Vaikai yra smalsūs, bet dėl turimos mažesnės patirties negali
numatyti savo veiksmų pasekmių (Sigitos Burvytės nuotr.).

Bandau suprasti ir išsiaiškinti, kaip pasireiškia pozityvios tėvystės įgūdžiai valdant problemines vaikų ugdymo situacijas, su kuriomis kiekviena dažniau ar rečiau susiduriame. Probleminėse vaikų ugdymo situacijose dažniausiai reaguojame automatiškai ir tik emocijoms atslūgus, pradedame analizuoti, kas įvyko, vertinti savo elgesį ir jo poveikį vaikui.

Vieni supratę, kad netinkamai pasielgėme vaiko atžvilgiu, jaučiamės kalti ir griebiamės išpirkti savo kaltę vaikui nuolaidžiaudami. Kiti nesusimąstome apie savo veiksmus ir žodžius bei jų poveikį vaiko raidai ir toliau nesąmoningai kartojame žalojantį vaiką elgesį, o mūsų nuolatiniai netinkami veiksmai vaiko atžvilgiu gali padaryti neatitaisomos žalos. Treti gal ir suprantame, kad blogai pasielgėme vaiko atžvilgiu, bet randame tokio elgesio pateisinimų: „Jis mane išprovokavo savo riksmu ir kt.“ Ketvirti neanalizuojame probleminės situacijos, bet pasirenkame iš IKT labiausiai patikusį receptą ir bandome jį pritaikyti net nesumąstydami, kad mūsų situacija kita ir mums šis metodas netinka. Negalima sakyti, kad pozityvios tėvystė įgūdžius įvaldę tėvai, įtėviai, globėjai ar kiti ugdytojai nesusiduria su probleminėmis vaikų ugdymo situacijomis ar visada pasielgia teisingai jas spręsdami. Tikrai ne. Visi darome klaidų ir klysti yra žmogiška, tik visada, kai atsiduriame nežįstamoje ir neįprastoje gyvenimiškoje situacijoje, o tai patiriame nuo pat vaiko gimimo ir paskutinio savo atodūsio, nes vaikai auga ir keičiasi, tad iššūkių ir problemų ratas tikrai keičiasi, tenka ieškoti sprendimų. Tad svarbu ir į pirmą vietą iškyla tai, ką mes darome susidūrę su problemine situacija, kokį elgesį pasirenkame: ar sprendžiame įprastai, ar esame išmokę rinkti faktus ir kartu ieškoti sprendimų.

Save pažinti padeda tėvai (Sigitos Burvytės nuotr.).

Tik stengdamiesi pažinti save, siekdami suprasti savo vaikystės patirtis galime suvokti, kokie tėvai esame savo vaikams ir kokias ugdomąsias situacijas jiems kuriame, kurios lemia vaikų savo gyvenimo pasirinkimo scenarijų. Turime nuolat analizuoti save ir stengtis pakeisti netinkamą savo gyvenimo scenarijų, kuris gali prisidėti prie žalojančio vaiko gyvenimo scenarijaus pasirinkimo. Kiekvienas iš mūsų turėjome vaikystę, todėl turime suprasti, kaip mūsų turimos patirtys veikia mus ir mūsų tėvystės bei motinystės raišką. Tik analizuojant save galima pažinti vidinius barjerus, kurie lemia tam tikras mūsų reakcijas į vaiko elgesį, dėl ko formuojasi vaikų pasirenkamas gyvenimo scenarijus. Kol jų neatpažinsime, negalėsime padėti sau ir vaikui ir kartu pakeisti esamos situacijos. Kol neatpažinsime problemos, negalėsime jos pakeisti. Kviečiu analizuoti save kartu su www.ugdykimkartu.lt ir www.ugdykim.lt

Patirtį galima perimti tik būnant kartu
(Sigitos Burvytės nuotr.).

Parašyti šį straipsnį paskatino diskusija su jaunu, kūrybingu, pasitikinčiu savimi, nebijančiu klysti, drąsiu ir nuolat ieškančiu naujovių, šokolado gaminimo verslo Lietuvoje pradininku ir kūrėju, kuris nebijo būti savimi ir yra puikus vyriško elgesio pavyzdys savo vaikams, bet save įvardijančiu kaip pasyvus tėtis... Drąsus savęs įvardijimas pasyviu tėčiu įkvėpė mane pakviesti visuomenę padiskutuoti apie tėvo vaidmenį vaiko gyvenime. Koks tėvo elgesys yra pasyvus, o koks aktyvus vaiko gyvenime? Tad kviečiu leistis į diskusiją apie „pasyvios tėvystės“ supratimą mūsų visuomenėje.

Klausimas – ar gali pasyvi tėvystė būti pozityvi tėvystė ir kaip tos sąvokos koreliuoja tarpusavyje? Kaip suprantate, kas yra pasyvi tėvystė, galėsite parašyti komentaruose. Bet net neabejoju, kad pasyviu tėvu save įvardijantis tėvas nori būti pats geriausias savo vaikui. Jeigu tik kitų kritika jo ar jo elgesio su vaiku atžvilgiu, ar vaiko elgesio kritika priverčia tėčius pasijusti blogais tėčiais, įsijungia savisauga arba gynybos mechanizmai ir visi siekiame, tik skirtingais būdais, apginti savo ribas bei įrodyti sau ir/ar kitiems, kad esame patys geriausi tėčiai savo vaikams.

Kiekvienas turime savo pasirinkto elgesio su vaikais paaiškinimą ir tai priklauso nuo to, kaip tą tėvystę suprantame.

Laisvės gynėjų diena, Vasario 16 – oji, Kovo 11 – oji, tai labai svarbios šventės kiekvienam lietuviui. Jos mums suteikia progą vaikuose ugdyti pilietinį sąmoningumą, skiepyti patriotinius jausmus, skatinti geriau pažinti savo šalį, gimtąjį miestą.

Vilniaus lopšelio-darželio ,,Žilvitis“ bendruomenė parengė ir vykdė pilietiškumo projektą „Lietuva vaiko širdyje“. Projektas vyko nuo sausio 13 dienos iki kovo 11 dienos. Projekte buvo daug akcijų, viktorinų, švenčių. Jų metu buvo siekiama suteikti vaikams informacijos apie Lietuvą, jos istoriją, kultūrą. Šis projektas skirtas skatinti vaikus gerbti, mylėti, didžiuotis savo tėvynę.

Kovo 11 – osios minėjimo šventėje dalyvavo visi darželio ugdytiniai, pedagogai. Turėjome svečių iš Viršuliškių progimnazijos. Muzikos mokytoja Dalia Šmatavičienė su savo auklėtiniais dainavo lietuvių liaudies dainas, grojo lietuvių liaudies instrumentais. Vilniaus lopšelio-darželio ,,Žilvitis“ ugdytiniai dovanojo eilėraščius, pedagogai - dainas Lietuvai.