Ar vaikai nepasitiki savo tėvais?

Vita Sadauskienė

Ne paslaptis, jog tėvai savo vaikų gyvenime atlieka labai svarbų vaidmenį. Tėvai rūpinasi, kad vaikai gautų geriausią išsilavinimą, kad būtų pamaitinti, šiltai ir gražiai aprengti. Tik ar besirūpinant visais šiais dalykais, nėra pamirštami dar svarbesni dalykai, tokie kaip nuoširdus bendravimas bei tarpusavio pasitikėjimas, kurio kaip žinia, nėra taip paprasta užsitarnauti. Tėvų ir vaikų tarpusavio pasitikėjimas, tiksliau pasitikėjimo nebuvimas yra didelė problema šiandieniniam pasauly.Šia tema kalbiname Trakų rajono Lentvario Motiejaus Šimelionio gimnazijos direktorių Joną Kietavičių.

Gerbiamas direktoriau, kaip jūs manote ar šiandienos vaikai pasitiki savo tėvais?Ar gali laisvai ir nuoširdžiai pasipasakoti apie įvykius nutikusius jų gyvenime?

Kaip mokyklos direktorius, kasdien matantis ir bendraujantis ir su vaikais ir su jų tėvais, galėčiau teigti, jog vaikai tikrai nėra linkę pasitikėti savo tėvais. Tas ypač išryškėja kai atsiranda labai didelių problemų, tada pasimato vaikų psichologinė būsena ypatingai paauglystės laikotarpiu, kai atsiranda pirmosios meilės, savęs ieškojimas bei identifikavimas. Dėl didelio gyvenimo tempo tėvai dažnai skiria per mažai dėmesio ir laiko savo vaikams, nėra kada visiems kartu prisėsti prie bendro stalo, nėra aptariami dienos įvykiai, tokiu būdų ir yra statomi barjerai tarp tėvų ir vaikų. Mano manymu tėvai turi prisiimti atsakomybę už tai kiek laiko jie skiria savo vaikams ir skirti pakankamai laiko santykiams kurti, tai galima padaryti pasidalinant dienos nutikimais, savo sėkmėmis ir nesėkmėmis, vaikų nereikia laikyti nieko nesuprantančiomis būtybėmis jie atvirkščiai yra labai daug suprantantys jauni žmonės.

Ar jūsų nuomone tėvai gali būti geriausiais savo vaikų draugais?

Aš manau, kad ne tik gali bet netgi privalo būti geriausiais savo vaikų draugais. Gaila, bet labai dažnai, dėl tos pačios laiko stokos mes jais negalime tapti. Jei kartais sustotume ir atidžiai paklaustume savęs, kiekvienas mūsų pasakytas ne“, dabar neturiu laiko“, aš negaliu tau padėti, nes neturiu laiko“, kai vaikas į mus kreipiasi, man atrodo, tą draugystę tiktai atitolina. Jeigu vaikas nori bendrauti su tėvais, bando rasti įvairių būdų, kaip pradėti kalbėti bei dalintis paslaptimis, tai reiškia, kad vaikui tai yra svarbu ir reikšminga ir tėvams nederėtų jų atstumti. Kai vaikas tampa draugu, atsiranda laiko ir pasikalbėti apie įvairus dalykus ir sužinoti įdomių dalykų vieni apie kitus. Man yra labai džiugu, nes galiu drąsiai pasakyti, jog mano dukra yra geriausia mano draugė.

Kaip manote, kokie santykiai tarp tėvų ir vaikų didina pasitikėjimą vieni kitais?

Visų pirma, manau, kad norint turėti gerus, pasitikėjimu grįstus santykius, reikia laikytis susitarimų. Jeigu susitarimų šeimoje nėra laikomasi, atsakomybę už tai turi prisiimti visi: ir vaikai ir tėvai. Pas mus šeimoje, visi reikalai yra aptariami drauge, sprendžiant įvairius dalykus. Dukra turi tokį patį tvirtą balsą, jos nuomonė yra labai svarbi. Viskas, ką kalbame taip pat lieka tik mūsų šeimoje. Grįžtant prie tos minties, kad tėvai turi būti savo vaikų draugai, aš norėčiau pasakyti, jog pagal draugo apibrėžimą draugai yra tie žmonės, kuriuos sieja bendra veikla ir pomėgiai, tad jei šeimoje į tokius santykius ir yra einama, atsiranda ir pasitikėjimas. O aš tarpusavio pasitikėjimo linkiu kiekvienai šeimai, kaip mokyklos direktorius, kuriam rūpi jo ugdytiniai ir, kaip tėvas, kurio noras yra, jog jo dukra jaustųsi saugi ir laiminga.

Dėkojame už nuoširdų pokalbį.

Vita Sadauskienė, Socialinių industrijų ir komunikacijos I kurso magistrantūros studentė.

8 Komentarai

Labai geras straipsnis, aktualus šiandienos visuomenėje. Tėvai išties vaiko gyvenime vaidina svarbų vaidmenį, formuoja jo asmenybę. Viskas prasideda būtent šeimoje, vaiko pasitikėjimas savimi ir kitais. Reikėtų skatinti daugiau pozityvią tėvystę, kad esami mūsų mažieji piliečiai užaugę būtų atviri, draugiški ir pilnaverčiai mūsų visuomenės nariai.

Didelė vertybė, kai šeimoje vyrauja bendruomeniškumas, buvimas kartu, nuolatinis bendravimas. Nes bendraudami šeimos nariai ne tik keičiasi informacija, bet ir sukuriama emocinė aplinka, įtakojanti visus šeimos narius. Tėvai bendraudami su vaiku kaip su draugu padeda jam tobulėti, įveikti sunkumus, suprasti kitus žmones. Toks bendravimas padeda vyrauti geranoriškumui namuose.

Kiekvienas iš tėvų savo vaikui turi būti autoritetu. Tik tada pas vaiką bus pasitikėjimas savo tėvais. Kad taip būtų, tėvai savo vaikui turi skirti didelį dėmesį.

Tėvai turi stengtis auklėti taip vaikus,kad netaptu jiems priešais ir vaikai nepradėtų jų bijoti, neišsipasakoti. Tėvai turi būti draugais vaikams,tada būna ir pasitikėjimas ir geri santykiai

Pasitikėjimas labai svarbus dalykas,nes pasitikėti yra malonu. O kad išmokinti vaiką pasitikėti kitais, reikia, kad pirmiausiai vaikas pasitikėtų savimi.

Atsižvelgiant į mokslininkų įžvalgas, pasitikėjimas tėvais mažėja paauglystės laikotarpiu, kadangi tyrimai rodo, jog tuo metu vyrauja didesnis prieraišumas draugams, jų nuomonė yra svaresnė. Manau straipsnyje turėtų būti išryškinti šie dalykai.

Tėvai turėtų skaityt tokius straipsnius ir mokytis iš jų, nes vis dar yra įsigalėjęs požiūris, kad vaikai nėra lygūs suaugusiems ir dėl to yra numenkinami, iš ko ir gimsta nepasitikėjimas.

Komentuoti

Filtered HTML

  • Web puslapių adresai ir el. pašto adresai automatiškai tampa nuorodomis.
  • Leidžiamos HTML žymės: <a> <em> <strong> <cite> <blockquote> <code> <ul> <ol> <li> <dl> <dt> <dd>
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Web puslapių adresai ir el. pašto adresai automatiškai tampa nuorodomis.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
CAPTCHA
Klausimas, skirtas patikrinti ar esate žmogus ir išvengti automatinių komentuotojų.