Edukologė: daugelis tėvų labai sureikšmina skaitymą ir rašymą

Priešmokyklinio ugdymo būtinybė daugeliui tėvų tampa vaikų skaitymo ir rašymo gebėjimų varžybomis, streso katalizatoriumi, sukelia nepasitenkinimą dėl to, kad jie patys laikomi negebančiais paruošti atžalų mokyklai. Kartais tokį dalyką iš tiesų geriau patikėti institucijoms, tačiau šios nespėja keistis tokiu greičiu, kokiu keičiasi šiuolaikiniai vaikai. Tokį vaizdą matanti Lietuvos edukologijos universiteto socialinių mokslų daktarė, konsultuojanti šeimas vaikų ugdymo klausimais, Sigita Burvytė įsitikinusi, kad puikiai rašyti ir skaityti nėra patys svarbiausi dalykai priešmokyklinuko asmenybei formuotis.

Tėvai sako, kad baudos, būtinybė privalomai vesti vaikus į priešmokyklinę grupę nebūtinai geriau juos paruoš mokyklai, daugeliu atvejų atsakingi tėvai patys išmoko būtiniausių įgūdžių.

Ir taip, ir ne. Vienu atveju tarsi nešame žinutę visuomenei ir sakome, kad tėvai nepajėgūs paruošti savo vaikų, tai geriau už juos gali padaryti ugdymo institucijos. Taip kategoriškai elgdamiesi tarsi pasakome, kad ne tėvai yra pagrindiniai žmonės, kurie turi pasirūpinti savo vaiko gerove, tarsi primetame savo nuomonę.

Visuomenė įvairi, yra tėvų, gebančių ir norinčių pasirūpinti vaikais ir jų ugdymu, ir tikrai yra galinčių tai padaryti geriau nei ugdymo institucijos. Šiuo atveju tėvų nušalinimas ir galimybių už vaikų ugdymą atėmimas yra blogas reiškinys, kur pasakome, kad kiti ugdytojai tai gali padaryti geriau. Tai atskleidžia poreikį, kad būtų komisijų, kurios galėtų, privalėtų tokiems tėvams suteikti jiems priklausančias atsakomybes ir galimybes patiems ugdyti savo vaikus.

Ir šalia yra tėvų, kurie gal ir nori, bet nesugeba. Kartais patiems tėvams reikia pagalbos. Gyvenimiškos situacijos trukdo jiems tinkamai pasirūpinti vaikų gerove. Todėl šiais atvejais vaikams geriau lankyti priešmokyklines grupes.

Šių dienų visuomenėje aktualus tampa individualus požiūris į vaiką ir tėvus. Dabartinės šeimos labai skirtingos, todėl iškyla būtinybė ir poreikis ugdymo institucijų, kurios vadovaujasi skirtingomis vaikų ugdymo filosofijomis, – jas tėvai galėtų pasirinkti pagal savo šeimos vertybes. Deja, kol kas ugdymo sistema nespėja keistis tokiu greičiu, kokiu keičiasi šiuolaikiniai vaikai.

Vaikų charakteriai, mokymosi būdas skiriasi, kartais tėvai mato, kad jiems dar per anksti rimtesniems mokslams. Kaip jūs manote, ar privalomas priešmokyklinis ugdymas iš tiesų yra toks reikalingas?

Sparčiai besikeičiantys žmonių tarpusavio santykiai visuomenėje tiesiogiai veikia šeimą ir vaikų ugdymosi aplinką nuo pat gimimo, todėl ugdymo institucijas pasiekia kitokie, skirtingi vaikai, prie kurių reikia ieškoti individualaus priėjimo. Švietimas tampa vis labiau individualizuotas, todėl ugdymo institucijoms keliami vis aukštesni kokybės standartai, nuolat didėja reikalavimai ugdymo, profesinio mokymo ir studijų aplinkai, mokymo priemonėms, informacinėms komunikacinėms technologijoms. Tik klausimas, kaip greitai joms pavyksta reaguoti sistemiškai į pokyčius, vykstančius visuomenėje? Ar visos ugdymo institucijos siekia pokyčių, kviečiasi mokslininkus ir ieško tinkamiausių būdų atliepti vaikų ugdymo poreikius?

Šiuolaikinės ugdymo institucijos turi skatinti vidinį vaiko norą pažinti ir tyrinėti aplinką bei save pozityviais būdais, nekenkiant sau ir kitiems. Tam labiausiai tinkami ugdytinių motyvavimo per pažinimą būdai, reikalinga nuolat reaguoti, stebėti, kas vyksta su vaikais, svarbu juos pažinti, kad galėtume sukurti tinkamą jiems ugdomąjį procesą. Todėl svarbu plėtoti alternatyvas švietimo sistemoje – ypač ikimokyklinio ir priešmokyklinio amžiaus vaikams. Kol kas tai vyksta labai vangiai ir pavienių žmonių ar institucijų iniciatyva, o vaikai tiesiog jau dabar yra kitokie. Vienareikšmio atsakymo nėra – yra individualūs atvejai ir individualūs sprendimai.

Taigi turime sukurti įvairesnes paskatas ir sąlygas ugdyti kiekvieną vaiką, priklausomai nuo poreikių bei galimybių.

Kas labiausiai gąsdina tėvus, vaikus ruošiant mokyklai?

Tėvų baimės labai skirtingos, individualios ir priklauso nuo jų pačių asmenybių, turimų žinių, patirties ir vertybių. Vieni tėvai, kurie labai globoja savo vaikus, bijo, kad jie nesusitvarkys su iškilusiais sunkumais. Kiti bijo, kad pedagogai nebus pajėgūs susitvarkyti su jų vaikais arba nesugebės užtikrinti ugdymo kokybės. Vieni ugdymo kokybę supranta labai siaurai: kad išmokytų vaiką skaityti, rašyti ir globotų nuo ryto iki vakaro, o kiti ją supranta plačiąja prasme, yra motyvuoti, viskuo domisi ir siekia sudaryti harmoningas vaikų ugdymosi sąlygas.

Nutinka ir tokių atvejų, kad tėvų ir pedagogų ugdymo supratimas labai skiriasi, tada iškyla įvairių nesusikalbėjimo problemų. Tėvams patarčiau auginti vaikus taip, kad galėtų jais pasitikėti ir paskatintų juos įveikti amžių atitinkančius iššūkius. Tikėti, kad jų vaikams pavyks.

Daugeliui tėvų stresą kelia jų vaikų mokėjimo skaityti klausimas. Ar, išleidžiant vaiką į priešmokyklinę grupę, jis jau turi mokėti skaityti, rašyti?

Daugelis tėvų labai sureikšmina skaitymą ir rašymą. Tai yra svarbu vaikų mąstymui, pasitikėjimui savimi, norui ir mokėjimui mokytis, bet čia ne patys svarbiausi dalykai asmenybės struktūroje. Ne mažiau svarbu yra paruošti vaiką prisitaikyti prie naujos aplinkos, naujų žmonių, išugdyti valios pradmenis, gebėjimą mąstyti, kurti, veikti, siekti savo tikslų, mokėti atsirinkti svarbiausias užduotis, pasitikėti savimi ir nebijoti pasiklausti, kai ko nors nežinai.

Kviečiu tėvelius domėtis savo vaikais, skirti jiems laiko, tiesiog pabūti kartu ir pasikalbėti, juos pažinti. Domėkitės viskuo, kas vyksta visuomenėje, kokių iššūkių iškyla jūsų vaikams, ir padėkite jiems sėkmingai juos įveikti, bet nesudarykite sąlygų jiems išsiugdyti netinkamus charakterio bruožus, kurie taptų našta visam likusiam jų gyvenimui.

Taip sparčiai besikeičiančioje visuomenėje asmenybės raidos procesai pagal dabartinę gyvenseną nebevyksta savaime, turime dirbtinai kurti savo vaikams reikalingas ugdymosi sąlygas, kad jie jaustųsi laimingi.

Paimta iš:

25 Komentarai

Auginu mokyklinio amžiaus dukrą su kuria ir dabar, ir kai ji buvo priešmokyklinio amžiaus,daug dirbu namuose. Tiesiog vertindama bendrą situaciją priešmokyklinio parengimo grupėje, mačiau, kad ten mano vaiko deramai neparuoš mokyklai.

Sutinku, kad dauguma laiko turinčių ir išsilavinusių tėvelių gali puikiai paruošti savo atžalas mokyklai. Bet kyla klausimas, kaip bus patikrinamos vaikų žinios prieš žengiant į mokykla? Jei būsimi mokinukai bus testuojami, jiems, mano manymu, tai sukels papildomo streso. O kas, jei tėvai savo vaikų tinkamai neparuoš mokyklai, nepripratins prie kitų vaikų, situacijų, kurių metu vaikas ima atrasti "savąjį aš" ir formuoja savo charakterį, ar galų gale neišmokys skaityti ar rašyti savo vardą, kai kiti vaikai jau tai mokės. Ar tokioje situacijoje nebus atskirties? Ar nebus netolerantiškų žvilgsnių ir kalbų apie tuos, kurie pasišovė vaikus ugdyti patys ir to nesugebėjo. O ar tinkamai neparuošti vaikai privalės grįžti viena klase atgal į priešmokyklinę klasę, ar taip ir vilksis paliktos spragos vaikui beaugant? Bet žvelgiant iš kitos pusės, manau, kad tėvai, kurie ruošia vaikus namuose ir turi pakankamai žinių ir laiko, gali puikiai vaikus pripratinti prie socialinio gyvenimo, pasitelkdami įvairius metodus, išmokyti vaiką skaityti, ar susitvarkyti su stresu užklupus ekstremalioms situacijoms. Nagrinėjant šią temą kyla daug klausimų, kurie tėvai, gali ugdyti savo vaikus namuose, o kurie privalo leisti į priešmokyklines klases, ar tam bus nustatyti kriterijai, kuriuos tėvai turės atitikti, ar bus niveliuojamos tėvų nuomonės, ar nagrinėjami materialiniai, intelektualiniai ir dvasiniai aspektai?

Manau, kad kai kurie tėvai klaidingai mano, kad jei vaikas ateis į pirmą klasę mokėdamas ir skaityti ir rašyti, bus sėkmingesnis moksluose. Vaikai iki mokyklos turi mokytis socialinių įgūdžių, bendravimo, jiems reikia lavinti fantaziją, o jau mokykloje skirti laiką akademiniam dalykams.

Sutinku su edukologės nuomone,kad skaitymas ir rašymas yra perdaug sureikšminami. Juk eigoje visi vaikai to išmoksta. Daug svarbiau mokytis bendrauti,pasitikėti savimi ir kitais,galų gale apsiprasti naujoje aplinkoje ir t.t.
Asmeniškai pažįstu šeimų,kurios, manau, tikrai sugebėtų savo vaikus paruošti mokyklai. Vaikai ir jų šeimos labai skirtingos. Ir situacijos įvairios. Būtų nuostabu,jei būtų galimybė rinktis. Tikiu,kad tikrai nebūtų masinio vaikų nevedimo į priešmokyklines klases. Ruošti namuose pasirinktų tik nedidelė dalis.

Labai puikus pastebėjimas, kad kai kurie tėveliai tikisi, jog pedagogas bus tik prižiūrėtojas, nuo ryto ligi vakaro stebintis tvarką grupėje. Ugdymas turi būti šiuolaikiškas, remtis į pažinimą, į pavyzdį, kurį rodytų ne tik ugdytojai, bet ir tėvai. Svarbiausia, kad tam reikia kantrybės, valios ir laiko - turi būti bendradarbiavimas, tarsi nerašyta trišalė sutartis tarp vaiko, tėvelių ir ugdytojų. O tada galima kalbėti ir apie skaitymą, rašymą.

Mano manymu, vaikas is pradziu turi ismokti bendrauti, bendradarbiauti. O tik veliau, eigoje ismoks skaityti, rasyti. Tevai neturi sureiksminti skaityma ir rasyma, turi ismokynti vaika bendrauti ir bendradarbiauti su aplinkiniais.

Privalomas priešmokyklinis ugdymas būtinas, kaip laiptelis į sėkmingą mokymąsi, bet dar ikimokyklinėse įstaigose yra užsibuvę nekompetentingi pedagogai, kurie padaro daugiau žalos negu naudos.

Aišku, puikiai rašyti ir skaityti nebūtina mokėti, bet tam ir yra priešmokyklinis ugdymas, kad vaiką nors minimaliai ruoštų tiems pasikeitimams, kurie jo laukia mokykloje - sukaupti dėmesi, nesiblaškyti, išsėdėti pamokos laiką, domėtis... Asmeniškai aš džiaugiuosi, kad mano vaikas nukeliavo į pirmą klasę mokėdamas skaityti, tai jam žymiai palengvino adaptaciją mokykloje.

Ikimokyklinis ugdymas yra svarbus kiekvieno vaiko ugdymo bei socializacijos procesui. Vaikas ikimokykliniame paruošime išmoksta daug įvairių dalykų, kurie jiems pravers einant į mokyklą ir leis lengviau prisitaikyti prie klasės draugų, Pagrinde ikimokykliniame ugdyme vaikai turi išmokti bendrauti bei prisitaikyti prie juos supančio sociumo, o jau po to mokytis rašyti ,skaityti...

Aš manau, kad pirmiausia turi būti suformuluojama vaiko asmenybė, elgesys, bendravimas. Vaikui sklandžiai bendraujant jam bus lengviau išmokti ir rašyti ir skaityti. Pritariu minčiai, kad tėvai pirmiausiai turi skirti laiko savo vaikams, stengtis juos pažinti. Manau tada bus lengviau jam pritaikyti metodus, kurie padės su laiku išmokti ir rašyti ir skaityti.

Nemanyčiau, kad skaitymą ir rašymą reikėtų smarkiai sureikšminti ir iškelti kaip svarbiausią tikslą ikimokyklinio amžiaus vaikams. Svarbu sudominti vaiką nuo pat pirmų dienų, kad skaitymas ir rašymas jam per žaidimą taptų normą, o ne bausmė. Tam pasiekti labai svarbios tėvų ir senelių pastangos.

Nemanyčiau, kad skaitymą ir rašymą reikėtų smarkiai sureikšminti ir iškelti kaip svarbiausią tikslą ikimokyklinio amžiaus vaikams. Svarbu sudominti vaiką nuo pat pirmų dienų, kad skaitymas ir rašymas jam per žaidimą taptų normą, o ne bausmė. Tam pasiekti labai svarbios tėvų ir senelių pastangos.

Gal ir nebūtina vaikui, atejusiam į pirmą klasę, mokėti skaityti, rašyti. Tačiau kai "užgriuva vaiko pečius" visi kiti programiniai reikalavimai, adaptacija, tada jau nebežino nei mokytojai, nei tėvai, kaip vaikui pagelbėti, padėti. Manau priešmokyklinis ugdymas labai reikalingas.

Manyčiau tai yra labai individualu ir vieningos nuomonės negali būti, nes labai jau skirtingi yra vaikai. Kas tinka ir ką galime pritaikyti ugdymo procese vienam vaikui, gali visiškai netikti kitam. Pagrindinis darbas vis dėl to turėtų prasidėti šeimoje, patys tėvai turėtų daugiau įsitraukti į ugdymo procesą ir domėtis, stengtis pažinti savo vaikus. Aš kaip mama manau, kad vaikui einant į pirmą klasę yra svarbu turėti mokymosi pagrindus (pažinti ir mokėti rašyti raides, skaičius, mokėti perskaityti nesudėtingus žodžius), nes pačiam vaikui po to bus lengviau mokytis. Tačiau patys tėvai turi daugiau atsižvelgti į vaiko mokymosi gebėjimus, dirbti su juo taikant įvairias žaidimų formas ir jį įvairiapusiškai ugdyti, taip neužkraunant kaip tokios pagrindinės prievolės pedagogams. Patys tėvai yra atsakingi už diegiamas vertybes formuojant vaiko asmenybę, o mokykla yra tik pagalbininkė šiame procese.

Visiškai pritariu, kad skaitymas ir rašymas yra ne svarbiausia. Labai svarbu, kad vaikas išmoktų socialinių įgūdžių- žaisti kartu, dirbti kartu, dalintis, padėti draugui, išklausyti iki galo. Pati dirbu mokykloje su pradinukais- matau ko jiems labiausiai trūksta.

Socialiniai įgūdžiai svarbiausi vaiko raidos etapui. Mokėdamas bendrauti, elgtis tinkamai ir draugiškai kiekvienas vaikas sulauks daugiau pagalbos iš aplinkinių. Jam pačiam bus lengviau visur pritapti, mokytis. Skaityti ir rašyti vaikai išmoks visi be išimties anksčiau ar vėliau. Bet kuo lengviau bendraus, tuo lengviau seksis visur moksluose.

Manau, kad jeigu vaikas imlus, galima mokyti, bet jei ne - išmoks mokykloje. Bet jei ateitų į pirmą klasę jau pramokęs skaityti/rašyti vaikas jaustųsi tvirčiau. Svarbu, kad tėvai per daug nesijaudintų, jog vaikas kažko nemoka. Aktualiau yra pasidomėti kaip vaikui sekasi bendrauti, draugauti, susipažinti, kokių gerų, džiaugsmingų ar nelabai dalykų per dieną įvyko. Tokie pokalbiai labiau padėtų įveikti stresą, jei vaikas ko nors nemoka ar kas nesiseka.

Manau, kad skaitymas yra labai svarbi edukacinė priemonė. Šiandien vaikas vietoj skaitymo pasirenka žadimą savo išmaniajame telefone, nes skaityti jam yra tiesiog neįdomu. Blogiausia, kad dažni tėvai toleruoja tai ir nesiima jokių veiksmų.

Manau, tai yra asktuali tema, kadangi pati susidūriau vaikystėje su šiuo faktu. Kartais tėvai tikrai perspaudžia vaikus šiuo klausimu.

Priešmokyklinis ugdymas, tam ir skirtas, kad vaikas pasirengtų sėkmingai mokytis mokykloje. Skaityti ir rašyti mokysis mokykloje. Priešmokyklinukas pirmiausia turėtų suprasti skaitymo ir rašymo svarbą, išmoktų, dirbti klasėje, išklausyti iki galo.

Sutinku su straipsnio autorės požiūriu. Labai patiko ši mintis: "<...> bet nesudarykite sąlygų jiems išsiugdyti netinkamus charakterio bruožus, kurie taptų našta visam likusiam jų gyvenimui." Rekomenduoju tėveliams perskaityti.

Lankant priešmokyklinę grupę, mokinys susipažįsta su mokykla, tam tikromis taisyklėmis, bei svarbiausiais ugdymosi dalykai skaitymų ir rašymų. Taip pat reikia suteikti mokiniams aplinką, kurioje jie jaustųsi saugus ir laimingi.

Manau, kad nuo pat mažens reikia vaiką ugdyti, taip kad jis sugebėtų atsirinkti informaciją kuria domėtis. ar tai būtų audio būdu perduodama informacija ar informacija, kurią vaikas perskaito, itin ankstyvame amžiuje tai reikšmingos įtakos neturės. Tačiau mano asmeniniu požiūriu, kuo anksčiau vaikas išmoks skaityti tuo jam pačiam lengviau bus

Komentuoti

Filtered HTML

  • Web puslapių adresai ir el. pašto adresai automatiškai tampa nuorodomis.
  • Leidžiamos HTML žymės: <a> <em> <strong> <cite> <blockquote> <code> <ul> <ol> <li> <dl> <dt> <dd>
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Web puslapių adresai ir el. pašto adresai automatiškai tampa nuorodomis.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
CAPTCHA
Klausimas, skirtas patikrinti ar esate žmogus ir išvengti automatinių komentuotojų.