Ką daryti, kai vaikas visko bijo?

Baimės – normalus vaikų raidos reiškinys, sako edukologijos mokslų daktarė docentė Sigita Burvytė. Deja, neretai prie to, kad mažoje vaiko širdelėje apsigyventų didelė baimė, nejučiomis prisideda ir tėvai. Atpažinti vaiko baimes, užkirsti joms kelią ar jau užgimusias nugalėti S. Burvytė tėvelius mokė konferencijoje tėvams dėl vaikų „Atsakinga tėvystė“.

Pasak pranešėjos, vaikai realiai ko nors bijoti pradeda tuomet, kai ima kalbėti. Nes tada sugeba pasakyti, kad bijo. Kaip prie vaikų baimių atsiradimo prisideda tėvai? Pakanka jiems prasitarti apie varles „oi, kokios jos baisios“, ir vaikas tai atsimins bei ims varlių bijoti. Drausminkite vaiką „nelipk laiptais, nes baisu – nukrisi“, ir vaikas ateityje bijos vienas jais lipti.

Taigi, anot S. Burvytės, nesunku padaryti išvadą, kad vaikų baimės atsiranda santykyje su kitais žmonėmis ir aplinka.

Ar gali būti, kad vaiko baimes programuojame vos jiems gimus? S. Burvytės įsitikinusi, kad tai, ką vaikas patyrė nuo gimimo iki 2 metų, sunkiausiai pasiduoda korekcijai. Todėl ankstyvajame amžiuje stenkimės mažylį kuo daugiau glostyti, dažniau priglausti, nesiliesti prie jo šaltomis rankomis (pavyzdžiui, pervystant ar perrengiant), o ypač svarbu, kad bent iki metų šalia būtų vienas nuolat vaiką prižiūrintis žmogus. „Tada vaikas ir vėliau nebijos žmonių“, - įsitikinusi docentė.

2-4 metų laikotarpiu ypatinga svarba tenka vaiko ugdymui šeimos aplinkoje. „Jei namuose gyvenama chaotiškai, nesistebėkime, kai taisyklės mokykloje vaikui kels baimę, - sako S. Burvytė. – Tačiau perdėtas taisyklių laikymasis taip pat kelia baimę. Todėl nustatyti taisykles labai svarbu, tačiau tai daryti reikia neperlenkiant“.

4-6 metų amžius – tai sparčiausias vaiko vaizduotės vystymas. Šiuo laikotarpiu labai svarbu, kaip tam tikrose situacijose tėvai atkreipia dėmesį į savo vaiką. Edukologė ragina vaikus girti už konkrečius dalykus, nes priešingu atveju vaiko širdelėje ilgam įsikurs baimė likti vienam, baimė likti be dėmesio. Blogai, jei vaikas giriamas „koks tu gražus“, „kaip dailiai pakėlei ranką“. Taip dažnai elgiasi seneliai, nesusimąstydami, kad pradėjęs lankyti mokyklą anūkėlis nesupras, kodėl į jį nekreipia dėmesio, jis nemokės išklausyti draugo.

Šiuo amžiaus tarpsniu taip pat formuojasi vaiko moralės, savarankiškumo, individualumo ir valios pagrindai. Specialistė pabrėžia, kad labai svarbu pasitikėti vaiku, neatimti iš jo galimybės daug ką daryti pačiam, savarankiškai įveikti savo baimę. Tėvų pareiga – paskatinti vaiką: „Aš žinau, kad tau pavyks“, o vaikui susidorojus su problema, jį pagirti: „Matai, tu sugebėjai, tu įveikei savo baimę“.

„Problemos dažnai atrodo mažos, tačiau jų nesprendžiant jos didėja ir savaime nesisprendžia“, - apibendrina S. Burvytė. Anot jos, ugdytojų pareiga – suteikti vaikams galimybių ugdyti save.

Paimta iš:

64 Komentarai

Is tiesu,daznai nuvertini tie pirmoeko vaikystes metai,nes vaikas is ju nieko nepamena,jis dar toks lyg ir nelabai ka suprantantis.... O is tiesu, visos patietys i pasamone labai ilgam isirezia ir turi itakos ateityje....
Pavyzdziui as visa vaikyste turejau didele vandens baime,vandens tellkiniuose nebrisdavau toliau nei iki bambos ir galvos plovimas visad budavo kancia,nes kele siauba vanduo virs galvos. Tik gerokai paaugusi emiau maziau to vandens bijoti.
Pati niekada nesuprAtau is kur ir kodel ta baime kyla. Bet tevai pasakojo,kad kai buvau vieneriu,brolis netycia mane imete i vandeni ir nuo to laiko emiau bijoti vandens... Pati to ivykio atsiminti negalejau,bet jis paliko dideli pedsaka ilgiem metam. Turbut taip su daugeliiu dalyku,kuriuos patiriame ankstyvoje vaiksysteje.....

Be jokių abejonių įvairios baimės kyla dėl suaugusiųjų kaltės, kurie nuo pat ankstyvos vaikystės vaiką gąsdina įvairiomis butybėmis, blogais žmonėmis ir panašiai. Vaikas dar nesupranta, kad yra apgaunamas ir viskuo tiki, o suaugusiam tai yra į naudą ir tai jis daro išskirtinai dėl savo interesų, nes, pavyzdžiui, jeigu neatsakingi tėvai nori vaiką palikti visai dienai vieną namuose, jie gali ji įtikinti, kad jeigu jis tik peržengs slenkstį, tai jį kas nors pagrobs ir pan. Todėl vaikas ir sedės tyliai ir lauks kol sugriš tėvai, bet blogiausia yra tai, kad jeigu namuose pavyzdžiui, kiltų gaisras, toks vaikas nieko neįsileistu ir pasekmės butų tikrai nekokios. Todėl gąsdinti vaikų negalima.

Ir aš iš savo patirties galiu pasidalinti, turiu mažą krikštasūnį. Tėvai taip visur bijojo jį leisti ir kiekvienam žingsnį gąsdino, kad šiuo metu jis bijo visko nuo tamsos iki vabaliukų arba svetimų žmonių. Jis gimė neišnešiotas išgyventi buvo mažai šansų, tačiau jam jau 9 metukai, auga ir vystosi jis sveikai. Tėvai bandė vaiką apsaugoti nuo viso pasaulio, todėl dabar jis sunkiai susiranda draugų ir yra užsisklendes. Mano manymu vaikai kaip gėlės kurias reikia karts nuo karto palaistyti, tam kad ateityje jos galėtu žydėti.

Labai aktuali tema, nes kiekvienas žmogus, o ne tik vaikas ko nors bijo. Iš savo patirties galiu pasidalinti tuo, kad budama 12 prisipažinau mamai, kad bijau tamsos (įsivaizduoju tada, kad namie kažkas slepiasi arba yra ir mane užpuls). Aišku mama mane nuramino, paiškino, kad nieko negali buti, nes namai yra uždaryti, bet ta baime isliko iki dabar. Dar ji papasakojo, kad vaikysteje tam, kad eiciau miegoti gasdino mane, kad po lova gyvena taip anksciau vadinamas ,,goga, pabaisa". Manau, tai ir yra priezastis, del kuriuos as bijau tamsos, todel suprantu kaip svarbu laiku suprasti vaiku baimes ir ju negasdinti.

Galiu tik pritarti, apmaudu, kad dar dabar, kai kurie suaugusieji (tėvai/globėjai, seneliai, dėdės, tetos ar kt.) vaikams savo "būk geras/ nesikelk iš lovelės, nes ateis baubas/ragana" ir kt., tai gali suformuoti tamsos ar miego baimę, taip pat esu girdėjusi atvejį, kuomet vaikui atvestam į laidotuves buvo sakoma "nebijok žmogus miega" ir, deja, vaikas bijodavo užmigti, nes anot jo, neatsikels. Taigi akivaizdu, kokią didelę įtaką vaiko sąmonei gali turėti suaugusiųjų nepasverti žodžiai, todėl, manau, labai svarbu, kad suaugę būtų sąžiningi su vaikais, stengtųsi jiems paaiškinti įvairius dalykus be iškreiptų fantazijų ar meluodami.

Galiu tik pritarti straipsnio autorės nuomonei. Tėveliai ir kiti suaugusieji, norėdami sudrausminti vaiką, padaro taip, kad jis jaustų baimę. Tėveliai, norėdami, kad vaikas būtų paklusnus, pasako, kad vieno ar kito dalyko daryti negalima, nes tai yra baisu ir pan.

Šiuo metu matau daug netinkamų pavyzdžių, kai tėvai per daug "saugodami" vaiką 8 ar 9 metų neleidžia jam įkišti jungtuko į rozetę ir vaikas tikrai bijo pats tai padaryti, kas kart kviečia tėvus. Manau jog tai nėra gerai vaiko savarankiškumui.

Visiškai pritariu straipsnio autorei. Tai gan aktuali problema šiais laikais. Dažnai tėvai net nesusimąstydami sukelia vaikams baimes, ten kur jų net neturėtų atsirasti. Paprastai tėvai stengdamiesi sudrausminti vaiką, sukelia jiems baimės jausmą. Lyg jis padės išspręsti problemą ir vaikas daugiau nebesielgs blogai ir pan. Tačiau priešingai, vaikas ne tik neugdo savo savarankiškumo, bet dar ir "gauna dovanų" baimės jausmą. Atrodo toks paprastas pasakymas kaip: "Nelipk laiptais, nugriūsi" ir pan. jau gali išugdyti vaikui baimę. Reikėtų tėvams ieškoti kitokių sudrausminimo žodžių, o ne tokių, kurie keltų asociacijas su baime arba padėti vaikui kažką atlikti, o ne slopinti jo savarankiškumą, bijant kažko.

Dažnai tėvai nenorėdami, kad vaikai kažką darytų, jie juos gąsdina: "neimk šito, nes susižeisi"; "nevažiuok toli nuo namų su dviračiu, nes tave pagaus policija ir nubaus", taip vaikai pradeda bijoti ir gali bijoti visą savo gyvenimą, todėl tėvai neturėtų stengtis gąsdindami priversti vaikų nesielgti vienaip ar kitaip. Atvirkščiai, tėvai turėtų padėti atsikratyti baimių ir kaip straipsnyje rašoma neparodyti jų, pavyzdžiui, "kokia varlė baisi", nes net nenorint vaikui įvaryti baimės varlėms, po tokių žodžių jis gali pradėti bijoti.

Labai svarbu, kad tėvai negąsdintų vaiko, kad ta varlė bjauri, o laiptai baisūs. Baimė yra tai, kas kelia tikrą pavojų, o tokie vaikų gąsdinimai gali pereiti ir į fobijas. Taip pat labai svarbu, kad tėvai nesugalvotų drastiškai vyti baimę lauk, pavyzdžiui, jei vaikas bijo šuns, nereikia jo stumti ir liepti jį glostyti arba nusipirkti didelį šunį. Baimę reikia įveikti kartu ir tuomet, kai to norės pats vaikas.

Užuot leidę vaikui išmėginti jėgas įvairiose situacijose, mes tėvai ( dažnai ir pedagogai) nuolat trugdome, bauginame, abejojame jų galimybėmis, o po to stebimės ,, kodėl mano vaikas bijo''.

Tėvams vertėtų būti atidesniems bei atsargesniems auklėjant vaikus. Ypatingai reikėtų skirti dėmesį į tai ką sakome prie vaikų. Juk vaikai panašūs į "kempines". Jie susiurbia viską, ką mes sakome.
Žinoma, reikia vaiką skatinti daryti ir pagirti už tam tikrą veiklą, kad vaikas jaustųsi savimi pasitinkintis.

Tegaliu tik pritarti docentei. Neretai tėvai, nesugebėdami suvaldyti vaiko reiškiamų smarkių emocinių reakcijų pradeda gąsdinti juos, kurdami klaidingą pasaulio suvokimo viziją. Pavyzdžiui vaikai gąsdinami "piktomis dėdėmis/tetomis", "baubais" ar net policininkais, norint, kad jie nustotų verkti, spyriotis ir pan. Toks tėvų elgesys skatiną vaiką pradėti baimintis būti tarp žmonių, ugdo jo nerimastingumą ir baikštumą dalykams, kurie esant normalioms sąlygoms neturėtų kelti baimės. Analogiškas ir labai dažnai sutinkamas reiškinys vyresniems t.y. mokyklinio amžiaus vaikams - baimė gauti prastą įvertinimą (dėl tėvų reakcijos į prastą įvertinimą, skiriamų bausmių ir pan.), kuri vėliau išprovokuoja didžiulį stresą, artėjant atsiskaitymams. Neretai toks stresas lemia ir psichosomatinius sutrikimus (pvz.: galvos, pilvo ir pan skausmą ir kt.), kuriuos vaikas gali jausti prieš atsiskaitymus ir tai gali tapti prasto įvertinimo priežastimi - užburto rato principas.

Matyt kiekvieno atvejis skirsis : vienam išsivysto baimė, kitas peržengia šį laikotarpį. Tačiau sutinku, kad tėvai būdami šalia visuomet veiks savo pavyzdžiu juos pamėgdžiojantį vaiką. Taip pat sutinku, kad savarankiškumas ir vidinė harmonija vaikui - puiki dovana iš tėvų.

Manau, kad tėvai, užuot gąsdinę savo vaikus, galėtų jiems deramai paaiškinti, kodėl jie negali elgtis vienaip, o turėtų elgtis visiškai kitaip.

Man patiko straipsnis, nes galėjau dar labiau pagilinti žinias apie vaikų baimių atsiradimą. Įdomu buvo sužinoti, kad tėvų neapgalvotai ištarti žodžiai ar poelgiai (pvz.: kokios baisios varlės arba dėdės juokas vaikui užsikirtus sakant žodį ) persiduoda vaikui kaip baimė. Taigi reikia visuomet apgalvoti tai, ką sakome vaikui esant šalia. Nuo gimimo iki 2metų reikia stengtis vengti staigių judesių, šaltų rankų, triukšmo ir kt. Nes šie dirgikliai gali sukelti baimes kitame amžiaus tarpsnyje.

Mano manymu, tėvai pirmiausia turėtų išsiaiškinti ko vaikas bijo. Paaiškinti vaikui, kad bijoti yra normalu ir net suaugusieji kažko bijo. Vengiant situacijų su žmonėmis, gyvūnais ar daiktais, kurie kelia baimę, vaikai turėtų arba pamiršti, arba "išaugti" savo baimes. Tėvai turėtų atkreipti dėmesį, kokias pasakas skaito vaikams, kokie pasakų herojai, kokius animacinius filmukus leidžia žiūrėti vaikams, o gal vaikai žiūri filmus skirtus suaugusiems. Vaikai linkę fantazuoti, vaizduotėje atgyjančios filmuose matytos arba pasakose girdėtos gąsdinančios situacijos ir sutvėrimai,pvz:, piktas, baisus vilkas suėdė, prarijo..,miškas tamsus ir baisus ir t.t. kelia baimę. Tokiu atveju vaikas nenorės eiti drauge uogauti į mišką, kadangi pasakoje girdėjo, jog miškas baisus, tamsus, ten jis gali sutikti piktą vilką. O kalbant apie varlę, derėtų supažindinti vaiką su gąsdinančiu padaru, prieiti iš arčiau, apžiūrėti, kalbėtis su vaiku, kuo varlė baisi, ko jis bijo ir jokiu būdu, neversti vaiko paliesti varlės, jei vaikas to nenori.

Manau tevai neturetu gasdinti vaiku varlem,piktom tetom,raganom ir kt.vaikai ir taip paprastai jaucia 2 - 3 baimes. Bet sakydami,neik i gatve,neimk saldainio is nepazistamu,nelipk aukstai,nes nukrisi,jie siekia,kad vaikai bijotu skaudziu pasekmiu.

Pritariu, kad tema yra labai aktuali. Mano nuomone tėvai auklėdami savo vaikus, kartais net neapgalvoja, kad sukelia vaikui baimės jausmą. Kartais vaikas gali bijoti, nes bijo pasakyti tiesą, nes tai jam gali sukelti nemalonumą. Pvz.:vaikas sudaužo stiklinę, jo mama labai griežta. Kai paklaus, kas ją sudaužė, vaikas paneigs sudaužęs tik todėl, kad jis bijo rėkimo ar kitos bausmės. Kuo labiau vaikas bijo savo tėvų, tuo daugiau melo.

Nesuprantu tėvų kurie patys gąsdina savo vaikus.Kam? Kad bijotu? Tos gi baimės gali likti visam gyvenimui, kam patiems traumuoti savo vaikus. Manau nereikia gąsdinti, o tiesiog vaikui paaiškinti kokios gali būti pasekmės ir tiek.

Nuolat tėvams bauginant vaiką velniais, raganomis, šaukiant ant jo vaikas gali patirti neigiamų išgyvenimų: baimė, melas, stresas, agresija, susilpnėjęs imunitetas, norint to išvengti, galima tiesiog ramiai paaiškinti vaikui galimas pasekmes, jei elgesys neatitinka tėvų lūkesčių, be grąsinimų.

Be abejonių baimės kyla dėl suaugusiųjų kaltės, kurie gąsdina vaiką pv. (,,ateis blogas dėdė paims tave'', "būk geras, o jai ne tai''.....) .Tėvai turėtu visuomet apgalvoti tai, ką sako vaikui, stengtis paaiškinti įvairius dalykus be iškreiptų fantazijų.

Tėvai dažnai pastebi , kad vaikas ko nors bijo, tačiau jie ne visada tinkamai į tai reaguoja , todėl mažylio baimės tik didėja.

Gązdinimas lengvesnis auklėjimo būdas, negu vaikui paiškinti ar perspėti apie būsimas pasekmes. O vėliau patys tėvai dejuoja,, Mano vaikas visko bijo " ir mes nekalti.

Taip jau būna, kad vaikai bijo vienokių ar kitokių dalykų, ir priežastys gali būti įvairios, kartais dėl to kalti ir patys vaikų tėvai , negalvodami apie pasekmes .Taigi kiekvieno vaiko baimės priklauso nuo vaiko jautrumo, patirties ir vaizduotės. Tiesiog jai vaikui baimės vis kartojasi, tėvai turi pasistengti vengti situacijų, galinčių tas baimes sukelti.

Viena reikšmiškai kaltinti tėvų nenoriu. Kiekvienas vaikas mokosi pažinti pasaulį, vienur tėvelis šukteli garsiau (vaikas susigūžia), kitur praeivis kviesdamas šunį šukteli (vaikas susigūžia). Gąsdinti vaikų tirai nereikia, nes neturi jie bijoti. Kalbėjimas - yra pats geriausias metodas pažinti pasaulį ir vaiką paruošti pasauliui nebaikštu.

Vaikă išgązdinti labai lengva, tačiau vėliau iš jo galvelės "ištrinti" įvyki labai sunku, o kartais net neįmanoma. Vaikus gązdiname net neapgalvodami, spontaniškai, pavyzdžiui jeigu matome, kad vaikas bėga nuo mūsų tolyn, sušunkame: nebėk tave laumė išneš! Arba: nelipk iš lovos, gulėk, nes išlys pabaisa iš po lovos ir suiups tave. Taip mūsų mylimiems vaikučiams, net nepagalvodami sukuriame didžiules baimes, o vėliau jiems reikalingos naktinės lempelės, palikta šviesa koridoriuje ir t.t. Gaila, kad suaugusieji bėdas linkę spręsti gązdindami ir baugindami.

Didžioji dauguma vaiko baimių tieisiogiai susijusi su tėvų elgesiu kūdikystėje .Manau, kad kartais net nesuvokdami tėvai gali sukelti vaikui vienokią ar kitokią baimę, tai taip pat gali ją ir padėti įveikti. Svarbu laiku pastebėti ir pabandyti suprasti iš ko kyla baimė. O prireikus pagalbos, reikia nebijoti kreiptis ir pas psichologą.

Norint padėti vaikučiui atsikratyti baimės galima kartu su juo sukurti pasaką, kur herojus susidoroja su kamuojančia baime, arba nupiešti vaiko baimę ir sudeginti piešinį.

Vaikas turi jaustis saugus kur tik bebūtų: namai, darželis, parduotuvė, miškas, itt. Nereikia vaikų gąsdinti, kad jei jie bus nepaklusnūs „blogas dėdė" juos pagrobs ir panašiai. Taip elgdamiesi tėvai (galbūt kartais patys to nesuvokdami) vaikams įskiepija visiškai nereikalingą baimės jausmą.

Manau, kad dauguma tėvų nesupranta kokį poveikį vaikui daro jų žodžiai. Kad pasikeistų esama situacija, pirmiausiai reikėtų paaiškinti tėvams, kad vaiko baimės prasideda būtent nuo tėvų kalbų apie tam tikrą baimę keliantį objektą.

Manau, kad dauguma tėvų nesupranta kokį poveikį vaikui daro jų žodžiai. Kad pasikeistų esama situacija, pirmiausiai reikėtų paaiškinti tėvams, kad vaiko baimės prasideda būtent nuo tėvų kalbų apie tam tikrą baimę keliantį objektą.

Straipsnis yra tikrai naudingas ir kiekvienas iš tėvelių turėtų su juo susipažinti, nes kartais net nesusimąstome, kad tokie paprasti pasakymai, kaip, kad "nedaryk kažko, nes bijau, kad įvyks tas ir tas" yra labai nekaltas ir dažniausiai yra susirūpinimas, o vaikui tai gali "įvaryti" baimę su kuria ateityje jam teks kovoti. Manyčiau, kad šis straipsnis dar kartelį garsiai pakartoja, kad reikia galvoti ką sakai ir apgalvojant savo žodžius galima išvengti problemų ateityje. Žinoma, tikrai nepavyks visada kalbėti taip kaip reikia, daryti taip kaip reikia, tačiau vaiko ugdymas reikalauja daug laiko ir dėmesio, mažais žingsneliais galime stengtis tai padaryti kuo įmanoma geriau, svarbiausia yra stengtis. :)

Sveiki , bet kokia problema kuri yra problema ją reikia spręsti.Sprendimo būdai yra visada tik gal kai kurie išsisprendžia per 2 dienas ,o kiti sprendžiami metų metais. Nuostabu ,kad žmogui yra teikiama pagalbą ,o da rsvarbiau ,kad jis gali žinoti kur rasti,į ką kreiptis,kad galima rasti išeitį iš padėties.Šios temos aktualumas yra labai svarbus ,nes vaikai pastaruoju metu visko bijo,bijo būti savarankiškais ir naudinagais .

Tėvų užduotis - atpažinti ir atspindėti vaiko emocijas bei elgesį ir suteikti jiems prasmę. Labai svarbu, kad suaugusieji stengtųsi pamatyti pasaulį vaiko akimis ir suprastų, ką vaikas (paauglys) galvoja ir jaučia. Siekiant padėti vaikui reguliuoti emocijas ir elgesį, labai svarbu mokyti jį atpažinti emocijas, įvardinti jas, skatinti suprasti, kas šias emocijas sukėlė. Jei tėvai tuo neužsiima ir neugdo vaiko, neskatina jo atpažinti emocijų, visos emocijos ma-oje vaiko galvutėje susipins ir liks tik pačios ryškiausios, o pagal daugelį mokslinikų BAIMĖ yra stipriausia emocija, todėl vaikas nesuprasdamas visko kas aplink jį vyksta ir bijos visko, nes nemokės pasidžiaugt, tiesiog baimė užgoš kitas emocijas. Vienintelis dalykas kuo tėvai gali padėt savo atžalai, tai skaityt daugiau literatūros ir neeksperimentuot su mažyliu, o elgtis teisingai.

Atkreipti dėmesį norėčiau į vaiko paskatinimą, leidimą pačiam atlikti kažkuriuos savarankiškus darbelius. Nes daugelis tėvelių bijodami pasekmių ar taupydami laiką, stengiasi viską atlikti už patį vaiką. O kai vėliau ateina laikas pačiam vaikui atlikti darbą, ne visada pavyksta , tada būna apipiltas nepasitenkinimų ir priekaištų lavina.

Labai naudingas straipsnis,nes kartais tevai savo baimes perdeda ant vaiko,kiekvienam amžiųje yra tam tikras saugumas,nuo perdeto saugumo viskas pereina i vaiko nesavarankiskumą.

Labai geras straipsnis supažindinantis tėvus apie vaikų baimes ir nuo ko jos prasideda. Tėvai iš tiesų turėtų mažiau bijoti ir leistų vaikui patirti pačiam, kad jis augtų savarankiškas ir drąsus žmogus.

Baime yra būtinas dalykas gyvenime, be kurios mes negalime apsieiti. Asmeniškai nepažįstu ir nepažinojau augdamas ne vieno vaiko kuris neturėtų kažkokių baimių. Vengti baimių galima.
Bet manau, kad išmokyti jas nugalėti yra dar svarbiau.

Visi vaikai kažko bijo ir patyria baimės jausmą, bet nereikėtų tėvams saugoti vaiką nuo visko, kas aplinkui, reikia skatinti vaiką pažinti viską, kas jį supa, paaiškinti kas bus jei atsitiks vienas ar kitas dalykas, o ne gąsdinti ir baimės jausmą didinti.

Kalbant apskritai, baimė nėra toks jau blogas jausmas. Tai natūrali emocija, kurios dėka nepakliūvame į bėdą, išvengiame skausmo, sužalojimų arba net išsaugome gyvybę. Vaikai iš esmės bijo dėl tų pačių priežasčių, kaip ir suaugę, tiesiog jie dar mažai pažįsta pasaulį, jų supratimas yra ribotas, tad baimių jie turi daugiau, įvairesnių ir (suaugusių akimis) mažiau pagrįstų. Maži vaikai irgi gali išmokti kovoti su baime. Pamokymai yra svarbūs vaikui. Tėvai galėtų patarti, kaip giliai ramiai kvėpuoti, vaizduotėje paversti baisias pabaisas juokingais padarais ar objektais arba kad galima pasilikti žibintuvėlį prie lovos, kai išjungiamos šviesos. Galima skaityti pasakas, kuriose yra vaiką neraminančių situacijų, pvz., apie ėjimą miegoti tamsoje. Kadangi situacija vyksta ne su juo, vaikui lengviau pažvelgti iš šalies. Svarbiausia neversti vaiko būti gąsdinančiose situacijose, neversti prievarta daryti ko jis nenori. Dažniausiai „šoko“ metodika vaikams sukelia siaubą ir dar pratęsia baimių buvimą.

Kadangi ne vienerius metus dirbu su vaikais nuo puses metu, visiskai pritariu gerb. destytojai, nes tikrai ne vienas vaikas paauges bijodavo baubu, tamsos, vilku ir panasiu dalyku, todel , kad juos tuo gasdindavo, vyresni broliai, sesrys ar tevai, kad jie klausytu ju, taciau kartais tai tikrai issivysto i dideles baimes. Tad labai daznai tenka padeti vaikams iveikti tas baimes, labai ivairiomis priemonemis ir budais. Labai idomus straipnis ir tikrai kartais noretusi, kai kuriuos tevelius issiusti i tokius kursus, kurie leistu jiems susimastyti, manau labai geri ir prasmingi kursai, ir isvis gera, kad tokie yra atsirade.

Pritariu, kad tevai ir padaro vaikiuka bailiuku. Turiu pazystamu, kur kaip dabar atsimenu rezdavo "jei tu nevalgysi, vesim tave pas gydytojus" ir cia tik vienas pavyzdelis. Tokiu buvo daug ir dabar mergytei 6 metai, taciau jinai dar visko bijo, o gydytoja tik pamacius tempia lupa. Auginu ir as dabar 2 metuku mergyte ir stengiuosi jos visiskai niekuo negasdinti, bandau kitais budais su ja susikalbeti ir manau, kad man puikiai pavyksta. Todel kaip teveliai elgsis, taip ir tures.

Žinoma, gąsdindami vaiką, galime greičiau jį išauklėti - nedaryti tam tikro dalyko, bet savaime suprantama, kad baimė iš vaikystė gali likti ir tolesniame gyvenime. Tad negalima šito pamirsšti, nustatant vaikui tam tikras taisykles.

Vaiku vaizduote yra labai laki, jie prifantazuoja daug dalyku patys sau ir jei dar tevai gasdina tam tikrais dalykai tai vaiko "fantaziju varikliukas" pasileidzia dar labiau. Ir tada prasideda baimes, kuriu butu galima isvengti. Kai kurios gali but "isaugtos" bet juk kai kurie nekalti tevu pagasdinimai gali stipriai pavekti musu mazuosius ir i suagusiuju gyvenima jie gali zengti kupini baimiu.
Tevai atsakingi uzauginti laiminga zmogu! Musu rankose puikiai formavimui pasiduodantis molis, ir kol nevelu sulipdykime laiminga zmogu o nekiskim i ji baimiu.

Viskas prasideda nuo seimos (tevu) ju pavyzdzio vaikams, ju auklejimo budo. Tai gi manau, kad tevu auklejimas tai didziausias darbas.

Aš manau, kad visose šeimose vaikai patiria baimių, kiekvieni tėvai vienaip ar kitaip net gal to nenorėdami savo vaikui sukelia baimę, juk jeigu jie ir negasdins, o paaiškins pasekmę, kuri gali būti, vaikui ta pasekmė pasirodys baisi, kuris jos bijos. Manau tai neišvengiamas dalykas, baimė yra jausmas ir jis yra pas visus. Žinoma nekalbu apie vaiko gąsdinimus paprastuose dalykuose, tarkim prigasdinti vaiką, kad jis eitų miegoti.

Vaikus kamuoja pačios įvairiausios baimės. Tačiau padedant tėveliams, jos yra „išaugamos“ nepamirškime, kad visos kliūtys yra nugalimos kai gaubia tėvų meilė, supratingumas ir visos šeimos palaikymas. Tuomet netoks baisus ir tas, kuris upelyje gyvena:)

Labai puikus straipsnis, priverčiantis pažvelgti į realią situaciją. Nors vaikų baimės kartais atrodo mažos ir bereikšmės, o taip pat mėgstama sakyti, kad tas baimes vaikas „išaugs", tačiau reikia pradėti nuo savęs ir neleisti toms baimėms vystytis. Straipsnyje išsakytos puikios mintys.

Tikra teisybė, kad prigąsdinus vaiką baubais, daktarais ar raganom, vaiko išsigandusios akys liks dar ilgam. Ir nereikia manyti, kad vaikas tiesiog jautrus ar tiesiog įsivaizduoja tai, ko bijo. Yra svarbu nenumoti ranka į jų baimes. Reikia kalbėtis su jais, aptariant situaciją, išsiaiškinant, kodėl ir ko bijoma. Baimes galima įveikti, jei apie jas kalbėsime. Ramus pokalbis su tėvais vaikui padeda nurimti. Kita vertus, manau, nereikia vaiko saugoti nuo visų įmanomų pavojų, galinčių sukelti baimes. Juk gyvenimas yra įvairus ir sudėtingas. Tai suprasti (suvokti) pačiam vaikui yra naudinga.

Puslapiai

Komentuoti

Filtered HTML

  • Web puslapių adresai ir el. pašto adresai automatiškai tampa nuorodomis.
  • Leidžiamos HTML žymės: <a> <em> <strong> <cite> <blockquote> <code> <ul> <ol> <li> <dl> <dt> <dd>
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Web puslapių adresai ir el. pašto adresai automatiškai tampa nuorodomis.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
CAPTCHA
Klausimas, skirtas patikrinti ar esate žmogus ir išvengti automatinių komentuotojų.