Kaip nubrėžti leistino vaikų elgesio ribas?

Dr. Sigita Burvytė,
LEU SKI Socialinio ugdymo katedros lektorė
VšĮ „Vaikų ugdymas“ lektorė


Ribų nustatymas neturi nieko bendra su draudimais ir bausmėmis. Ribos ne viešpatauja – jos nukreipia, veda, padeda ir skatina. O draudimai ir bausmės, priešingai, palaužia valią ir rodo galią. Nors draudimų ir bausmių dažniausiai nepaisoma, nes jais grasinama susijaudinus ar įniršus, šie būdai vis tiek slogiai veikia ugdymą ir žlugdo vaiką.

Dar tebebūdamas motinos įsčiose, vaikas skiria garsus ir patiria pojūčius, o kūdikiui gimus atsiveria naujas pasaulis – pojūčiai paaštrėja. Vos kelių savaičių kūdikis jaučia vis labiau stiprėjantį gyvybinį poreikį sukaupti kaip įmanoma daugiau informacijos. Per pojūčius vaikas kaupia informaciją apie savo aplinką: mato vaizdus, liečia daiktus, girdi garsus, užuodžia kvapus ar jaučia šilto skanaus pieno skonį. Kūdikis labai anksti tampa didžiuoju stebėtoju. Dar po kurio laiko pradeda aktyviai judėti ir įdėmiau tyrinėti savo aplinką. Visur tiek daug dalykų, kuriuos reikia ištirti!

Vos kelių savaičių kūdikis jaučia vis labiau stiprėjantį gyvybinį poreikį sukaupti kaip įmanoma daugiau informacijos. Jis nori kuo geriau pažinti savo aplinką. Tyrinėdamas mažylis susiduria su fizinėmis kliūtimis, dar labiau pakurstančiomis jo smalsumą, tai – neįveikiamos durys, nepasiekiami daiktai ir pan. Jis negali jų pasiekti, bet tai dar ne viskas: tenka susidurti su daugeliu draudimų, nustatytų tėvų ar aplinkinių žmonių. Ir mažylis, žinoma, mėgina jiems nepaklusti.

Paprastai kuo vaikas guvesnis, tuo atkakliau stengiasi įveikti jo mažame pasaulėlyje esančias fizines kliūtis ar tėvų draudimus. Vadinasi, vaiko elgesio ribos turi atitikti jo amžių ir neslopinti noro pažinti, turi būti nuoseklios, kad tėvai nebūtų nuolat vaikų tąsomi ir besistengiantys patenkinti visus jų poreikius.

Pagrindiniai vaikų ugdymo principai

Kad vaikas žinotų, kokio elgesio iš jo tikimasi, tėvai turi aiškiai jam apie tai ir pasakyti, parodyti ar leisti pačiam vaikui aiškiai suprasti jam keliamus reikalavimus ir gyvensenos dėsnius. Tėvams reikėtų vadovautis toliau pateikiamais vaikų ugdymo principais.

  1. Numatykite aiškius tolesnius auklėjimo tikslus, puoselėkite vertybes, turėkite tvirtą nusistatymą, pagal kurį vertinsite kasdienį vaikų elgesį.

    Tai aiškiai vaikui pasakykite ir parodykite, kad vaikas suprastų, kokio elgesio iš jo tikitės. Reikia nuosekliai, diena iš dienos vienodai reaguoti į netinkamą vaikų elgesį, turėti tvirtą nuostatą dėl vaikų elgesio, aiškiai žinoti, ko Jūs siekiate ugdydami savo vaikus, ir nuosekliai eiti ta linkme.

    Miglota vertybių ir taisyklių sistema kasdieniuose ugdymo veiksmuose, prieštara tarp įprastų, buitinių auklėjimo būdų ir specialistų nuomonių bei reikalavimų, kaip reikia auginti vaikus, ir sukelia visuotines auklėjimo problemas, susijusias su vaikų leistino elgesio ribų nustatymu. Vaikas turi aiškiai žinoti ir suprasti, koks jo elgesys yra priimtinas ir koks elgesys yra nepriimtinas.
  2. Gerbkite vaikus, išklausykite juos ir netenkinkite kiekvienos užgaidos ir reikalavimo.

    Kai vaikai jaučia – ne tik jaučia, bet ir patiria! – tėvų būdo tvirtumą, jie turi kuo sekti. Tėvų būdo tvirtumas – tai ne rėkimas, fizinė ar psichinė prievarta, troškimas valdyti; priešingai, jo palydovai – kalbos aiškumas ir tikslumas, savitvarda, vidinė ramybė ir dėmesys vaikui.
  3. Mylėkite vaiką, o mylėdami išlaikykite artumą ir atstumą, savo ir vaiko savarankiškumą, t. y. ribą tarp AŠ ir VAIKAS.

    Begalinė meilė, kai stengiamasi viską daryti už vaiką ar nuolat besąlygiškai tenkinti visus jo poreikius, atima galimybę pačiam vaikui išgyventi savo pastangomis grįstą sėkmės pojūtį. Ši besąlygiška meilė vaikui iškraipo tikrovę, ji gniuždo vaikus ir stumia juos priklausomybėn, neleidžia vaikams patirti realaus gyvenimo pojūčio, kad kiekvienas vaiko veikslas (elgesys) turi savo padarinius. Tie tėvai, kurie savo vaikus labai globoja ir saugo, nori juos apginti nuo tikrovės, paprastai padaro didelę žalą vaikui, atima iš jų gebėjimą gyventi savarankiškai.
  4. Ne tik kalbėkite apie leistino elgesio ribas, bet ir atitinkamai elkitės, pateikite tinkamą pavyzdį savo gyvenimu.

    Patys tėvai, būdami tvirtomis asmenybėmis, sugeba priimti vaikų asmenybes, jų vertybes ir pažiūras ir tai atitinka ugdymo, o ne vaikų „žlugdymo“ elgseną. Pagarba, dėmesys vaiko orumui padeda vaikui pajusti savo vertę, sustiprina pasitikėjimą, suteikia orientyrus.

    Jeigu tėvai vertina ir gerbia vaiką, rodo jam pagarbos ir dėmesingumo pavyzdį, tad gali to paties tikėtis ir iš jo. Tėvai, kurie nekreipia dėmesio, kai vaikas nuolat peržengia ribas, yra abejingi, ne tik skatina destruktyvų aktyvumą, bet ir trukdo formuoti vaiko savivertei, žlugdo abipusę pagarbą ir dėmesingumą.
  5. Nustatydami leistino elgesio ribas abu – ir mama, ir tėtis – pirmiausia tarpusavyje apsitarkite dėl esminių dalykų ir bendrų auklėjimo principų, kuriais abu vieningai vadovausitės ir vaiko akivaizdoje jų neaptarinėsite ir nesiginčysite, nežeminsite ir nekritikuosite vienas kito.

    Į vaiko auklėjimą turi teisę abu tėvai, todėl svarbu vaiko akivaizdoje kiekvienam atliekant savo motinystės ir tėvystės pareigas neužimti „gerojo teisėjo“ ir „blogojo teisėjo“ taktikos, kurie tarpusavyje nesutaria vaikui girdint. Tai vaikui atneša pražūtingas pasekmes ir sudaro tinkamą terpę manipuliacijoms ir bandymams apeiti ir sugriauti leistinas ribas pasinaudojant tėvų nesusiklausymu ir nesutarimais.
  6. Į vaikų bandymus patikrinti leistino elgesio ribas turėkite keletą išmoktų reagavimo būdų ir frazių, kurios būtų aiškios ir suprantamos vaikui, ką norite jam pasakyti „čia ir dabar“.

    Tai turi būti trumpi ir dalykiški pasakymai, nes vaikai gali trumpam sukaupti dėmesį. Jeigu Jūs daug kartų kartojate tą patį, tai maža tikimybė, kad vaikas Jus girdi ir supranta, ką norite jam pasakyti.
  7. Pasirūpinkite ir užtikrinkite, kad geras vaikų elgesys būtų pastebėtas ir įvertintas.

    Tai yra būtina siekiant padėti vaikui susiorientuoti, koks elgesys jam padės patenkinti savo poreikius ir bus priimtinas kitiems. Kas nemėgta būti pagirtas ir pastebėtas už gerus darbus? Kas nenori būti reikšmingas? Vaikas taip pat žmogus, tik turintis mažesnę gyvenimišką patirtį nei mes - suaugusieji. Jeigu jis jaučiasi reikšmingas tinkamai elgdamasis, tada jam nebereikia siekti atkreipti tėvų dėmesio netinkamu elgesiu.

    Pagyrimas turi būti susietas su konkrečiu darbu ir tai turi sekti tuoj pat po atlikto gero darbo ar tinkamo poelgio, tai pastiprina vidinį norą tinkamai elgtis ir šitaip būti pastebėtiems. Šitaip netinkamas vaikų elgesys bus ribojamas, o per tam tikrą laiką ir pašalintas. Ypač tai veiksminga mažiems vaikams.
  8. Netinkamą vaiko elgesį susiekite su padariniais.

    Pasekmės turi būti realios ir atitikti sveiką protą (reikalavimai turi atitikti vaiko amžių ir galimybes), kurios turi nuosekliai sekti vaikui netinkamai pasielgus. Mat vaikai nori patikrinti, ar tikrai veikia nustatytos taisyklės, ir kartkarčiais patikrina, ar tikrai pasielgus netinkamai, bus atitinkamai reaguojama.

    Turime būti nuoseklūs ir padėti vaikui susiorientuoti realiame gyvenime. Juk įkišus pirštus į elektros lizdą, tokio elgesio pasekmės bus „čia ir dabar“, vadinasi, yra dalykų, dėl kurių derybos nėra įmanomos, ir yra dalykų, dėl kurių galima derėtis.

    Taigi darytina išvada, kad vienose situacijose ribos yra neginčijamos, o kitose situacijose jos gali būti lanksčios. Padėkime suprasti šiuos gyvensenos dėsnius savo vaikams. O tai, kad jie tikrina elgesio ribas, yra natūralu ir sveikintina, nes tai rodo jų smalsumą, norą tyrinėti, pažinti aplinką, taip pat ir normalią jų raidą.

Ribos yra būtinos

Be ribų neįmanoma išugdyti savarankiško vaiko savarankiškumo, darnios asmenybės, kuri suvoktų savo vertę, turėtų emocinį ir socialinį bendrystės pojūtį. Ribos yra pamato, ant kurių statomi tėvų ir vaikų santykiai, dalis.

Ir vis dėlto ribų nustatymas neturi nieko bendra su draudimais ir bausmėmis. Ribos ne viešpatauja – jos nukreipia, veda, padeda ir skatina. O draudimai ir bausmės, priešingai, palaužia valią ir rodo galią. Nors draudimų ir bausmių dažniausiai nepaisoma, nes jais grasinama susijaudinus ar įniršus, šie būdai vis tiek slogiai veikia ugdymą ir žlugdo vaiką.

Vaikui nustatytos ribos ir pagarba jam yra neatsiejami dalykai.Ribos ne tik padeda susigaudyti „čia ir dabar“, jos atskleidžia vaikams, nuo ko jie priklausomi ir nuo ko nepriklausomi, jos paaiškina dabartinę vertybių koordinačių sistemą ir nurodo perspektyvą: esu čia, o atsidurti noriu štai ten.

Šitaip vaikai įsisąmonina ribų būtinybę – kintant ir norams, ir pačioms riboms, joms plečiantis, jas peržengiant. Ribos kartu yra ir kelio pabaiga, ir pradžia. Jos apsaugo, suteikia prieglobstį ir nurodo tikslą, kuris yra pasiektas, ir skatina dairytis naujų kelių bei perspektyvų.

Ribos apibrėžia artumą ir atstumą, pasitenkinimą tuo, kas pasiekta, ir pasitikėjimą savimi išbandant tai, kas nauja, atsiribojimą nuo įprastų dalykų ir naujovių troškimą, kitus iššūkius ir naują patirtį.

ŠALTINIAI:

  1. Burvytė Sigita, Ralys Kęstutis, Ilgūnienė Rita. Ugdymo šiuolaikinėje šeimoje konceptas: mokslo studija. Vilnius: Edukologija, 2012, 275 p.
  2. Eyre Richard ir Linde. Daug pinigų! Kai vaikai viską nori gauti veltui. Vilnius: Abigailė, 2012, 208 p.
  3. Gordon Thomas. Kaip tapti gerais tėvais. Vaikų atsakomybės ugdymo programa. Vilnius: Presvika, 2009, 280 p.
  4. Winterhoff Michael. Tironų mums nereikia. Vien auklėti negana. Išeitys. Vilnius: Tyto alba, 2012, 141 p.

Paimta iš portalo



37 Komentarai

Labiausiai man patiko tekste paminėtas žodis pagarba. Ribos ir turi būti tam brėžiamos, kad tėvai ir vaikai gerbtų vienas kitą, jų norus, reikalavimus. Jeigu vaikas nesilaiko duoto žodžio(ribos), jis turi suvokti, jog riba ir buvo nustatyta tam, kad ji tenkintų abi puses. Tam yra pats nuostabiausias dalykas- bendravimas, kuris leidžia siekti kompromisų, palankių abejoms pusėms. Todėl kalbėkim ir sprendimus priimkime kartu, negalvodami, jog vaikas yra per mažas kažką suvokti. Ne! Vaikai yra unikalūs, imlūs ir protingi, todėl tokiomis akimis reikia į juos ir žvelgti. Lai jie būna mūsų mylimi, mažieji suaugusieji, kurie geba jau nuo mažumės galvoti, būti atsakingi ir kartu priiminėti sprendimus.

Dažnai tėvai yra linkę drausminti vaikus, juos bausti, tačiau nedaugelis jų susimąsto apie tai, kaip vaikus reikėtų paskatinti už gerą jų elgesį. Labai svarbu, jog geras vaiko elgesys neliktų nepastebėtas - už gerą darbą vaikui turėtų būti suteikiamas kažkoks skatulys, tai gali būti pagyrimas, mėgstamas vaisius ar saldumynas, nepriklausomai nuo to, koks bus skatulys padarius gerą darbą, vaikas bus suinteresuotas jo siekti ir, to pasekoje, stengsis elgtis gerai. Pagyrimai leis vaikui pasijusti reikšmingesniu, geresniu.

Tėvai kartais būna linkę į kraštutinumus: vaikams arba viską leidžia, arba bando juos nuo visko apsaugot ir viską draudžia, nesuteikdami jiems galimybės suprasti, kad realiame gyvenime ne viskas būna taip, kaip norisi. Tačiau tikriausiai dar didesnė tėvų klaida, kai jie vaikams girdint prieštarauja vienas kitam. Šitą galiu patvirtinti iš asmeninės patirties, nes mamai ką nors uždraudus, visada būdavo galima "išsizysti" pas tėtę. Buvo periodas, kada dėl tokio tėtės elgesio tiesiog nustojau vertinti mamos autoritetą, žodžio svarbą.

Dauguma šiuolaikinių tėvų vaikus auklėja visiškai atvirkščiai negu yra parašyta straipnyje, ir visa tai vyksta dėl to, kad tėvai nesupranta, neapmasto tokių savo poelgių, pasekmių, kai vaikui yra viskas leidžiama, viskas perkama ir daroma taip, kaip tik jis nori. Mano nuomone, visoms besilaukiančioms poroms privaloma reiktų vesti paskaitas, kurių metu būtų kalbama tokiosmis temomis apie vaikų ugdyma ir auklėjimą, tai jiems suteiktų daugiau žinių, kaip teisingai išauklėti vaiką, kuriuo vėliau tėvai galėtų didžiuotis.

Pritariu, kad leistino elgesio ribas turi nustatyti ir mama, ir tėtis – pirmiausia tarpusavyje apsitarti dėl esminių dalykų ir bendrų auklėjimo principų, kuriais abu vieningai vadovaujasi ir vaiko akivaizdoje jų neaptarinėja nesiginčyjame, nekritikuosime vienas kito.Dažnai tėvai daro atvirkščiai

Visiškai sutinku su autore, kad tėvai turi nustatyti ribas, parodyti vaikui, kas yra leistina. Jei reikia, nepamiršti ir kontroliuoti atžalos, visuomet teikti pagalbą ir stengtis suprasti savo vaiką. Tačiau kai mama ar tėtis tampa tiesiog draugu, vaikui sunku jausti jo autoritetą.

Puikus straipsnis, su detaliai išdėstytais pagrindiniais vaikų ugdymo principais. Būtinai patarsiu tai pasiskaityti pažįstamoms šeimoms.Ne visada lengva vaikui nustatyti ribas net ir šeimos rate, o ką kalbėti apie ribas už šeimos. Ribų nustatymas- svarbus žingsnis vaiko socializacijoje.

Mes suaugusieji bandome nustatyti ribas vaikui, pagal kurias jis turi gyventi. O vaikas gali nesutikti su tomis ribomis ir bandyti jas pažeisti. Tai nereiškia, kad tėvai neturi nustatyti vaikui ribų. Priešingai, ribos vaikui būtinos, kad šis jaustųsi saugus, ir žinotų, ką daryti. Bet jos turi būti nustatytos susitarimais. Nėra vaikų, su kuriais neįmanoma susikalbėti. Gal tik tėveliai neranda būdo ir per greitai netenka kantrybės. Mes norime, kad paklustų šią minutę, kad vaikas darytų tai, ko norime mes, bet gal vaikas to nenori arba nėra tam pasiruošęs?
Kitas dalykas, kai vaikai pradeda laužyti nustatytas ribas, tėvams reikėtų pagalvoti, gal ribos jau per siauros? Vaiko melavimas, vėlavimas yra ženklas tėvams, kad galbūt vaikas užaugo ir jam reikia daugiau laisvės. Netvarka, jei devynmečio ribos yra tokios pačios, kaip trimečio. Viskas turi keistis – kišenpinigiai, ribos, laikas miegoti, laikas grįžti namo ir t.t. Daugelis tėvų teisinasi, kad „aš tais laikais irgi neturėdavau, man duodavo tik...“, bet laikai kitokie. Ir reikia žiūrėti ne atgal, o paklausti vaiko, kodėl taip yra. Jei tėvai kažko neturi – gerai, bet vaikas turi žinoti, kodėl jis negali gauti, pavyzdžiui, daugiau pinigų.

Besąlygiškai patiko visi straipsniai, patarimai rasti juose. Dabar reikia kažkaip įtikinti ir vyrą, kad perskaitytų ir išsakytų savo nuomonę. Jeigu jo požiūris sutaptų su autorės, tai ir siekti rezultato būtų dukart lengviau nei pačiai vienai. Ačiū už šviesias mintis ir puikius patarimus.

Ribos, ribos, ribos... kaip būtų paprasta. Paimi raudoną pieštuką, apibrauki tam tikrą teritoriją ir sakai vaikui: "Už šios ribos tu negali žengti." Ir tai nesikeičia. Čia prisimenu ne vieną pasaką su uždraustomis durimis ar sodu, kuriuos visada maga patyrinėti. Taip su vaikais nutinka nuolat. Tu jiems sakai, kad visur galima, tik "šiukštu neatidaryk šių durų", o jis pirmiausia, ką padarys, tai pamėgins jas atidaryti. Bet ribos yra būtinos, sutinku su tuo, kad "be ribų neįmanoma išugdyti savarankiško vaiko savarankiškumo, darnios asmenybės, kuri suvoktų savo vertę, turėtų emocinį ir socialinį bendrystės pojūtį". Dar pridėčiau, kad jos suteikia vaikams saugumo pojūtį, kad yra labai svarbu augančiam vaikui.

Patiko straipsnis.Nes ribos tikrai nukreipia ,veda,padeda ir skatina link gero gyvenimo.... Vien daug pasako autorės žodžiai:kad vaiką reikia mylėti,bet išlaikyti artumą ir atstumą,savo vaiko savarankiškumą,t.y.ribą tarp AŠ ir VAIKAS.

Straipsnis labai aktualus mažus vaikus auginantiems tėvams, nes laiku ,,nenubrėžus" ribų veliau jas nustatyti jau labai sunku. Pagarba vaikui kaip asmenybei, skatina jo savivertę, pasitikėjimą savimi ir gerus santykius šeimoje.

Straipsnis labai aktualus tėvams. Nes nuo tėvų auklėjimo ir dėmesio vaikui, priklauso tolimesnis vaiko elgesys

Iš tiesų, kartais atrodo, kad tėvai nesuvokia skirtumo tarp ribų nustatymo vaikui bei kažkokių draudimų ar bausmių. Toks jausmas, kad kai kurie tėvai, pasisakantys už pozityvų vaikų auklėjimą, nepripažįstantys bausmių naudojimo, ima iš viso neauklėti savo vaikų ir leisti jiems viską. Tokiu būdu tėvai ne tik pakenkia sau, sukeldami tam tikrų auklėjimo sunkumų ateityje, tačiau tuo pačiu nuskriaudžia ir savo vaiką. Juk mes esame socialios būtybės ir siekdami integracijos, bandome adaptuotis prie visuomenės nustatytų normų. Tačiau pagalvokime, kaip vaikas, kuris pirminėje savo socialioje aplinkoje - šeimoje, neturėjo progos per savo paties patyrimą suvokti kas apskritai yra "ribos" ir kam jos reikalingos, gebės prisitaikyti kitose aplinkose, už savo šeimos ribų.... Vaiko auklėjimas iš tiesų yra gana sudėtingas, daug pastangų ir laiko reikalaujantis procesas, todėl atrodo, kad kartasi tėvai tiesiog pasirenka lengviausią išeitį - neauklėti.

Sutinku su šiame straipsnyje pateikta mintimi, kad su vaiku reikia kalbėtis ir tiksliai paaiškinti ko iš jo norima. Šiais laikais labai trūksta bendravimo, manau, jei tėvai daugiau kalbėtųsi su savo vaikais, gražiai jiems paaiškintų situaciją, tartūsi ir ieškotų kompromiso būtų žymiai lengviau nubrėžti ribas tarp vaiko ir tėvų be jokių pykčių.

Iš asmeninės patirties žinau, kad vaikui būtina nubrėžti ribas, kurių jam negalima peržengti. Pavyzdžiui, negalima per dieną suvalgyti daugiau nei 2 saldainių, nes paskui skaudės pilvuką. Tačiau tos ribos turi būti paaiškintos vaikui suprantama kalba. Nes pasakius, kad to ar ano daikto lieti negalima, minutei be suaugusio priežiūros likęs vaikas pirmiausiai puls prie draudžiamo objekto.

Straipsnis yra aktualus ir informatyvus. Kiekvienas vaikas ir suaugęs turi žinoti leistino elgesio ribas ir jų laikytis. Kartu su vaiku turi būti aptartos pasekmės, peržengus šias ribas. Labai svarbu, kad tiek vaikai , tiek tėvai laikytųsi tarpusavio susitarimų. Kartu turi išlikti pagarba ir meilė vaikui išlaikant kaip minėjo autorė atstumą, savo ir vaiko savarankiškumą.

Šiandien labai daug kalbama apie bausmes, paskatinimus, tinkamą/netinkamą vaikų elgesį, taisykles, ribas ir kt. Vėl gi pasikartosiu, viskas prasideda šeimoje. Kiekviena šeima turi turėti (savo) tam tikras taisykles, susitarimus, elgesio ribų nustatymus, nuspręsti kaip jų laikysis ir kas nutiks jei bus nesilaikoma susitarimų. Su vaikais reikia kuo daugiau kalbėtis, kartu su jais nustatyti šeimos taisykles ir visiems kartu jų laikytis, rodyti pavyzdį vaikams, o ne tik tikėtis gero elgesio iš savo vaikų.

Pats lengviausias variantas - nubausti, sudrausminti. Jeigu tėvai neišugdys funkcijos "iš vaiko perspektyvos" (į vaiką, jo vystymąsi orientuotas procesas), vargu ar jų ribų nustatymas nevaržys vaiko teisės tyrinėti, pažinti aplinką, mokytis.

Vaikai turi būti ne tik baudžiami, bet ir giriami už gerus poilgius. Baudžiant vaikučius jie tik žino ką reiškia bausmė. Bet ir turi būti giriami už gerus dalykus, kad netik padarydami kažką blogo sulauktu daug dėmesio iš tėvų. Vaikai turi mokėti atskirti gerus darbus nuo blogu darbų. Tad turim parodyti savo pasitenkinimą vaikų ir už tai ką jis gero padaro. Ribas turi turėti ir tėvai, kad galėtu nustatyti vaikams ribas bei jų laikytis, nes jei bus ribos o jų nesilaikysim, tai ir vaikai į jūsų ribas nebekreips dėmesio.

Tėvai turi nusakyti vaikui ribas, nes ribos leidžia orientuotis pasaulyje. Pasak Valdorfo pedagogikos lektorės Rasos Driukienės,, ribos kaip oda, kuri gali temptis.

Manau, kad reikia vaikui suteikti tinkamą elgesio pavyzdį šeimoje, jei tėvai elgsis gerai, tai ir vaikui nebus taip sunku, nes jis elgsis pagal jų elgesio modulį, todėl labai svarbu, kad reikalaujant iš vaiko tam tikro elgesio, žinoti,kad patys tėvai nedaro priešingai. Bausmės nėra gera ir tai iššauks vaiko maištingą elgesį. Reikia turėti ribas ar taisykles,kurios būtų aiškios visiems namiškiams ir visi žinotų, kad jų nesilaikant bus atitinkamos pasekmės. Būti tėčiu ar mama yra nelengva, norisi išlaikyti balansą tarp draugystės ir pagarbos, todėl reikia stengtis ir dėti pastangas, kad tai pavyktų.

Ribos turi būti,bet kartu jos neturi buti griežtos.Tevai gali būti vaikui,draugais,bet tuo atvejų,jei vaikas nori pasitarti ar pasidalinti savo rupesčiais.Vaikas pats turi jausti tą rybą,kur tevai-draugai,o kur tevai-tevai.

Aš manau, kad žodis „negalima“ pažįstamas kiekvienam nuo vaikystės. Ir tapę suaugę, mes patys naudojame šį žodį auklėdami savo vaikus. Tačiau kuo dažniau mes vartojame šį žodelį, tuo labiau mūsų vaikas nori gauti uždraustą „vaisių“. Dažnai tai sukelia protestą arba netgi įniršį. Jeigu vaikui namuose viskas leidžiama, jeigu jis pripratęs viską gauti, nesunku atspėti, kas laukia jo darželyje arba mokykloje. Jam tai stresas ir emocinis sukrėtimas, ir todėl tokiam vaikui bus sunku adaptuotis naujame kolektyve. Todėl turi būti nustatytos ribos tarp to, kas galima ir to, kas draudžiama. Jos turi būti apgalvotos ir aiškios, kad vaikas suvoktų, kam tos ribos nustatytos. Nors, kaip sako patarlė: „Neauklėk savo vaikų – jie vis tiek bus panašūs į tave. Auklėk save“. Jeigu ir mama, ir tėtis patys laikosi šeimoje nustatytų taisyklių, vaikas, stebėdamas juos kiekvieną dieną, įsisavins šeimos elgesio modelį.

Augdamas vaikas nori viską išbandyti ir natūralu, tačiau reikia aiškiai pasakyti, kas galima, o kas ne. Vaikas gali kelis kartus tikrinti kur ta riba ir tėvai abu turi parodyti tą pačią ribą. O ne klaidinti vaiką: tėtis leido, o mama ne, tai kur ta riba vaikas nesupras. Nustatant ribas, svarbu ir patiems tėvams laikytis tų ribų ir taisyklių, tada ir vaikas perims pavyzdį ir laikysis tų taisyklių ir nustatytų ribų.

Vaiko ugdymas turi būti humaniškas be smurto, atitinkamai privalo būti taisykles ir atsakomybės bet jokių būdu ne bausmes. Vaikas gali klisti ir pažinti, tėvai savo ruoštu padėti ir nukreipti teisinga linkme.

Labai geras straipsnis, butu neblogai, jei daugelis tevu paskaitytu ir susimastytu, ka galbut daro ne taip ar tiesiog suprastu savo klaidas. Pritariu, kad vaikams turi būti nustaytos ribos, kuriu jis turi laikytis ir su vaiku aptari, pabendrauti, kas bus jei jis ju nesilaikys. Tevai tarpusavy jas irgi turi aptarti ir laikytis ju, nes vaikai nesupras jei tetis laido, mama ne arba dar daznas atvejis viska aptaria girdint vaikui. Nustacius ribas ir taisykles vaikams yra labai svarbu kad ju laikytusi visi, nes vaikai labai greitai pagauna ir ismoksta ju laikytis arba ne.

Manau ribų nebuvimas ir yra pagrindinė visų šiuo metu aktualiausių problemų, susijusių su vaikų auklėjimu, ugdymu, priežastis. Dažnas vaikas net tiksliai nežino, ką jis gali daryti ir ko nederėtų (namuose, svečiuose, lauke ir t.t.) vien todėl, kad tėvai nenustato, neįvardija tam tikrų ribų ar negeba to padaryti. Būtent dėl to vaikas yra pasimetęs, jo elgesys yra toks pat chaotiškas kaip ir santykiai šeimoje. Asmeniškai man šeimos taisyklės, tam tikras režimas ir ribų nustatymas yra labai svarbūs kriterijai šeimos santykiuose, tai man padeda išsaugoti ir stiprinti tarpasmeninius ryšius. Manau ir kiekvienam vaikui yra daug geriau kai viskas tiek šeimoje, tiek ugdymo įstaigoje yra aišku ir vaikas suvokia, ko iš jo yra tikimasi, ką jis geba; tokiu būdu vaikas formuoja atitinkamą savęs vertinimą, pradeda pasitikėti savimi.

Tikrai uz tai, kad ribos vaikui galiotu, ir tas ribas turi nustatyti teviai o ne pats vaikas. Tikrai naudinga straipsnis tevams arba tems kurie siekia buti gerais teviais.

Kaip bebūtų gaila, bet dauguma dabartinių tėvų nežino patys savo ribų, o ką kalbėti apie vaikus.

kaip žinome, dažnas suaugęs žmogus neturi tam tikrų ribų. Pirmiausia tėvai turi labai apsibrėžti savo ribas, tik tada mokyti savo vaikus ir nustatyti ribas.

Labai teisingas straipsnis. Jei vaikui nebus nubrėžtos ribos, jis galimai negerbs tėvų ar aplinkinių.

Ribos tarp to, kas galima ir kas ne, padeda kontroliuoti elgesį ir kartu ugdo drausmingumą. Manau, kad ribų nustatymas padeda vaikui save kontroliuoti. Bet, žinoma, jei ribos per griežtos, vaikas gali bandyti jas ignoruoti ir net išbandyti tėvų kantrybę. Tad tinkamos ribos yra tuomet, kai visi šeimos nariai jaučiasi gerai. Iš pradžių nustatytų ribų reikia prisiversti laikytis, bet ilgainiui jos tampa įpročiu. Taip pat ribų nustatymas padeda jausti atsakomybę. Ir svarbiausia, kad ribos būtų nustatytos po pokalbio su vaiku, abipusiu susitarimu.

Vienoje psichologo knygoje apie vaikus radau gerą pavyzdį apie ribas. Vaikams reikia ribų- tai kaip tvora aplink tavo namą. Nors labai smalsu pasižiūrėti, kas yra už tvoros, bet būdamas šioje pusėje esi saugus....

Geras straipsnis. Labai patiko tai, kad tėvai privalo nustatyti ribas ir taip jam parodyti, kas yra galima, o kas-ne. Vaikas turi jausti kontrolę, turi jausti atsakomybę prieš save bei kitus. Tėvai turi turėti autoritetą, o ne būti tiesiog draugais savo vaikui.

Šis straipsnis labai aktualus visoms šeimoms, auginančioms vaikus. Labai dažnai tenka matyti tėvus, kurie savo mažiesiems leidžia daryti ką tik jie nori, ir dažniausiai iš netinkamo elgesio (kaip pvz., keiksmažodžiai) aplinkiniai tik juokiasi. Vaikas paauga ir staiga aplinkiniai jo elgesį ima vertinti neigiamai, kas vaiką sutrikdo. Kodėl anksčiau buvo visiems smagu, o dabar - piktinamasi. Kad tinkamai būtų ugdomas vaiko suvokimas, reikia kuo anksčiau pradėti nustatyti tinkamo elgesio ribas.

Visiškai pritariu straipsnio autorei, kad leistino elgesio ribas turi nustatyti ir mama, ir tėtis. Tarpusavyje turėtų apsitarti dėl esminių dalykų ir bendrų auklėjimo principų, kuriais abu vieningai vadovaujasi. Vaiko akivaizdoje tėvai negali jų neaptarinėti, o ypač ginčytis ar kritikuoti vienas kitą.

Komentuoti

Filtered HTML

  • Web puslapių adresai ir el. pašto adresai automatiškai tampa nuorodomis.
  • Leidžiamos HTML žymės: <a> <em> <strong> <cite> <blockquote> <code> <ul> <ol> <li> <dl> <dt> <dd>
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Web puslapių adresai ir el. pašto adresai automatiškai tampa nuorodomis.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
CAPTCHA
Klausimas, skirtas patikrinti ar esate žmogus ir išvengti automatinių komentuotojų.