Klausytojų klausimai po trečiosios paskaitos Molėtų lopšelyje – darželyje „Vyturėlis“

1. KLAUSIMAS. Kaip elgtis su vaiku, kuris viskam sako „ne“ (griūna ant grindų ir t.t.)?

ATSAKYMAS. Pirmiausia noriu priminti, kad vaikui toks elgesys buvo suformuotas, leidžiant jam patenkinti savo poreikius tokiu būdu. Norint pakeisti vaiką, reikia išanalizuoti ugdytojų (tėvų ar kitų vaiką auklėjančių suaugusiųjų, kurie leidžia laiką su vaiku) elgesį su juo ir surasti tinkamą elgesio modelį, kad ugdytinis išmoktų ieškoti kitų būdų savo poreikiams patenkinti. Vaiką auklėjantys asmenys turi ieškoti savo netinkamo elgesio su vaiku ir savistabos bei saviugdos pagalba keisti jį. Vaikas nepradeda iš karto blogai elgtis norėdamas patenkinti savo poreikius. Pačioje pradžioje užtenka labai nedaug kartų atreaguoti į vaiko netinkamą elgesį ir vaikas įpranta tokiais būdais tenkinti savo poreikius. Tik per ilgesnį laiką toks elgesys įsisenėja ir tampa įpročiu. Vaikai ieško būdų kaip patenkinti savo poreikius ir tobulina tokį elgesį, kuris padeda jiems to pasiekti. Būtent 3-4-ais savo gyvenimo metais vaikas išgyvena susipažinimą su visuomenėje egzistuojančiomis taisyklėmis ir mokosi socialių elgesio būdų, siekdamas patenkinti savo poreikius. Mes - suaugusieji jiems turime parodyti tinkamą ugdymosi kryptį. Šiuo laikotarpiu svarbu kaip ir kokiais būdais jis supažindinimas su aplinkos taisyklėmis: ar perima jas natūraliai, gyvendamas šeimos ritmu, kuri tiesiogiai perduota visuomenėje egzistuojančias taisykles; ar taikoma forsuota dresūra; ar aiškinama ir moralizuojama, kad reikia elgtis kaip pridera.

Geriausias būdas yra tinkamas suaugusiųjų elgesys, kurį vaikas pamėgdžiodamas išmoksta elgtis. Šitaip vaikas įvedamas į suaugusiųjų taisyklių pasaulį ir įgyja bei tobulina tuos elgesio modelius, kurie padeda patenkinti poreikius. Jeigu mes vaikui leisime į kiekvieną mūsų klausimą ar teiginį atsakyti „ne“, o vaikas vis tiek gaus ko nori, gaus dėmesio ar kitų siekiamų dalykų, tai per laiką taps įpročiu, tada jis ir suaugęs į visus klausimus pirmiausiai atsakys žodeliu; „ne“. Pažįstu 50 metų vyrą, kuris į kiekvieną klausimą pirmiausiai atsako „ne“, o paskui: „taip,....“. Kol vaiko elgesio įpročiai tik ugdosi, tai netinkamus įpročius reikia stabdyti ir nukreikti ugdymąsi pozityvia linkme (žiūrėkite 4 klausimo atsakymą, tai susiję).

2. KLAUSIMAS. Kaip elgtis su užsispyrusiais vaikais, kurie negražiai, agresyviai elgiasi su draugais, bet vėliau neatsiprašo, nereaguoja į pastabas, patarimus – susitarimus?

ATSAKYMAS. Jeigu taip elgiasi 1.5 ar 2 metų vaikai - tai natūralu, jie nereaguoja į pastabas, patarimus ar susitarimus, nes tokiame amžiuje dar tik susipažįsta su juos supančiu pasauliu ir išbando, kiek galima pasiekti savo, patenkinti poreikius vienu ar kitu elgesiu. Tokio amžiaus vaikai gali nesuvokti ir nesuprasti pastabų, patarimų ar susitarimų, jų patirtis per maža. Po netinkamo elgesio turi būti nemalonios pasekmės, kurios leistų suprasti, kad toks jo elgesys yra susijęs su pasekmėmis. Pavyzdžiui, jeigu sudavė draugui norėdamas gauti žaislą, auklėtoja turėtų ramiai iš jo paimti daiktą ir atiduoti tam vaikui, iš kurio jis paėmė ir pasakyti: „berniukui skauda, kai tu mušei, negalima atiminėti žaislų, reikia paprašyti ir tartis“. Galima berniuką nuvesti į kitą vietą ir pasakyti: „jeigu mušiesi, turėsi pasėdėti prie stalo... ar kt.“, bet jeigu aptarėte pasekmes - susitarimo reikia laikytis.

Kartais, kai vaikas elgiasi netinkamai, pabandykite jį tiesiog atitraukti nuo vaikų ir ramiai pasakykite: „negalima taip elgtis, draugams skauda“(žiūrėkite 4 klausimo atsakymą, tai susiję).

3. Supratau, kad įtemptoje emocinėje būsenoje vaikas negirdi jam sakomų žodžių. Bet po emocijų prasiveržimo situacija, vaiko elgesys užsimiršta (nerandu laiko, kada su vaiku pasikalbėti).

KLAUSIMAI - ATSAKYMAI:

3.1 KLAUSIMAS. Koks laikas pokalbiui tinkamiausias?

ATSAKYMAS. Norėdami išmokyti vaikus valdyti konfliktus, privalome ugdyti jų gebėjimą savarankiškai spręsti konfliktines situacijas, todėl, kai įsikišame į vaiko konfliktą, reikia turėti omenyje, kad tikslas, kurio siekiame, yra sudaryti vaikams sąlygas išsiugdyti gebėjimą konfliktus spręsti savo jėgomis. Taigi, reikia pamėginti apsibrėžti, kurio iš žingsnių, sudarančių konfliktų sprendimo etapus, turime išmokyti vaiką ir kada ką turime daryti mes. Jums parašysiu teorinius etapus, kuriuos yra gerai žinoti, kai patys mokinamės, kaip padėti vaikui pačiam išspręsti savo konfliktus socialiais būdais. Jais galėsite pasinaudoti kaip informacijos šaltiniu, kad žinotumėte, ko turite siekti ir kuria linkme turite eiti su savo mažaisiais ugdytiniais. Išmokyti vaikus savarankiškai valdyti konfliktus yra didelis palikimas jiems, nes šis gebėjimas gelbės visą gyvenimą ir neabejotinai užkirs kelią netgi kai kurioms problemoms, susijusioms su smurtu, nusikaltimais ir t.t.

Konfliktai yra natūralus, neišvengiamas ir reikalingas reiškinys. Būtų nerealu tikėtis, kad jų visiškai nekils. Taigi mes, ugdytojai, nesiekiame jų panaikinti, nes tada vaikas būtų priverstas gyventi toli nuo realybės esančiame pasaulyje. Mūsų siekis turi būti veikiau padėti vaikui išsiugdyti gebėjimą konfliktus valdyti savarankiškai. Svarbu, kad mūsų veikla skatintų mokytis naujų elgesio formų ir naujų manierų. Užuot ieškojus būdų, kaip nubausti, pamokyti vaiką ar jam ką nors uždrausti, patartina pagalvoti, kokių priemonių imtis, kad vaikas pradėtų suvokti tai, ką padarė, ir galėtų iš šios patirties pasimokyti. Mūsų įsikišimas yra ne vien tik kalbos ir diskusijos su vaiku, bet taip pat ir stebėjimas, analizė bei mėginimas interpretuoti vaiko elgesį ir savo emocijas. Reikia žinoti 7 krizės etapus:

  1. Ramybės būsena – nieko nevyksta, viskas klojasi puikiai: poreikiai patenkinti.
  2. Suaktyvėjimas – vienas arba keli veiksniai paveikia vaiko poreikius.
  3. Sujudimas – veiksniai ir nepatenkintas poreikis sukelia emocijas.
  4. Pagreitėjimas – vaikas mėgina rasti būdą savo poreikiui patenkinti ir analizuoja savo gyvenimo patirtį ieškodamas jį patenkinančių priemonių. Jis patiria stiprias emocijas, o jo gebėjimas samprotauti susilpnėja.
  5. Kulminacija – aukščiausias krizės taškas yra tam tikras elgesys, kuriuo siekiama patenkinti savo poreikį. Vaikas patiria labai stiprias emocijas ir nesugeba samprotauti.
  6. Lėtėjimas – po audros stoja ramybė, viskas iš lėto nurimsta. Emocijos išblėsta, o gebėjimas samprotauti pamažu atgyja.
  7. Sugrįžimas į savo vietas – į emocijas galima pažvelgti objektyvesniu žvilgsniu. Sąmoningai ar nesąmoningai imama analizuoti situacija: „Ar pasinaudodamas tuo galėjau patenkinti savo poreikį?“

Išmanydami, kokie yra krizės etapai, žinosime, kada įsikišti ir kaip elgtis. Atsakant į Jūsų klausimą, vaikas 2, 3 ir 4 etapus gali išgyventi nesuvokiamai sparčiu tempu, todėl gali būti, kad suaugusysis neturės galimybės imtis jokių veiksmų. Taigi, reikia prisiminti keletą svarbiausių principų:

  • Pirmame etape, kai vyrauja ramybės būsena, mūsų veiksmai yra labai svarbūs. Dėmesys ypač turi būti skiriamas prevencijai, kitaip tariant, mokymui, diskusijoms ir įsivaizduojamoms situacijoms. Užduotys, skirtos konfliktams savarankiškai valdyti, turėtų būti atliktos šiuo etapu.
  • Kai yra galimybė gana greitai apibrėžti nepatenkintus poreikius, įmanoma apie juos su vaiku padiskutuoti antrame krizės etape. Tačiau, kai kiti etapai išgyvenami pernelyg sparčiai, tinkamiausi veiksmai yra tie, kuriais siekiama užtikrinti saugumą.
  • Taigi, pradedant antruoju ir baigiant šeštuoju etapu, mūsų veiksmų esmė yra neleisti, kad vaikas susižeistų, sužeistų kitus arba imtų laužyti daiktus.
  • Penktajame etape, kai krizė pasiekia aukščiausią tašką, mėginti diskutuoti su vaiku neverta – jis patiria pernelyg stiprias emocijas, kad galėtų klausyti. Mes savo veikla tuo metu siekiame užtikrinti vaiko ir jo aplinkos saugumą.
  • Septintajame etape mūsų veiklos tikslas – su vaiku grįžti prie krizės ištakų ir prie būdo, kuriuo jis reiškia savo poreikius. Pagal fizinius požymius galime pastebėti, kada jis pasirengęs diskusijoms, pavyzdžiui, jo veidas yra ne toks išraudęs, kvėpavimo ritmas sunormalėja, o į klausimus ima atsakinėti nuosekliai.

Manau, atsakiau į klausimą: „kada su vaiku pasikalbėti tinkamiausias laikas?“. Džiaugiuosi, kad ugdytojai ieško atsakymų į kasdieninius savo vaikų ugdymo klausimus, nes tai ir yra svarbiausia. Dar Dystervėgas, 1988 pabrėžė, jog ankstyvojoje vaikystėje auklėjimą daugiausia, net beveik išimtinai, lemia gerų įpročių, papročių skiepijimas vaikams ir tinkamo pavyzdžio rodymas. Namai, šeima auklėja tiesiogiai be triukšmo, tyliai ir retai kada griebiasi pamokymų, įtikinėjimų, žodžių. Juk žodžiai, anot pedagogo, beveik visai neduoda naudos, jei visa kita gerai sutvarkyta, jie dažnai net žalingi ir niekuo nepadeda. Liaudies išmintis byloja: „Jonas šunį bara, o tas dešrą ėda!“.

3.2 KLAUSIMAS. Kaip fiksuoti koreguojamą vaiko elgesį?

ATSAKYMAS. Fiksuoti koreguojamą vaiko elgesį padeda vaiko elgesio stebėjimas. Stebėjimas leidžia pamatyti konfliktinėse situacijose pasikartojantį netinkamą vaiko elgesį, kuris yra nepriimtinas: sukelia kitam asmeniui skausmą, yra antisocialus, ar pačiam vaikui sukelia vidinius emocinius išgyvenimus. Pastebėję netinkamus vaiko elgesio įpročius, kuriuos atpažįstame atsižvelgdami į išvardintus kriterijus, privalome tuoj pat juos koreguoti.

3.3 KLAUSIMAS. Kaip reaguoti, jeigu močiutė anūkus visada bara, vaikai išgirsta daug pastabų dėl judrumo (pvz.: užlipo ant stalo, nesutvarkė, rėkė ir t.t.) Aš į tai (į tokį vaikų elgesį) reaguoju ramiai, bet močiutės pastabos veda mane į neviltį.

ATSAKYMAS. Kaip aš mėgstu sakyti: „vaiko judrumas –vaiko turtas“, bet dažnai mums, suaugusiesiems, su juo yra labai sunku susitaikyti. Ypač tada, kai po darbų esame pavargę ir norime ramiai leisti laiką, o vaikas aplinkui žaidimus organizuoja ir trukdo ilsėtis. Šituo momentu mums reikalinga savistaba, savipagalba – valdant savo emocijas, o reikalui esat - saviugda... Tai yra labai sunkus darbas su savimi, bet dėl vaiko ateities galime pasistengti padirbėti, kai tai suvokiame. Šiuo atveju mamai linkiu ir toliau išlikti kantria ir ramia, leisti vaikams judėti ir nevaržyti jų judėjimo laisvės. Taip pat linkiu kantrybės bei tolerancijos močiutės taikomus anūkų auklėjimo metodus suprasti, beje, močiutė taip pat turi teisę į anūkų ugdymą. Neužsiimkite močiutės perauklėjimu- tai tuščias laiko švaistymas, geriau tą laiką skirkite vaikų auklėjimui. Yra du keliai. Vienas iš jų: retinti anūkų ir močiutės susitikimus, o kitas: kalbėtis su vaikais, apie tai, kad visi žmonės yra skirtingi ir į įvairius reiškinius ar vaikų elgesį reaguojame skirtingai.

3.4 KLAUSIMAS. Kaip reaguoti į vaiko keiksmažodžius, brolio, mamos ar tėčio pravardžiavimus?

ATSAKYMAS. Jeigu Jums priimtina tai, kad vaikas keikiasi ir pravardžiuoja šeimos narius, tai galima niekaip nereaguoti arba paskatinti tokį bendravimo stilių. Bet jeigu nepriimtina, tai reikia vaiko elgesį stabdyti ir kreipti pozityvaus bendravimo linkme. Kaip tai galėtų atrodyti? Išgirdę nepriimtinus posakius ramiai pasakykite: „mūsų šeimoje visi kalba mandagiai“ ar „mūsų šeimoje niekas nesikeikia“ ar „mūsų šeimos nariai mandagūs“ ir pan. Ramiai reaguoti turite kiekvieną kartą, kai išgirstate keiksmažodžius, ir Jūsų žodžiai turi skambėti kaip priminimas vaikui, kad jis turi save ugdyti ir nesakyti negražių žodžių. Norint vieną įgūdį pakeisti kitu, reikia laiko (teoriškai, mažiausiai 21 dieną kartojant tą patį veiksmą jis tampa įgūdžiu (suautomatintu veiksmu)). Sėkmės, ugdant save ir vaikus.

4. KLAUSIMAS. Ir auklėtojos ir mama supranta, kad mergaitė išgyvena trečiųjų metų krizę, kurią lydi didelis užsispyrimas. Kai yra laiko, bandome nekreipti dėmesio ir būna visaip, net nevalingai šlapinasi į lovytę, arba sėda nuogu užpakaliuku ant žemės ir neleidžia jos perrengti, pati nesirengia. Dažniausiai - tai praeina. O kai nėra laiko, pavyzdžiui, mama skuba į darbą, jos aprengimą lydi didelis pasipriešinimas. Vieną kartą, jau pasibaigus darbo dienai, teko trise ją rengti.

KLAUSIMAI: Sakykite, kaip geriau pasielgti tokiu atveju: geriau laukti ir nekreipti dėmesio, ar priešingai, jeigu yra reikalas taip ir pasielgti? Ačiū.

P.S. Matosi, kad mama labai išgyvena dėl šios situacijos.

ATSAKYMAS. Reikėtų mergaitei pasakyti, kai ji būna rami: „tu jau didelė mergaitė ir moki apsirengti pati. Nuo šios dienos aš Tavęs neberengsiu, nes Tu tai sugebi sėkmingai pati padaryti“ ir visose situacijose reikia savo pažadą tęsėti. Jeigu ji nesirengia, palikti ją ramiai apsirengti pačią. Jeigu Jūs su vaikais išeinate į salę ar kitur, mergaitę palikite su auklėtojos padėjėja, kad ji apsirengtų pati. Jeigu mama pritars sumanymui, susitarkite su mama, kad ateitų anksčiau pasiimti ir lygiai taip pat leistų dukrai apsirengti pačiai nerengdama jos.

Kaip Jūs teisingai ir pastebėjote, svarbu yra atsižvelgti į vaiko raidos amžiaus tarpsnį, kuriame jis dabar yra ir kokie raidos bruožai tame amžiaus tarpsnyje yra būdingi natūraliai. Todėl Jums suradau ir parašiau E.Eriksono ir J.Piaget teorijose išskirtas natūralias amžiaus tarpsnių raidos krizes, kurias tiria 2-5 metų vaikai, ugdydami savo asmenybę. Jie suvokia, kad yra atskiri individai, ir tvirtai reiškia savo poreikius ir pasitenkinimus. Jų vaizduotė veikia visu pajėgumu – šis amžius yra princesių bei magiškų džinų metas.
Anot E. Eriksono, šio amžiaus vaikas patiria dvi krizes – 2 – ąją ir 3 – ąją, o 1 – ąją jis jau išgyvenęs iki šio amžiaus.

  • 2 – oji krizė – savarankiškumas priešais gėdos jausmą ir abejones. Amžius nuo 18 mėnesių iki 3 metų. Būdingi bruožai: vaikas mėgina išreikšti save, tačiau kartu suvokia savo galimybių ribas. Vis dar būdamas, nepaisant visko, priklausomas nuo tėvų, vaikas abejoja savo gebėjimais savarankiškai tvarkytis. Tai yra negailestingas 2 metų amžius, kai aiškiai parodomas visiškai nestebinantis noras būti savarankiškam. Šis amžius taip pat yra prieštaravimų amžius, „ne“ sakymo periodas, kai vaikas, reikšdamas norą būti nepriklausomas, prieštarauja visiems prašymams.
  • 3 – oji krizė iniciatyva ir kaltės jausmas. Amžius nuo 3 iki 6 metų. Būdingi bruožai: vaikas imasi iniciatyvos, tačiau jam reikia paskatinimo, antraip jis jaučiasi kaltas. Vaikas susiduria su dilema: jis gali ir nori veikti, tačiau pastebi, kad ne visada pasielgia tinkamai ir kad ne visada jo žygdarbiai sulaukia padrąsinimo.
  • J.Piaget teigimu, šio amžiaus vaikas išgyvena 2 – ą kognityviosios (pažinimo) raidos etapą.

  • 2 – asis etapas – priešoperacinis. Amžius nuo 2 iki 6 metų. Būdingi bruožai: vaikas ieško naujos patirties. Simbolinis mąstymas, t. y. gebėjimas mintyse sukurti daiktų ir situacijų vaizdus bei suteikti jiems prasmę, yra ypatingas šio etapo bruožas. Žaidimai, kylantys iš vaizduotės, yra aprašytos kognityvios sąvokos apraiška. Vaikas samprotauja remdamasis intuicija, todėl dažnai padaro nelogiškas išvadas.

    Šiame etape vaikas nesugeba atlikti grįžtamųjų veiksmų – jo mąstymo ribotumas neleidžia suvokti, kad veiksmus, susijusius su vienu ar kitu dalyku, galima kreipti priešinga kryptimi ir taip grįžti į pradinę dalyko padėtį. Vaikas taip pat dar nėra perpratęs nekintamumo sąvokos, pagal kurią du vienodo dydžio daiktai išlieka lygūs nepaisant akivaizdžių, pavyzdžių, formos pakitimų.

    Šio amžiaus vaikui svarbiausia jis pats, ir visas pasaulis sukasi aplink tai, kuo jis užsiima. Pavyzdžiui, vaikas galvoja, kad jam miegant visas pasauli mirga. Jis negali nusakyti situacijos remdamasis kitų jutimine patirtimi. Tai vadinama egocentrizmu, ko nereikėtų painioti su egoizmu. Tampa aišku, kodėl vaikas nesugeba su niekuo susitapatinti, t.y. nesugeba įsijausti į kitą žmogų.

5. KLAUSIMAS. Kaip elgtis, kalbėtis su tėvais, kada jų vaikas namuose yra nepaklusnus, o darželyje normaliai besielgiantis vaikas? Tėvai nuolat skundžiasi auklėtojai, kokius vaikas blogus darbus padarė. Pvz.: nukirpo katinui ūsus.

ATSAKYMAS. Gerai, kad darželyje vaikas elgiasi pagal taisykles, vadinasi yra protingas, įvertina tą aplinką ir laikosi joje nustatytų taisyklių. O gal elgiasi gerai, nes nėra katinų, kuriems galėtų ūsus nukarpyti? Ir kitas klausimas, ar katino „papuošimas“ ir ūsų apkirpimas yra blogas darbas? Galima į tai pasižiūrėti kaip į vaiko pažinimo procesą. Gali būti, kad tėvams sunku išbūti su vaiko žingeidumu ar smalsumu ir tai jie priima kaip netinkamą elgesį. Vaikai yra smalsūs, jie nori viską pažinti ir jiems reikia tai leisti, tik būtina paaiškinti galimas pasekmes. Gal čia problema ne vaiko „blogas elgesys“, o tėvų neigiamas požiūris į vaiko pažinimo procesus, kuriuos sunku priimti ir su kuriais sunku išbūti.

6. KLAUSIMAS. Vienas berniukas (6 m.) per Kalėdų šventę primygtinai prašė draugų pasikeisti dovanėlėmis (šiuo atveju konstruktoriais). Vaikai nesutiko. Jis slaptai, pats pakeitė vieno iš draugų dovanėlę, bet neprisipažino nors buvo pastebėtas. Kaip elgtis?

ATSAKYMAS. Tokioje situacijoje reikia, kad tas žmogus, kuris tai pastebėjo, sureaguotų čia ir dabar, nusivestų vaiką atskirai ir paaiškintų trumpai aiškiai ir įtikinamai, kad svetimų daiktų imti negalima. Bet tai gali padaryti tik drąsus, pasitikintis ir žinantis ką daro žmogus. Nes viskas vyko šventės metu, kurioje daug vaikų ir tėvų. Kitas variantas - pasakyti tėvams ir kartu su jais kalbėtis arba palikti vienus tėvus pasikalbėti su vaiku. O kitas variantas galima nekreipti dėmesio, tik sugrįžti prie situacijos, kai būsite grupėje ir per įvairias situacijas bendrai su vaikais pasikalbėti, kokios gali būti tokio elgesio pasekmės ateityje. Paaiškinti, kad paimant kito daiktą jam nematant yra vagystė, už kurią baudžiama.

7. KLAUSIMAS. 2 metų vaikas viską pasiekia riksmu. Rėkia ilgai ir labai isteriškai. Darželio vadovybė yra pasakiusi: „dirbkite taip, kad vaikai grupėse nerėktų, t. y. tada vaikai jaučiasi gerai. Kaip suvaldyti vaiką, kad jis nerėkdamas paklustų?

ATSAKYMAS. Vadovybė teisi, sakydama, kad kai vaikas rėkia jis jaučiasi blogai, jo emocijos yra įaudrintos ir jis nepastebi, kas vyksta aplinkui. Bet ir mums, suaugusiems, ne visada būna ramybės būsena. Mus taip pat apima įvairios emocijos: tiek geros, su kuriomis lengva išbūti, tiek blogos, su kuriomis sunku išbūti. Emocijų būna įvairių, bet mes esame išmokę jas valdyti, o vaikas dar tik mokosi. Emocijų valdymo mokymosi laikotarpiu būna visko. Reikia vaikui padėti, kai jis rėkia galima jį paimti, apkabinti, pasakyti: „suprantu, kad Tau pikta, kad draugas neduoda šito žaisliuko, bet ne visi norai išsipildo čia ir dabar. Draugas pažais ir Tau duos.“ Jūs apkabindami vaiką parodote, kad suprantate kaip jis jaučiais, bet pasakote: „grupėje nerėkiama“ ir neprašote draugo, kad atiduotų žaisliuką verkiančiam berniukui. Šitaip vaikas gauna žinią, kad verksmu nepavyks patenkinti savo poreikių. Vienkartinė tokia Jūsų reakcija nepadės, taip reikia elgtis nuolat, sistemiškai, reaguojant į vaiko elgesį.

1 komentaras

Komentuoti

Filtered HTML

  • Web puslapių adresai ir el. pašto adresai automatiškai tampa nuorodomis.
  • Leidžiamos HTML žymės: <a> <em> <strong> <cite> <blockquote> <code> <ul> <ol> <li> <dl> <dt> <dd>
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Web puslapių adresai ir el. pašto adresai automatiškai tampa nuorodomis.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
CAPTCHA
Klausimas, skirtas patikrinti ar esate žmogus ir išvengti automatinių komentuotojų.