Paaugliai skaito vaizdais ir nebijo juodojo realizmo istorijų

Doc. dr. Sigita Burvytė,
Socialinio ugdymo katedros vedėja
Socialinės edukacijos fakultetas
Lietuvos edukologijos universitetas

Kartais viena knyga užkabina, ir gimsta skaitytojas. Tik šiuolaikinis vos raides pažinti išmokęs skaitytojas labiau linkęs skaityti vaizdus, kartais atstojančius vaizduotę, o šalia esantys suaugusieji kamuojasi dėl knygų vaikams gausybės. Su skaitančiais vaikais, paaugliais bendraujantys literatūros žinovai, pedagogai pastebi, kad lietuvių autoriams dar sudėtinga perprasti iš vaikystės į suaugusiųjų etapą žengiančių jaunuolių pasaulį ir jiems rašyti, o patiems jaunuoliams – kurti istorijas, pasakas ir taip lavinti vaizduotę. Šiuolaikiniai paaugliai neryja knygų apie indėnus, muškietininkus, jie nori pasakojimų apie paklydimus, patyčias, pirmuosius jausmus, nepažintus pasaulius, nebijo juodojo realizmo istorijų.

Šiuolaikiniams paaugliams rašyti sudėtingiau

Du paaugliai, apsiraizgę laidais ir valdantys virtualius kontaktus, bando kalbėtis sėdėdami akis į akį ant suolelio – jiems nepavyksta tol, kol neįsijungia „Skype“ programos ir nepasislepia už ekranų. Tokį antiutopinį pasakojimą paaugliams parašiusi mokytoja sužavėjo komisiją, vertinusią knygų jaunuoliams rankraščius. Muškietininkų tipo nuotykius pakeitė socialinių problemų aptarimas, meilės, dirginančių emocijų pliūpsniai.

„Skaitai ir jauti, kad ji pažįsta paauglius. Vyresniosios kartos rašytojai, profesionalai jau daugelį metų yra labiau atitrūkę ir rašo galbūt abstrakčiam paaugliui, jei bando vaizduoti šiuolaikinį pasaulį, jauną žmogų, jausenos pritrūksta. Iš stebėjimo ir mąstymo apie vaikystės amžiaus tarpsnius matau, kad ikimokyklinio, pradinio amžiaus vaikai yra labai panašūs į mus vaikystėje, o paauglystė labiau susijusi su laiko realijomis, technologijomis. Ir aš tikrai negaliu pasakyti, kad suprantu šiuolaikinius paauglius – jų pasaulis sudėtingesnis, rašyti kūrinius jiems sudėtingiau“, – prisipažino Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos Lietuvos skyriaus valdybos pirmininkas, Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto docentas, habilituotas humanitarinių mokslų daktaras Kęstutis Urba.

Socialinių reiškinių, kurie rūpi jauniems žmonėms, iki šiol knibždėjo tik užsienio autorių knygos – juodojo naujojo realizmo banga, kaip Tarptautinės vaikų knygos dienos išvakarėse pastebėjo vaikų literatūros tyrinėtojas K. Urba, tapo madinga su Melvino Burgesso „Heroinu“. Užsienio autoriai nesuko akių nuo savižudybių, anoreksijos, narkotikų, komplikuotų tėvų ir vaikų santykių temų, o mūsiškiai rašė gana romantizuotai. Šiuo metu situacija keičiasi – leidyklos „Alma littera“ paskelbtame knygų paaugliams konkurse atsirado įsidėmėtinų jaunų rašytojų, kalbančių apie socialinius skirtumus, keičiančius bendravimą, pirmųjų Nepriklausomybės metų įvykius, vaikų namuose augančių paauglių gyvenimą.

„Mums galbūt keista, kad jie neryja knygų serijų, kurios būdavo įdomios šiuolaikinių vaikų tėvų vaikystėje – apie indėnus, muškietininkus, fantastinės literatūros kūrinių. Tačiau turime suprasti, kad ši karta yra visiškai kitokia – jie turi daugiau galimybių, didesnį priėjimą prie įvairiausios informacijos.

Istorijos apie paklydimus, apie patyčias, skaudžius išgyvenimus, pirmuosius jausmus, meilės patyrimus, nepažintus pasaulius jauniesiems paaugliams yra pačios įdomiausios. Galbūt tos knygos ne visada yra pačios aukščiausios literatūrinės kokybės, tačiau kartais jos būtinos, kad vaikas apskritai pradėtų skaityti, kad imtų į rankas tą knygą, kuri jo neatstums nuo tolesnio skaitymo ir tobulėjimo.

Apmaudu, kad lietuviai rašytojai mažai rašo paaugliams. Galbūt juos sulaiko tai, kad paaugliai – pati reikliausia auditorija“, – pastebėjo projektą „Augu skaitydamas“ vykdančios viešosios įstaigos „Laikas skaityti“ direktorė, Skaitymo ir kultūrinio raštingumo asociacijos atstovė Rūta Elijošaitytė.

Svarbu nemenkinti vaiko pasirinkimo tuomet, kai jis atranda įdomią, nors literatūriniu požiūriu nebūtinai vertingą, knygą: Jungtinėse Amerikos Valstijose atliktas tyrimas parodė, kad net 93 proc. vaikų, paklausti apie įdomiausią perskaitytą knygą, atsakė paprastai – „ta, kurią išsirenku pats“.

Skaito vaizdus, socialines istorijas, bet nepamiršta A. Lindgren ir J. R. R. Tolkieno

Neskaitančių vaikų per porą metų sumažėjo keliais procentais – bent jau taip galima spręsti iš tyrimo, kurį atliko projekto „Augu skaitydamas“ sumanytojai. Praėjusiais metais atliktas tyrimas sako, kad per pusmetį 18 proc. vaikų neperskaitė nė vienos knygos, o 2012 metais tokių vaikų buvo net 23 proc.

Aktyviausia ir didžiausia skaitančių vaikų grupė, užsiregistravusi svetainėje Auguskaitydamas.lt, kuri turi savo skaitytojų profilius, registruoja perskaitytas knygas, rašo joms recenzijas, – 8–10 metų vaikai. Rinkdamiesi knygas jie išklauso tėvų, bendraamžių nuomones ir guodžiasi dėl mokyklų programų reikalavimų nespėjantys skaityti to, kas patiems atrodo patrauklu.

Vaikams labai svarbu pasakojama istorija, įpulti į knygos nuotykius jie nori nuo pirmojo puslapio, todėl, kaip pastebėjo projekto atstovė R. Elijošaitytė, dabar populiarios knygos su daug paveikslėlių – Jeff Kinney „Nevykėlio dienoraštis“, Tom Watson „Pagaliukų šuo“. Net mokomoji literatūra dažnai tampa fragmentiška, su daug iliustracijų, trumpais tekstais, skirtingu šriftu.

„Svetainėje tarp užregistruotų knygų gana ryškiai išsiskiria klasika – vaikams vis dar įdomios Astridos Lindgren, Roaldo Dahlio, J. R. R. Tolkieno, C. S. Lewis knygos. Nedingsta susidomėjimas visa Hario Poterio knygų serija tarp įvairaus amžiaus vaikų. Kiek vyresniems aktualu, kaip gyvena šiuolaikinis jaunimas, taip pat juos domina visame pasaulyje skaitomos knygos apie kitus, nepažįstamus pasaulius“, – sakė „Laikas skaityti“ direktorė R. Elijošaitytė, pridūrusi, kad tam tikru amžiaus tarpsniu vaikams svarbiausios ne mokytojų, tėvų rekomenduotos, o pačių išsirinktos knygos.

Paaugliai noriai praryja Melvino Burgesso „Heroiną“, Suzanne Collins „Bado žaidynes“, S. E. Hinton „Autsaiderius“ ir kitas serijos „Beveik suaugę“ knygas, John Green „Dėl mūsų likimo ir žvaigždės kaltos“, Ursulos Poznanski „Erebas“. Atslūgsta vampyrų, zombių, Hario Poterio bangos, o vaikų sudarinėjamuose knygų penketukuose, pasak vaikų literatūros specialisto, kasmet prisidedančio prie reikšmingiausių metų knygų vaikams kūrėjų išrinkimo, K. Urbos, išlieka Astridos Lindgren kūriniai – kartais vaikai kaip geriausias įvardija net kelias šios rašytojos knygas.

„Kartais viena knyga užkabina ir gimsta skaitytojas, – įvertino literatūros tyrinėtojas. – Prasidėjus Hario Poterio fenomenui, daugybė literatūros mokslininkų, nors nesakė, kad šis kūrinys meno viršūnė, kvietė pasinaudoti populiarumu skatinant vaikus skaityti.“

Santykis su knyga, sustiprėjęs pradinėse klasėse, 12–15 metų paaugliams dažnai susilpnėja, jie labiau paiso ir literatūros madų. „Pastaraisiais metais liūdina tuštokos knygos vaikams, įsigali daug piešinio ir mažai teksto, komiksinės iliustracijos.

Pasaulyje tampa labai svarbus knygos vizualumas – kuriami vaizdų romanai, apysakos, kartais visame kūrinyje, kurį skaitai, nėra nė vieno žodžio, skaitai vaizdus ir perskaitai autoriaus siužetą. Jaunoji karta mąsto vaizdais, vien tekstu ir žodžiais neįmanoma išsiversti“, – savo mintimis pasidalijo K. Urba.

Dabartinis jaunuolių skaitymas labiau primena žiūrinėjimą, permetant tekstą akimis ir mintyse susidarant santrauką, ieškant nuorodų, atsiranda nauji teksto formatai, pavyzdžiui, vadinamoji „tviteratūra“. Naujuosius skaitymo būdus nagrinėjanti literatūrologė Virginia Gerard, dirbanti Goethe‘s instituto internetinėje redakcijoje Miunchene, mano, kad toks skaitymas nebūtinai paviršutiniškas, tačiau akivaizdu, kad teksto iliustracijos tampa lygiavertės parašytiems žodžiams.

Nustebino penktokai: nemokėjo kurti pasakų

Praktiką vienoje Lietuvos mokykloje atlikusi socialinės pedagogikos studentė Greta Ališauskaitė penktokams davė paprastą užduotį – sukurti pasaką. Ji gerokai nustebo supratusi, kad mokiniams pritrūko vaizduotės ir kurti teko pačiai. Panašiai nutiko ir kai kurioms sudominti pasakų kūrimu pasiryžusioms darželių auklėtojoms: pasitaikė vaikų, su kuriais reikėjo gerokai padirbėti išlaisvinant jų vaizduotę. Vieni greitai atsipalaidavo ir ėmė kurti istorijas, kiti stebėjosi: „Ar galima pasakoti, ką noriu?“

„Informacinės technologijos veikia šiuolaikinių vaikų kūrybingumo gebėjimus ir vaizduotę – vaizdas pateikiamas nepatiriant įvairių potyrių iš aplinkos ir nepaliekant galimybės pačiam susikurti jį iš pasakojamos ar skaitomos istorijos, išugdyti vaizduotę imliaisiais periodais. Vaikų skaitymą ir kūrybą keičia informacinės technologijos, popierines knygas – elektroninės, tekstus – filmai. Ši aplinka veikia ir vaikų vaizduotės ugdymąsi, gebėjimą kurti“, – įsitikinusi Lietuvos edukologijos universiteto dėstytoja, edukologijos mokslų daktarė Sigita Burvytė, kartu su kolegėmis Aidana Baravykaite-Dagiene, Rūta Gekiene ir Brone Baravykiene išleidusi pasakų knygą tėvams ir mokytojams „Pasakos vaiko gyvenime. Vaikų pasakos vaikams“.

Pririnkti pasakų, kurias sukūrė vaikai, teko eiti į darželius, mokyklas, per jas pažinti mažuosius autorius. Vaikų, žiūrinčių daug smurtinių animacinių filmukų, pasakose dominavo stiprūs ir agresyvūs herojai, tie, kurie dažniau girdėdavo senąsias etnines pasakas, kurdavo pagal jas.

„Vaikai identifikuoja save su tuo, ką mato aplink save, pasakos leidžia suprasti juos supančią aplinką. Tai, ką jie mato, perkelia į savo kurtas pasakas: jeigu vaikas patiria santykių su tėvais ar bendraamžiais problemų, kuriamose istorijose tai atsispindi, vaikų, kurių šeimose labai vertinami daiktai, pasakose matyti žavėjimasis materialiniais dalykais“, – sakė S. Burvytė.

Vaikų pasakos padeda atpažinti jų elgesio modelius, baimes, auginti kūrybiškumą. Gebėjimai kurti daug priklauso nuo to, ar tėvai jiems skaito. „Tėvai pasižymi skirtingomis nuostatomis. Vieni knygų neskaito, nes jos žiaurios, kiti – kad pasenusios, baisios, jose atsispindintys gyvenimo modeliai nebetinkami šiuolaikinei visuomenei.

Kokios tos nuostatos bebūtų, knygos padeda lavinti vaizduotę, bandymai kurti pasakas, istorijas padeda ugdytis tam tikriems vaiko charakterio bruožams – jis nebijo kurti ir būti savimi, suklysti ir būti sukritikuotas, atranda pasitikėjimą“, – skaitymo naudą vardijo Edukologijos universiteto dėstytoja.

Dvimečiams tėvai skaito mažai

Dar neskaitantys vaikai Lietuvoje šiek tiek pamiršti – R. Elijošaitytė pasakojo, kad net 62 proc. tėvų prisipažino neskaitantys patiems mažiausiems vaikams nuo gimimo iki dvejų metų. Nors mūsų šalyje jau nemažai paveikslėliais, įvairiomis formomis, faktūromis stebinančių knygų, tėvams trūksta žinių apie tai, kad anksti pradėję skaityti balsu, vartyti knygas, vaikui lavina empatiją, aktyvumą, žodyną. „Skaitantis vaikas – tai išmintingas suaugęs“, – įvertino Skaitymo ir kultūrinio raštingumo asociacijos atstovė, paskaičiavusi, kad yra ir nemažai vaikų, skaitančių po kelias knygas per mėnesį.

Išradingi tėvai patys duoda vaikams įrankius patirti skaitymo džiaugsmą. Edukologė S. Burvytė prisiminė, kad vienas tėvas, nuolat skaitydavęs savo pirmokui, niekaip negalėjo jo įpratinti imti knygą į rankas pačiam. Tuomet griebėsi gudrybės – nusivedė į knygyną, leido išsirinkti patikusį leidinį ir kiekvieną vakarą skaitydavo. Kai istorija įpusėjo ir vaikas nekantriai laukė tęsinio, perskaitė dar vieną puslapį, užvertė knygą ir pasakė, kad toliau teks skaityti pačiam. Sūnus pajuto azartą ir netrukus pats pramoko gerai skaityti.

„Tėvams aktuali pasirinkimo, arba parinkimo, problema – kada nors pažiūrėkite, kaip jie vaikšto knygynuose, norisi pribėgti ir kažką patarti“, – šyptelėjo literatūrologas.

Tam tikros knygos vaikus supažindina su elgesio normomis, skatina nebijoti tamsos, susitvarkyti – daugelis tėvų ir vaikų mėgsta žaismingus, juokaujant ir kartu didaktiškai rašomus Linos Žutautės tekstus. K. Urbos nuomone, didaktikos bijoti nereikia, tačiau vaikui augant tėvams, mokytojams ir bibliotekininkams reikia neužsimiršti, kad vaikas pereitų prie subtilesnės literatūros.



Rugilė Audenienė

Alfa.lt korespondentė

1 komentaras

Paaugliai labai nenoriai pasakoja suaugusiems apie savo problemas ir išgyvenimus, todėl, mano manymu, skaitydami istorijas apie paklydimus, patyčias, smurtą, pirmąją meilę, jie bando rasti atsakymus į jiems rūpimus klausimus, rasti išeitį iš sudėtingos situacijos, pasimokyti kaip kartais nederėtų elgtis ir panašiai. Manau, kad knygos, kuriose pasakojama apie realius šio gyvenimo įvykius, yra tikrai naudingos šiuolaikiniam jaunimui ir kartais gali būti išgelbėjimu pasimetusiam jausmuose paaugliui.

Natūralu - augdami pasaulyje, kuriame tėvai neturi laiko nei ilgiems pokalbiams su vaiku apie jam kylančias dilemas bei sunkumus, nei jo randa knygoms, - vaikai praranda galimybę būti supažindinti su knygų pasauliu.
Todėl, kad šeimoje nėra jokios knygų skaitymo kultūros. Internetas, televizija pateikia kur kas efektingesnės,lengviau prieinamos, labiau "sukramtytos" informacijos, todėl vaikai linksta jų link.
O labai gaila, nes nei televizija, nei internetas niekuomet taip nepadėt ugdyti raštingumo, vaizduotės ir neatvers tokių išminties klodų...

O dėl to, kad vaikai dažniau renkasi knygas ,artimas socialinės aplinkos aktualijoms - suprantama. Kai suaugę ne tik neturi laiko atverti savo vaikams knygų pasaulio, tačiau ir nuosekliai bei kantriai padėti spręsti kylančias paaugliui problemas - vaikas turi atsakymų eškoti kitur. Vienas geriausių būdų - knygos ! Kuo daugiau tokių knygų, jei tik yra poreikis.... :)

Šiais laikais vaikai visai neturi vaizduotės, tėvai tikrai mažai skaito knygas, labiau renkasi žaislus pasakorius arba televiziją. Dėl šios problemos vaikai atitolsta nuo knygų viską sumaterializuoja. Mano manymu reikėtų daugiau rengti tėvų švietimo kursus, kad tėvai labiau galėtų su tai susipažinti.

Gaila, kad tėvai ne visad skaito vaikams, o juk viena iš geriausių dovanų, kurią tėvai gali duoti savo mažamečiui – pasakos. Tuo įsitikinti gali padėti knyga M.Molickos „Pasakų terapija“, galbūt pritaikyta labiau specialistams, bet rekomenduoju ir tėveliams, labai supaprastinus ten rašoma, kaip vaikas nesąmoningai atsirenka tą pasaką, kurios jam reikia, susitapatina su personažu ir išgyvena tą situacija, kuri jam tuo metu sunki (vienišumas, baimė ir kt.). Beje, tėveliai gali patys įsigyti terapinių pasakų knygą ir pratinti vaikus prie skaitymo taip su jais praleidžiant daugiau laiko :) Be to pritariu Martai ir taip pat, manau, yra ir su paaugliais, kaip ir su mažemečiais tik jie gal jau sąmoningiau atsirenka reikiamą literatūrą.

O taip, tėvų dėmesys vaikams ir asmeninis pavyzdys atsispindi visose vaiko raidos ir išprusimo aspektais. Taip pat sendien svarbu žodį pasako MADA, jeigu visi neskaito tai ir aš neskaitysiu. 8okas neskaito privalomos literatūros vasara nes atsako kad niekas neskaito :( graudu...

Aš manau jog tai natūralu jog laikai keičiasi ir keičiasi mūsų veiklos, pomėgiai bei užimtumai. Tačiau tikrai liūdna jog net 62 % tėvų neskaito vaikams. Manau jog tėvams reikėtu daugiau pasakoti apie skaitymo naudą ir tuomet galbūt šis procentas sumažėtu.

Manau jog, jaunimas knygose bando atrasti save, todėl aktualiomis knygomis ir tampa tokios, kurios nusako paauglių problemas. Tai jog jaunimas skaito vaizdiniais, manau lėmė šiuolaikinis pasaulis, pasižiūrėkime, tarkim tą patį facebook tinklapį, juk ten nėra gausu žodžių, daug daugiau nuotraukų, paveikslėlių, netgi paauglys parašęs, kokią nors mintį po ja įdeda paveikslėlį, kuris vaizdžiai nusako jo jausmus. Gal būt dabartiniai paaugliai, nebemoka jausmų išreikšti žodžiais? Jiems lengviau, tai daryti per vaizdinius. Todėl ir literatūroje į tai yra kreipiamas didesnis jų dėmesys.

Straipsnyje taikliai pastebėta, kad dabartinis jaunimas skiriasi nuo praeitų kartų jaunimo. Todėl nenuostabu, kad juos domina visai kitokie dalykai, taip pat ir knygos, jų temos. Duodami vaikams "klasiką" mes stumiame juos į tam tikrus rėmus, užgožiame jų pačių norą skaityti. Todėl vaikai priešinasi tam. Skaitymas jiems tampa priverstinis.
Suaugę turėtų ne brukti knygas, o siūlyti jas. Ir nereikia stebėtis, jei vaikas išsirinks knygą, kurios jūs nepaminėsite. Vaikai yra be galo smalsūs, tegul skaito ką nori. O ten jau bus matyti, ar knyga juos sudomino ar ne.

Nieko nuostabaus... Kinta pasaulis, kinta vaikų mastysena ir susidomėjimas knygomis. Šiuolaikiniame pasaulyje knygas užgožia virtualusis pasaulis, kuriame paaugliai bendrauja, dalinasi įspūdžiais, patirtimi ir pan. Labai gerai pastebėta, kad paaugliams kartais sunku net užmegzti pokalbį realioje aplinkoje. Kalbant apie knygas, manes taip pat nestebina tai, jog paaugliai mieliau renkasi knygas susijusęs su dabartiniu pasauliu, o ne vadinamą klasiką. Paaugliams žymiai įdomiau skaityti knygas, kurios yra "arčiau" jų pasaulių. Jose jie gali įžvelgti tam tikrus aspektus, kurie aktualūs šiandienos visuomenėje ir palyginti juos su realybe. Asmeniškai man, taip pat tokios knygos įdomesnės. Pati paauglystėje skaičiau knygas, kurios labiau susijusios su realybe, kurios nagrinėja ir atskleidžia šiandienos paauglių problemas ir pan. Tai man buvo kur kas įdomiau, nei klasika apie muškietininkus. Tačiau klasika, taip pat nėra blogai. Tėvams nederėtų brukti knygų, kurias skaitė jie patys, juk visuomenė kinta... Jie turėtų leisti paaugliui pasirinkti, kas jiems patraukliau, tai neatbaidytų jų nuo knygų skaitymo. Vaizdiniais skaityti paauglius taip pat išmokė virtualios aplinkos. Juk internetas mirga marga nuo straipsnių, kuriuose gausu nuotraukų, paveikslų ir tik maža dalis teksto. Ir paaugliams to užtenka, jie suranta kokią informaciją norima perduoti, nes jiems tai įprasta. Galima palyginti su soc. tinklalapiu Facebook, kuriame nuotraukų daugiau, nei išsakytų minčių. Tad ir skaitymas vaizdiniais jiems jokia naujovė.

Gyvenimas keičiasi, keičiasi visuomenė, požiūris, vertybės ir to nepakeisi. Dabartinėje visuomenėje labai plačiai vyrauja problemos, tokios kaip: patyčios, smurtas, nukldymai. Vaikai mažai bendrauja su tėvais, nesikalba tokiomis temomis, todėl dažnai lieka nesuprasti. Manau, tai turi didelę įtaką tam, kad žiūrimiausi filmai ir knygos ir tėra tik apie smurtą, patyčias, pasimetimą, nes vaikai ieškosi paskutinio šiaudo ir bando ten surasti save. Bando surasti atsakymus. Patarimus. Galbūt net pagalbą. Tiesa, tėvai dabar knygų beveik vaikams neperka, galbūt patys neskaitė, o gal nebemadinga. Juk lengviau nupirrkti kompiuterį, kad vaikas nuolat būtų užimtas, žaidimus, filmukus. To pasekmės yra skaudžios: dažnas vaikas nebeturi fantaijos, nebenupieš knygos personažo, tik kovojančius filmukų herojus ir tai, ką mato realiai, bet ne tai, ką galėtų įsivaizduoti knygos pagalba. Šiuo metu knyga tampa tarsi kažkokia seniena, kuri , rodos, netgi apsunkina žmogų, nes juk filmai ir filmukai iškart duoda vaizdą, informaciją gauni "sukramtytą", telieka tik "nuryti", o štai su knyga būdamas turi pats susikurti. Manau, kad knygų ignoravimas arba rinkimasis TIK sunkius, kriminalinius - žaloja. Viskas dabar gaunama ant lėkštutės ir taip paviršutiniškai, todėl dažnai ir vaikams jau prireikia psichologo pagalbos. Liūdniausia, kad tai darosi kasdienybe. Pastebėjimas: tėvai turi skatinti vaikus skaityti knygas, tačiau neturi brukti savo mėgstamš knygų (galima pasiūlyti), bet jokiu būdu ne skatinti, nes kiekvienas vaikas yra skirtingas, todėl kiekvieną vaiką domina skirtingai žanrai, pasakojimai.

Gyvenimas keičiasi, kartu su juo keičiasi ir požiūris bei vertybės. Vietoje to, kad dauguma tėvų skaitytų pasakas savo atžaloms, jie save pakeičia technologijomis ar kita veikla. Taigi vaikai nebeturi fantazijos, nes jiems nelieka ką fantazuoti, viskas yra pateikiama filmuose, animaciniuose filmukuose ar žaidimuose.

Manau, kad skaitymo kultūra reikia vaikui diegti nuo pirmųjų gyvenimo metų.Taip pat skatinti vaikus skaityti ne liepimu, o rodant pavyzdį. Jei vaikas nuolat namuose mato skaitanti mamą, be jokios abejonės ir pats pasiims į rankas knygą. Skaitančiam vaikui lengviau išreikšti savo emocijas ir mintis, lengviau bendrauti su bendraamžiais bei suaugusiais. Tuo įsitikinau stebint savo vaikus. Vyresnioji tiesiog "ryja" knygas, todėl jos kalba yra turtinga, norint kažką papasakoti aiškiai išdėsto savo mintis, puikiai perpasakoja knygos,filmo, spektaklio turinį. Mažąjį retai pamatysi su knyga rankose, todėl norint kažką papasakoti daro tai lėtai, renka tinkamus žodžius, pasakojimai būna "sausi".

Šis amžius – technologijų amžius. Jos kasdien keičiasi , tobulėja , žmogus nespėja iš paskos. Dėl šios priežasties vis labiau , kai būtų gaila tolstame nuo knygų.

Visi sakydavo reikia skaityti knygas su vaiku nuo pat kūdikystės, tuomet vaikas pamils knygą ir patį skaitymą. Turbut mano sūnus yra išskirtinis, jam 13 metų ir visiškai nenori skaityti knygų. Aš skaitydavau kiekvieną vakarą, aptardavom paveikslėlius, ir lopšinės niuniuodavau, sūnui labai patikdavo. O dabar yra kaip yra priversti negaliu :)

Tai gi,knyga - nesenstanti vertybė. Ypatingai šiandieniniame bėgančiame, skubančiame pasaulyje yra sudėtinga rasti laiko prisėsti prie knygos. Pritariu tai, kad jau nuo pirmų sakinių knyga turi patraukti skaitytoją, o dar jeigu tai paaugliai, knyga turi būti ir "madinga". Vaizduotės lavinimui ir raštingumui - knygų skaitymas - nepakeičiamas dalykas. Tėvai turėtų atidžiai žiūrėti į tai kiek vaikas skaito, tuo pačiu ir patys skaityti, ypač ankstovoje vaikystėje. Jie pirmieji vaiką gali sudominti ir skatinti norą skaityti. Gero skaitymo :)

gal dėl laiko stokos tėvams lengviau vaikui įbrukti planšetę į rankas ar įjungti tv, nei paskaityti pasaką. Buvau susidūrusi su berniuku (8 metai), kuris paniškai bijo tamsos. Kodėl? O dėl monstrų, kuriuos matė filmukuose per tv. Be abejo, vaikui televizijos ir kompiuterio neuždrausi, tai yra jų ateitis, bet kuo dažniau savo atžaloms reikia "priminti" ir apie knygą, kuri turi tik teigiamus poveikius.

Knyga gali tapti tam tikru langu į pasaulį. Tėvai turėtų skirti laiko vakare prisėsti ir vaikui paskaityti pasaką ar kitą vaiko mėgstamą knygą (geriausiai tai daryti susėdus mamai, tėčiui ir vaikui). Kūrinio pabaigoje tėvai su vaiku galėtų aptarti tai, ką perskaitė, paaiškinti kodėl atsitiko tam tikri knygoje minimi dalykai, paaiškinti kaip reikėtų elgtis tose situacijose. Tai ne vien padėtų vaikui susipažinti su ,,šio pasaulio taisyklėmis", bet ir sustiprintų vaiko ir tėvų santykius.
Na o jei kalbėtumėme apie paauglių skaitymo ypatumus, būtų galima teigti, kad paaugliai ,,vaikosi skaitymo madų". Ir tai yra visiškai suprantama, kadangi šiais laikais riteriškumas, jaunų mergelių nekaltumas ar kitos žmogiškos vertybės, kurios buvo aktualios ankstesniais laikais paauglių nebedomina. Galima vaiką kreipti tam tikra skaitymo linkme, bet galbūt geriau vaikas skaito tai ką nori, nei praranda norą skaityti dėl to, kad kažkas jam brukte bruko knygas, kurios jo visiškai nedomina.

Manau lobių lobis vakarais paskaityti vaikui pasaką, tik šiais laikais tai pavirto retenybę. Jog vaikas skaitytų pirmiausia reikia parodyti pavyzdį.

Mes visi puikiai suprantame,kad dabartinis jaunimas,visai nesidomi klasika,bet su mielu noru pasižiuri kokius komiksus,bet kaip mes tevai galim kaltinti siuolaikines technologijas,nes mes patis del laiko stokos ir savo patogumo,vaikui nepaskaitom pasakos o pasodinam prie televizoriaus.Mano manimų mes patis turim ugynti vertybes,kurios isisavina su mamos pienų.

Va čia tai tema. Tinkamiausias apibūdinimas turbūt būtų - "VAU". Nepagalvokite nieko blogo, tiesiog kaip kartais su draugais pajuokaujame...vaikščioti pradėjau turbūt vėliau, nei pažinau knygų pasaulį. Labai gerai prisimenu, kuomet mamai atsibodo mano "Kodėl" serijos klausimai ir gavau pasiūlymą pati pabandyti skaityti. Iššūkis suveikė. Deja, bet tai buvo TADA. Sutinku su Dėstytoja, kad pradinėse klasėse mokiniai skaito daugiau. Tai matau kasdien, atsiveriant ir užsidarant bibliotekos durims. Tik knygos tikrai "šluojamos" iš lentynų su kuo mažiau teksto ir kuo daugiau iliustracijų. Prieš trejus metus buvo labai populiari "Ragana Lilė" serija, o dabar - "Žvalgo mokinys". Tikėdamasi geriau suprasti dabartinių paauglių poreikius, prisipažinsiu kad jau net negalėčiau įvardyti kiek visokių knygų apie nemirtingusiuos vampyrus ar vilkolakius perskaičiau. Veltui, nes pradinukus tikrąja to žodžio prasme "užkabino" Alfie Deyes "The Pointless Book" (yra išversta į lietuvių kalba jau ir antroji šio 22 metų tinklaraštininko knyga) ir jo draugės Zoe Sugg "Girl Online" siūlomos veiklos. Kaip antai :iškepk pyragą puodelyje, stebėk visą savaitę praeinančius žmones, užkask knygą į žemę ir kitą dieną ją atkask ir pan. Iki tol net neįtariau apie tokių knygų egzistavimą. Ir kas čia per knygos pavadinimas - "Trenkta knyga" (angl. "The Pointless Book"). 10-12 metų paauglius dar pavyksta sudominti (o gal reiktų sakyti, kad mokykloje per lietuvių kalbos pamokas jiems kartą per mėnesį reikia atsiskaityti už perskaitytą knygą). Va dėl vyresnių paauglių (14-16 metų)...visai kas kita. Bent keletą kartų bandžiau su jais diskutuoti šia tema. Atsakymai buvo: "neskaičiau ir neskaitysiu" arba panašūs. Visai kas kita, kai šalia stovinti kolegė pradėjo kalbėti apie programavimą, kompiuterinius žaidimus. Galite įsivaizduoti, kad likau be klausytojų.
Kad nesusidarytumėte klaidingos nuomonės apie visus paauglius.....keletą tarp jų pažįstu, kurie patys rekomenduoja man perskaityti vienokias ar kitokias knygas. Keista, bet nė karto dar nenusivyliau jų parinkimu. Kaip paaiškėjo, šie mokiniai knygas mėgsta skaityti todėl, kad mamos, senelės, globėjos tėčiai skaitydavo pasakas jiem sprieš miegą. Vadinas, alfa, Z ar kaip kitaip pavadinsime dabartinius mokinius yra tokie patys kaip ir mes, tik labiau žino, ko nori.

Manau, kad neteisinga sakyti, jog paaugliai visiškai nebeskaito klasikinių kūrinių, kuriuos mėgdavo ir jų tėvai kai buvo jų amžiaus. Be abėjo, paaugliams įdomesnės knygos kurios vaizduoja juos pačius jų laikotarpyje. Skaitant dažniausiai yra įsijaučiama į knygą. Taip moksliukas gali pasijusti "blogu berniuku" ar nedrasi paauglė - populiariausia mergaite mokykloje. Tokios knygos išlaisvina jautrią paauglio sielą.
Kalbant apie vaikus, sutinku, kad knygų skaitymas nuo pat mažų dienų padeda vaikui vystyti ne tik protinius gebėjimus, bet ir išlaisvina vaizduotę.

Išties pastebiu ir aš, kad dabar vaikai nelabai skaito knygas, netgi teko ir iš bibliotekininkės girdėti, jog vaikai ateina į biblioteką tik pažaisti kompiuteriais, o į knygas visai nežiūri, tačiau negalima teigti, jog visai knygų vaikai ar paaugliai neskaito. Vis dar knygos yra skaitomos vaikų, o ypač tų, kuriems tėvai skaitė vaikystėje ir kurių tėvai skaito ir dabar, ir skatina skaityti ir savo vaikus.

Viena priežasčių, kodėl vaikai neskaito yra ta, kad jiems vaikystėje skaitoma per mažai. Deja, bet mūsų laikais dingsta toks įprotis, kaip skaitymas vaikams vakarais. Žinoma, galėtume dėl to kaltinti televizorių arba didelį tėvų užimtumą ir ilgas darbo valandas. Turbūt esama ir objektyvių priežasčių, paaiškinančių šį reiškinį. Bet svarbiausias veiksnys kaip visada – žmogiškasis. Kai vaikai maži, visi atranda laiko išmokyti juos naudotis šaukšteliu, naktipuodžiu, valytis dantis... Randama tam ir jėgų, ir noro, ir kantrybės. O knygą lyg ir užtenka pavaryti – paskui kai pradės skaityti, vaikas pats ją perskaitys. Deja, taip yra ne visada.
Svarbu, kad vaikai matytų ir tėvus su knyga rankoje. Pavyzdys visada įkvepia. Galima skaityti tėvams kartu su vaikais. Arba klausytis, kaip pradinukas jums garsiai skaito. Bepradedantį skaityti vaiką galima paskatinti patį skaityti paskaičius knygą iki itin įdomios, intriguojančios vietos ir tada sakyti, jog pratęsime kitą dieną. Pasirodo, jei vaikas „užsikabino“, nelaukia to rytojaus ir bando pats išsiaiškinti, kas nutiko toliau. Svarbiausia, sukurti intrigą apie knygas, aiškinti, kodėl jos reikalingos, nes taip ilgai egzistuoja. Būtent knygos suteikia neribotas galimybes vaikams ir paaugliams atrasti savo mylimus herojus, susikurti savo idealus, sužinoti daugiau apie patį gyvenimą. Tačiau pats svarbiausias dalykas, kurį kaip susitarę tvirtina bene visi, kažką nutuokiantys apie skaitymo naudą, jog skaitymas turi būti savanoriškas dalykas. O būna taip, kad tėvai nepaprastai mėgsta knygas, namuose yra daug knygų, o vaikas skaityti ne tik kad nenori, bet ir visiškai nemėgsta. Vaikas turi norėti skaityti pats.

Deja, bet siuolaikineje visuomeneje ir greitame musu gyvenimo tempe, labai daznai pamirstame knygas ir pasaku skaityma vaikams. Siais laikais knygas pakeicia daugelis kitu zaislu ir dalyku ir tevai nesureiksmina pasaku skaitymo vaikams. Puikiai prisimenu, kai vaikysteje mama mums skaitydavo pasakas, pati skaitydavo knygas ir as visada budama maza norejau moketi skaityti, kai ismokau tai daryti is bibliotekos nesdavausi pasaku knygas ir per vasaros atostogas ju perskaitydavau tikrai daug. Tad manau ir kad pavyzdi turi rodyti ir tevai, kuo daugiau skaitys pasaku, tuo daugiau vystysis vaiku vaizduote, kuo dazniau tevu rankose pamatys knyga tuo labiau nores patys paskaityti ir suzinoti viska kas jiems idomu.

Sunku pasakyti nuo ko priklauso, kad vaikai dabar maziau skaito ar nuo tevu poziurio ar nuo siuolaikiniu technologiju. Anksciau technologiju buvo maziau ir vaikai kitokie buvo, tikrai daznas paimdavo knyga i rankas, vien tik del to, kad mokykloje budavo toks dalykas kaip uzklasinis skaitymas, nors yra ir dabar, taciau dabar jis jau kitos, vaikai pasiskaito knygos santrauka internete arba skaito tokias knygas, kaip ir mineta straipsnyje, kur viename lape paveikslelis, o kitame didziausiom raidem parasytas tekstas, taciau as manau, kad siuolaikini jaunima nuo knygu tolina siuolaikines technologijos.

Manau, labai svarbu, kad vaikas nuo pat mažumos klausytusi pasakų, vėliau pats skaitytu knygas. Išlavinta vaizduotė prireiks visur: namuose, darbe, mokykloje, todėl manau, knygų skaitymas yra labai svarbus.

Vaikai dažniausiai stengiasi atkartoti tai, ką mato šeimoje. Tai gi neskaitymas yra ne tik kintančos kartos, tačiau ir tėvų problema. Vaiai tiesiog nežino,ką reiškia skaitymas, kai vietoje pasakos prieš miegą, gauna Youtub'o filmuką pasižiūrėti.
Tačiau kaip bebūtų - džiugu tai,kad knyga - nenugalima jėga, kurios nesunaikins jokios elektroninės knygų skaitytuvės. Knygų jos nepakeičia, todėl popierinių leidinių populiarumas neblėsta.

Man, nuo pat mažens buvo skaitomos pasakos, be paveiksliuku, tuomet susikurdavau visa vaizda mintyse ir man tas labai patikdavo, tačiau skaityti visą paauglystę tiesiog nemėgau, jau pradinėse klasėse mane reikėdavo priversti, ir tai truko labai ilgai, kol vieną dieną į rankas paėmiau knygą, kuri mane sudomino. prikaustė ir nuo tada aš pradėjau skaityti, daug skaityti. Manau, kad man prasmės nekėlė tai. jog man skaitydavo pasakas tėvai, tiesiog reikia kiekvienam atrasti savo knygą ir tu skaitymą tiesiog pamilsi. Dažnas sako - kaip galima neskaityti knygų? atsakymas vienas - nemėgsti, nes dar neatradai savo.

Žinoma, kai tėvai seka ar skaito pasakas, tai ,,verčia'' vaikus mąstyti. Juk pasakos/knygos lavina. Suteikia galimybę patirti nuotykių. Ir tai - ugdo vaikų kalbą. O dar svarbu - kad knygos skaitymas vaikui/su vaiku - tai laikas praleistas kartu! Kai neskubama, kai džiaugiamasi tuo, kas skaitoma (t.y. skaitymas suteikia gerų emocijų), kai diskutuojama apie tai, kas buvo perskaityta. Paslaptingas knygų pasaulis tikrai yra užburiantis, tik reikia atrasti, ar moksleiviui įdomiau istorijos, ar detektyvai, ar fantastika - kiekvienam savo.

Žinoma, kai tėvai seka ar skaito pasakas, tai ,,verčia'' vaikus mąstyti. Juk pasakos/knygos lavina. Suteikia galimybę patirti nuotykių. Ir tai - ugdo vaikų kalbą. O dar svarbu - kad knygos skaitymas vaikui/su vaiku - tai laikas praleistas kartu! Kai neskubama, kai džiaugiamasi tuo, kas skaitoma (t.y. skaitymas suteikia gerų emocijų), kai diskutuojama apie tai, kas buvo perskaityta. Paslaptingas knygų pasaulis tikrai yra užburiantis, tik reikia atrasti, ar moksleiviui įdomiau istorijos, ar detektyvai, ar fantastika - kiekvienam savo.

Jeigu tikėti „Augu skaitydamas“ tyrimu, tai yra labai pozityvu, kad neskaitančių vaikų sumažėjo. Manau, kad skaitymas yra labai svarbus edukacinis faktorius.

Komentuoti

Filtered HTML

  • Web puslapių adresai ir el. pašto adresai automatiškai tampa nuorodomis.
  • Leidžiamos HTML žymės: <a> <em> <strong> <cite> <blockquote> <code> <ul> <ol> <li> <dl> <dt> <dd>
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Web puslapių adresai ir el. pašto adresai automatiškai tampa nuorodomis.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
CAPTCHA
Klausimas, skirtas patikrinti ar esate žmogus ir išvengti automatinių komentuotojų.