Pasirengimas brandžiai tėvystei prasideda dar vaikystėje

Dr. Sigita BURVYTĖ
Vaikystės patirtis lemia būsimus santykius šeimoje
 
Pasirengimas tėvystei ir motinystei prasideda dar vaikystėje, stebint savo tėvų bei visų šeimos narių tarpusavio santykius.. Vaikystėje išgyventos patirtys tėvų šeimoje turi lemiamos įtakos rengiantis šeiminiams santykiams ir vaikų ugdymui.
 
Jeigu dominuoja geri prisiminimai ir gerosios patirtys, tai stengiamės analogiškai elgtis ir su savo vaikais savo šeimoje. Jeigu vyrauja skausmingi vaikystės prisiminimai, gali būti, kad patys to net nesuvokdami, t. y. nesąmoningai, taip pat auklėsime ir savo vaikus, nes kitaip nemokame.
 
Dažnai, turėdami skausmingus vaikystės prisiminimus, auklėdami savo vaikus stengiamės elgtis kardinaliai priešingai nei su mumis elgėsi mūsų tėvai, ir griebiamės kitokių kraštutinių vaikų auklėjimo priemonių, kurių poveikis gali būti žalingas atžalai. Anot vienos mamytės: „aš niekada neleisiu savo vaikui verkti, darysiu viską, kad tik jis neverktų, per gyvenimą jis dar prisikentės, aš nesielgsiu taip, kaip mano tėvai elgėsi su manimi“.
 
Tačiau viskas, kas per daug – nėra gerai. Jeigu turime ir nešiojamės emociškai slogius vaikystės išgyvenimus, skausmingas patirtis, turime stengtis padėti sau nuo to „išgyti“, save pažinti. Tai leistų kurti bendradarbiavimu grįstus santykius su sutuoktine(-iu) ir savo vaikais bei sudarytų galimybę įgyti reikalingus vaikų auklėjimo gebėjimus.
 
Jeigu patiems nepavyksta, vertėtų kreiptis pagalbos į specialistus. Nuo turimos vaikystės patirties priklauso, ar jums reikalinga pagalba, ir kokia ji turėtų būti. Pagalba gali būti teikiama tiek individualių psichologinių  pedagoginių konsultacijų metu, tiek dirbant su tėvų grupėmis.
 
Darnių santykių kūrimas nėra lengvas uždavinys
 
Norėdami būti gerais tėvais, turime sugebėti kurti darnius tarpusavio santykius, , o tai nėra lengvas uždavinys. Harmoningi tarpusavio santykiai nereiškia, kad mes turime išvengti konfliktų. Konfliktai yra natūrali šeiminių santykių dalis, nes susitinka du žmonės, kurie augo skirtingose šeimose, kuriose daug dalykų buvo sprendžiama ir vertinama skirtingai.
 
Privalu išmokti greitai spręsti konfliktines situacijas ar mažinti konfliktų atsiradimo priežastis. Tam reikia vienam kitą pažinti ir santykiuose įžvelgti tuos dalykus, kurie džiugina, ir apie tai vienas kitam kalbėti. Šią nuostatą būtina išmokti puoselėti ir visą gyvenimą praktikuoti.
 
Nėščiosios emocinė būsena svarbi būsimo kūdikio raidai
 
Manoma, kad moterų, nėštumo metu patirto streso dažna priežastis yra nusivylimas, nesutarimai su sutuoktiniu ir dėl to kylantis nerimas. Tyrimais atskleista, kad skiriasi ir vaikų protinių gebėjimų raida: vaikų, kurių motinos nėštumo metu patyrė stresą, protinis vystymasis buvo lėtesnis, negu tų vaikų, kurių motinos streso išvengė.
 
Galima daryti išvadą, kad geri nėščiosios santykiai su vaiko tėvu yra svarbūs ne tik pačios nėščiosios teigiamai emocinei savijautai, bet ir gimusio vaiko raidai. Taigi, svarbu suprasti savo ir sutuoktinio lūkesčius, siekiant kiekvienam tinkamai atlikti savo vaidmenis šeimoje.
 
Tėvystei reikia ruoštis sąmoningai ir nuosekliai
 
Dar prieš tampant tėvais, reikia įgyti žinių apie kūdikio laukimo metu vykstančius fizinius pokyčius nėščiosios organizme, socialinius ir psichologinius būsimų mamos ir tėčio pokyčius vaiko laukimo ir jam gimus laikotarpiais. Reikia žinoti ir gebėti atpažinti svarbiausius tik gimusio kūdikio poreikius, kad galėtumėte tinkamai juos atliepti.
 
Būsimiems tėvams svarbi psichologinė branda, kuri susideda iš šių komponentų:
  • savęs pažinimas,
  • gebėjimas greitai įveikti krizinę situaciją,
  • emocinė pusiausvyra,
  • adekvatus situacijos vertinimas,
  • išeičių iš keblios situacijos radimas,
  • gebėjimas mokytis iš patirtų nesėkmių.
Augindami vaikus, tėvai neretai susiduria su krizinėmis situacijomis, kurios kyla dėl pasikeitusių vaidmenų šeimoje, socialinių pokyčių, vaiko ligos ar jų pačių sveikatos sutrikimo. Tokių šeiminių krizių įveikimas tiesiogiai susijęs su asmens branda. Tėvystei reikia ruoštis sąmoningai ir nuosekliai, ugdant save ir siekiant kuo geriau save pažinti, mokantis sau padėti krizinėse situacijose ar priimant pokyčius ir t. t.
 
Rengiantis tėvystei svarbu išmokti valdyti savo emocijas.Nebrandūs tėvai sudėtingomis vaiko auginimo aplinkybėmis neretai sutrinka ir savo neigiamas emocijas nukreipia į vaiką, pavyzdžiui, kai tėvai negali nuraminti nuolat verkiančio kūdikio, neleistinai ima jį purtyti, šitaip sukeldami jam galvos smegenų traumą, arba supykę ant vaiko jam taiko fizinę bausmę.
 
Labai svarbu iš anksto rinkti informaciją, domėtis dar negimusio vaiko raida, susimąstyti apie būtiniausius savo atžalos poreikius. Tėvai dažniausiai kreipiasi pagalbos vaikų ugdymo klausimais, kai pamato akivaizdžias vaikų elgesio problemas, kurių koregavimui prireikia kur kas daugiau pastangų, dažnai – net ne vieno žmogaus. Tada ir tampa akivaizdu, kaip svarbu tinkamai ugdyti vaiką nuo pat gimimo.
 
Reikšmingas yra ir atsakingas požiūris į vaiko auginimą ir auklėjimą. Juk paprastai visas vaiko charakterio ir elgesio savybes „nurašome“ genams, norėdami nusimesti nuo savęs atsakomybę ir teigti, kad viskas nulemta genų ir nuo manęs niekas nepriklauso. O iš tikrųjų priklauso, ir labai daug.  Kokie mes esame, lemia prigimtinės savybės ir aplinkos poveikis.
 
Mes galime labai daug prisidėti ir padėti savo vaikams, kad jie išsiugdytų harmoningus charakterio bruožus, pozityvų požiūrį, mąstymą, valią, vertybes, norą pažinti ir tyrinėti aplinką. Juk kaip mes elgiamės su vaiku, jis tai priima kaip duotybę, besąlygiškai, nes jam mes, tėvai, pirmaisiais gyvenimo metais esame visas pasaulis, ir vaikas net neįsivaizduoja, kad gali būti ir kitaip.
 
Ką būtina žinoti tėvams?
 
Norint išugdyti harmoningais charakterio bruožais pasižymintį žmogų, reikia tam tikrų žinių ir suvokimo apie asmenybės raidą, be to, – ir reikiamas sąlygas asmenybei ugdyti:
  • Žinoti ir domėtis, kaip su vaiku reikia elgtis ir bendrauti nuo pat gimimo, kad gyvenime jam netektų bijoti kitų žmonių, ir saugumo jausmą jis gebėtų patirti ne tik būdamas vienumoje. Taip gali nutikti, jeigu kūdikystėje vaikui neteko patirti švelnių potyrių iš vieno nuolat jį  prižiūrinčio žmogaus. Arba gali atsitikti priešingai – kad gyvenime jis gerai jausis tik būdamas tarp žmonių ir visiškai nesugebės būti vienas? Kad vaikas neįgytų šių kraštutinių vyraujančių charakterio bruožų, turime žinoti, kaip tinkamai elgtis su savo vaiku. Žinoti ir domėtis, kaip tinkamai susidėlioti dienos režimą, suvokti jo svarbą ir būtinybę sėkmingai vaiko raidai ir kaip jis turi kisti vaikui augant.
  • Pagrindinis vaikų ugdymo metodas –  tai tinkamas tėvų gyvensenos pavyzdys: elgesys, padedantis patenkinti savo poreikius neskaudinant kitų, gebėjimas atpažinti ir socialiais būdais reikšti emocijas, laikytis savidrausmės, gebėti bendrauti ir bendradarbiauti su kitais žmonėmis ir t. t. Vaikai per savo potyrius kuria patys save, o mes, tėvai, padedame jiems, leidžiame patirti amžiaus tarpsniui reikalingus potyrius, suprasdami jų poreikius ir padėdami jiems juos patenkinti.
Dalyvaudami realiame gyvenime, stebėdami mus ir pamėgdžiodami, jie kuria savo asmenybes. Jausdami mūsų pagalbą ir palaikymą vaikai turi galimybę pajausti savigarbą ir susirasti savo vietą gyvenime. Vaikas išmoksta tam tikro elgesio ne iš mūsų nurodinėjimų, bet iš mūsų elgesio: stebėdamas mus, mūsų elgesį, jį pamėgdžiodamas ir šitaip kurdamas pats save.
 
Mes, tėvai turime žinoti, kad privalome sužadinti vaiko norą tapti tokiais kaip mes, jį palaikydami ir paskatindami, o ne  nurodinėdami ir aiškindami, kaip jis turi elgtis. Vadinasi, patys turime elgtis taip, kaip norime, kad elgtųsi mūsų vaikai.Svarbu ne tik žinoti, bet ir suvokti, kad vaikas turi pasitikėti savo jėgomis, o pasitikėjimas savimi įgyjamas turint galimybę veikti savarankiškai.
 
Žinokime, kad vaikų savarankiškumą, o kartu ir pasitikėjimą savimi, galima pradėti ugdyti nuo pat gimimo. Mamai, ką tik pagimdžiusiai kūdikį, nevertėtų krūties spenelio kišti jam į burnytę, bet laikyti kūdikio galvutę šalia spenelio, kad jis pats stengtųsi jį rasti ir sunkiai padirbėjęs gautų už tai šilto pieno ir gerą potyrį.
 
Tėvai domisi pozityviąja tėvyste
 
Tėvams, kurie ieško pagalbos koreguodami savo vaikų netinkamo elgesio įpročius, tenka padėti tiek individualių konsultacijų metu, tiek vedant mokymus tėvų grupėms ugdant pozityviosios tėvystės įgūdžius. Dalis tėvų į užsiėmimus ateina todėl, kad visiškai nebesusitvarko su savo vaikais. Vaikų elgesio problemos yra įsisenėjusios, o imlieji vaikų raidos periodai jau pasibaigę. Tokiu atveju, siekiant koreguoti netinkamą vaikų elgesį, reikia kur kas daugiau pastangų, kartais net ir ne vieno žmogaus, nei tai darant tam tikru imliuoju periodu ar tinkamai auklėjant vaiką nuo pat gimimo.
 
Kai kurie tėvai į užsiėmimus ateina, nors ir nepatiria vaikų auklėjimo keblumų, bet tiesiog domisi šiais klausimais, nori pasitikrinti ir įsivertinti save, savo taikomus vaikų auklėjimo metodus, savo elgesį su vaikais vienose ar kitose situacijose.
 
Vis daugiau tėvų ateina į pozityviosios tėvystės įgūdžių ugdymo kursus dar tik planuodami vaikelį ar laukdami kūdikio gimimo. Jie nori sužinoti, kaip reikia teisingai vaiką auklėti nuo pat gimimo. Manau, kad šita tėvų grupė atsakingai ir brandžiai žiūri į būsimą tėvystę ir motinystę ir lankydami kursus rūpinasi prevenciją – užbėga už akių galimoms vaikų elgesio problemoms ateityje, stengdamiesi išmokti vaiką teisingai auklėti ir auginti nuo pat gimimo.
 
Patirtis rodo, kad visi tėvai dar planuodami vaikelį ar laukdami vaikelio turi įgyti vaikų ugdymo žinių, kurias galėtų taikyti nuo pat vaiko gimimo. Todėl tėvystei reikia ruoštis daug anksčiau, nei atsiranda vaikų elgesio problemų. Norint išvengti netinkamo vaikų elgesio pasekmių, reikia domėtis tuo iš anksto ir taikyti tokius vaiko ugdymo metodus, kad nereikėtų jo perauklėti.
 
Apie autorę:
 
Dr. Sigita Burvytė. – Lietuvos edukologijos universiteto dėstytoja. 2001–2011 metais vykdė aktyvizuotą etnografinį tyrimą, kurio duomenys pateikti disertacijose. 2011 m. apgynė socialinių mokslų (edukologijos) daktaro disertaciją tema „Pirmosios klasės mokinių adaptacijos mokykloje pedagoginis koregavimas“. Įkūrė VšĮ „Vaikų ugdymas“ ir jai vadovauja. Teikia pagalbą šeimoms vaikų ugdymo klausimais, veda paskaitas-diskusijas esamiems ir būsimiems tėvams, pedagogams ir kitiems ugdytojams „Pozityvieji vaikų ugdymo metodai“. Aktyviai dirba su tėvais, siekiančiais suteikti pagalbą vaikams, patiriantiems adaptavimosi sunkumų. Nuo 2012 m. – Lietuvos nevyriausybinių organizacijų konfederacijos vaikams tarybos narė ir LEU SKI tarybos narė.
Šaltiniai:
  1. Burvytė S. Realisation of Personal Adaptation Potential in   Childhood. European Integration and Baltic Sea Region: Diversity and Perspectives. Latvia: The University of Latvia Press, 2011, p. 605–620.
  2. Čekuolienė D. Prieraišumo kontekstas: kūdikių ir motinų bendravimo būdai ir motinų vertybės (disertacija). Vilnius: Vilniaus universitetas. 1997.

Paimta iš portalo



1 komentaras

Manau, jog šie kursai naudingi ne tik būsimiems tėveliams ar jau turintiems vaikus, bet ir tiems, kurie dar tik galvoja ir mąsto apie tai. Šie kursai padėjo visų pirma pažinti save, artimuosius. Suvokiau, jog norint pažinti savo šeimos narį, prieš tai reikia pažinti ir suprasti save, atpažinti savo jausmus, mokėti išsakyti savo emocijas ( o tai yra labai sunku). Linkėčiau, kad dauguma tėvelių turėtų pagrindinius pamatus pozityviai tėvystei.

Kaip tik šiandien viename iš prekybos centrų, užsukusi į knygų skyrių, užtikau porą knygų apie motinystę. Viena iš jų buvo '' motinos ar moters vadovas''(bijau pameluoti). Pasklaidžiusi knygos puslapius pamačiau, jog knygoje gana trumpai ir aiškiai aprašomi vaisiaus vystimosi etapai, problemos, su kuriomis būsima mama susiduria nėštumo metu. Ir pamaniau, kaip gaila, jog yra tiek daug jaunų, nebrandžių mamų, kurios įtariu nė neperskaito tokio pobūdžio literatūros, o ką jau bekalbėti apie pozityvios tėvystės kursus ateityje. Gaila, jog tokios mamos, tėčiai atsainiai žiūri į motinystę,tėvystę. O juk turėtų būti kitaip. Todėl tikiu, jog reikia perversmo mokyklose, kuriose plačiau turėtų būtų kalbama apie lytiškumą, santuoką, vaiko atėjimą į pasaulį tam, kad suvokimas jau paauglystėje būtų formuojamas teisinga linkme.

Kaip tik šiandien viename iš prekybos centrų, užsukusi į knygų skyrių, užtikau porą knygų apie motinystę. Viena iš jų buvo '' motinos ar moters vadovas''(bijau pameluoti). Pasklaidžiusi knygos puslapius pamačiau, jog knygoje gana trumpai ir aiškiai aprašomi vaisiaus vystimosi etapai, problemos, su kuriomis būsima mama susiduria nėštumo metu. Ir pamaniau, kaip gaila, jog yra tiek daug jaunų, nebrandžių mamų, kurios įtariu nė neperskaito tokio pobūdžio literatūros, o ką jau bekalbėti apie pozityvios tėvystės kursus ateityje. Gaila, jog tokios mamos, tėčiai atsainiai žiūri į motinystę,tėvystę. O juk turėtų būti kitaip. Todėl tikiu, jog reikia perversmo mokyklose, kuriose plačiau turėtų būtų kalbama apie lytiškumą, santuoką, vaiko atėjimą į pasaulį tam, kad suvokimas jau paauglystėje būtų formuojamas teisinga linkme.

Du žmonės kurdami šeimą atsineša daug ką iš savo buvusios šeimos modelio. Norint tapti gerais tėvais savo vaikams reikia įdėti ne mažai pastangų, kantrybės, o jos mums kartais taip trūksta, tuomet pradedame vienas kitą kaltinti, kad esame netinkami tėvai savo vaikams. Gaila, kad Lietuvoje daugiausia tik didmiesčiuose organizuojami įvairūs seminarai ir kursai būsimiems tėvams, nors yra nemažai ir literatūros, bet jauni tėveliai ne visada domisi knygomis. Gimus vaikučiui, susiduriama su daugeliu problemų jį auklėjant, todėl tėvai dažnai konfliktuoja, o galiausiai, kad pabėgtų nuo tų problemų išsiskiria. Liūdna, bet Lietuvoje skyrybų skaičius didelis, todėl norėtųsi, kad į šeimos egzistenciją būtų skiriamas kažkoks didesnis dėmesys.

Šis straipsnis priminė rodoma anglų laidą apie aukles, kurios atvyksta į namus ir padeda tėvams pažinti savo vaikus. Ugdo naujus tėvystės įgūdžius ir po to stebi, kaip jiems sekasi, kur daro klaidas. Matomas didelis vaikų elgesio pokytis. Tad pritariu, kad pozityvios tėvystės kursai yra naudingi visiems asmenims. Net gi būtų smagu, kad tokių panašių kursų daugėtų, ir apie juos sužinotų kuo daugiau asmenų.

Šis straipsnis man labai naudingas ir įdomus kaip mamai, kaip būsimai mamai, Ačiū Jums už šį straipsnį.

Tikrai labai aktualus straipsnis būsimiems tėvams, kuris skatina daugiau domėtis, atsakingai žiūrėti į motinystę, tėvystę, ieškoti informacijos, kaip teisingai vaiką auklėti nuo pat gimimo,

Manau, jei daugiau porų ruoštusi tėvystei iš anksto, domėtusi "su kuo ir kaip tai valgoma", tai problemų būtų žymiai mažiau.

Puikus straipsnis tiek būsimiems, tiek esamiems tėveliams. Norėtųsi, kad pozityvios tėvystės kursai būtų prieinami platesnei visuomenei, ypač rizikos šeimoms arba būsimiems tėveliams augusiems rizikos arba nepilnavertėse šeimose.

aš dažnai galvoju, kad mašinai vairuoti reikia išsilaikyti teises,o būti tėvais-nereikia nieko, bent jau nereikalaujama. Tikrai būtų gerai jeigu jau mokykloje vaikai gautų įžanginių pamokų apie tėvystę.Jau girdėjau, kad kai kuriose gimnazijose yra įrengti pozityviosios tėvystės kabinetai. Gal dar jie ir ne pagal paskirtį naudojami, bet mažais žingsneliais einame to link.
Būdami patys gerais tėvais rodysime pavyzdį savo vaikams ir anūkuose pamatysim ar tai gerai mums pavyko.

visiškai sutinku su tuo, kad tėvystei reikia ruoštis dar besilaukiant vaikelio. Kuo daugiau žinių ir gebėjimų turės tėveliai, tuo geriau bus pasirengę priimti dar vieną šeimos narį. Kartais mums atrodo, kad pakanka žinių auginti vaikus, tačiau visada galima atrasti sritį apie kurią tu nežinai tėvystė - iššūkis. Dažnai pačių tėvų įgytos dar savo tėvų šeimoje netinkamos auklėjimo nuostatos trugdo auginti ir ugdyti savo vaiką.

Tėvystė prasideda dar tik planuojant vaikelio gimimą. Svarbu domėtis vaiko raida, skaityti atitinkamą literatūrą ar lankyti pozityvios tėvystės kursus.Galima pasidalinti patirtimi su pavyzdingų šeimų tėvais. Svarbi besilaukiančiosios mamos savijauta, emocinė būklė, savijauta. Tėvelis turėtu būti dėmesingas savo sutuoktinei ir būsimai atžalai. Aš asmeniškai labai džiaugiuosi, kad LEU yra toks pasirenkamasis dalykas, kaip pozityvioji tėvystė. Tos paskaitos man padejo suformuoti atsakomybę už būsimo vaikelio auklėjimą.

Džiugu žinoti, kad vyksta seminarai, kursai, kuriuose lankosi tėvai, kurie dar tik laukia savo vaikelių gimsiančių. Jie turi galimybę pasisemti žinių ir laikui atėjus sėkmingai jas realizuoti. O ne taip, kaip mūsų gyvenamoje zonoje. Rizikos šeimoje sumušti du mažamečiai vaikai. Prašant tėvų, kad liautųsi taip elgęsi, jie pagal savo supratimą sako-aš suteikiau gyvybę, aš galiu ir atimti. Mušu, nes rūko. Baisu. gaila vaikų.

Visiškai pritariu teiginiui, kad mes savo vaikus auklėjame taip kaip mus auklėjo tėvai, bandome iš jų perimti tą gerąjį pavyzdį. Ką daryti, kai neturi tokio pavyzdžio? Tuomet, manau, ir prasideda verkainčio kūdikio purtymas, nes tėvai nežino, ką tokiu atvėju daryti. O tai būtų daug paprasčiau, jei nėštumo metu moteris ir vyras skaitytų daugiau literatūros apie pokyčius kaip vaikas gimsta, apie elemantarius dalykus kas gali vykti su juo. Manau, tokiems tėvams, kurie augdami nematė tinkamo pavyzdžio iš savo tėvų yra "Pozityvios tėvystės kursai". Svarbiausia nebijoti sau pripažinti, kad tu nemoki elgtis.

Aš sutinku,kad tėvystei reikia ruoštis,dar negimusio vaikelio ateitimi,kad užaugtu geras žmogus. Skaityti knygas,aplankyti seminarus,kad turėtume žinių ir jas realizuoti gimusiam vaikui.O tokiu teiginiu, kad mes savo vaikus auklėjame taip kaip mus auklėjo tėvai,manau nevisai yra tinkamas.

Manau kad šeimoje labai svarbūs yra du asmenys- mama ir tėtis.Dažnai vaikai stebi ir pamėgdžioja tėvus, tai akivaizdžiai matosi įvairiuose vaikų žaidimuose, tiesiog kalba ir mimika labai panaši. Pilnoje šeimoje vaikas jaučiasi saugus,supranta kad sulauks mūsų pagalbos ir palaikymo.Straipsnyje atkreiptas dėmesys į tai, kad vaikas išmoksta tam tikro elgesio ne iš mūsų nurodinėjimų, bet iš mūsų elgesio: stebėdamas mus, mūsų elgesį, jį pamėgdžiodamas ir šitaip kurdamas pats save.
Dažniausiai tėvai, visas blogas vaiko charakterio ir elgesio savybes „nurašome“ genams,surandame dėdę ar tetą "tokią ar anokią" ir nusimetame nuo savęs atsakomybę, tačiau nenorime pripažinti, kad dažniausiai kalti esame patys.
Todėl rekomenduosiu, kad šį straipsnį paskaitytų kuo daugiau būsimų ir jau esamų tėvelių.
Ačiū autorei už įdomų ir reikalingą straipsnį.

Gal ir reikia ruoštis tėvystei, bet, manau, kai pirmą kartą paimsi vaiką ant rankų, kai su juo geriau susipažinsi, tada ir atsiras ta tikroji tėvystė, tas brandumas, kad nuo šiol turi mažą angeliuką ir reikia juo rūpintis, auklėti, tada ir prasideda sudėtingas darbas.

Vyras ir moteris kurdami šeimą, abu ateina iš skirtingų šeimų, kur buvo skirtingos tradicijos, pomėgiai ir vertybės. Svarbu santykiuose rasti aukso viduriuka ir kuriant šeimą, į naująją savo šeimą atsinešti gerus dalykus. Vaikai neturi būti įrankis išlaikyti partneri. Tėvystei reikia ruoštis labai atsakingai, juk dar vaikystėje žaizdavome šeimas, vystydavome lėles, ir ruošdavome kotlelus is smėlio bei pienių salotas. Manau ruošiamės tėvai tapti jau nuo tada, kai žaidžiame su lėlėmis ir skaitome pasakas su gražia pabaiga.

Nemažai šeimų, ypač jaunų, net neplanuoja tolesnio gyvenimo arba tai daro neatsakingai, o atsiradus "netyčiukui" laiko tai savaime suprantamu dalyku. Jie pasineria į buitinius rūpesčius ir to, kad per tėvų elgesį jau vyksta vaiko auklėjimas, dažnas nesuvokia ir net nesusimąsto. Apie savęs, savo elgesio, emocijų kontrolę net nepagalvoja. Jei būsimieji tėveliai būtų sąmoningi savo sprendimuose, realiai suvoktų kokia atsakomybė jų laukia ir kaip jų veiksmai paveiks atžalą, tuomet atsakingiau žiūrėtų į savo ir savo būsimų vaikučių gyvenimus. Pozityvios tėvystės kursai yra tiesiog būtini, reiktų juos populiarinti.

Vienas džiugiausių įvykių, mano nuomone, yra tai, jog šiais laikais vis daugiau tėvų ima domėtis pozityviąja tėvyste, vaikų auklėjimu, nori sužinoti, kokią įtaką jų elgesiui turi jų pačių vaikystės auklėjimo patirtis. Tai rodo, kas jauniems tėvams rūpi jų vaikų ateitis ir jie sąmoningai nori paruošti juos sėkmingam gyvenimui ir tai mano nuomone, gali duoti gražių rezultatų ateities kartoms. Tai lyg dabarties investiciją į ateities visuomenę. Kuo daugiau bus šeimų, ugdančių žingeidžias, savarankiškas, pasitikinčias savimi asmenybes, tuo daugiau tokių asmenybių ateityje auklės savo vaikus.

Jau vaikystėje vaikas pradeda formuoti savo suvokimą apie šeimą, santykius šeimoje, šeimos vertybes ir t.t. Visą informaciją jis semiasi iš pačių tėvų. Labai priklauso nuo to, kaip vaikas buvo auklėjimas. Tai gali atsiskleisti, kuomet jis pats turės savo šeimą ir auklės vaikus. Todėl labia svarbu vaikams rodyti tinkamą pavyzdį dar nuo ankstyvos vaikystės. Juk nė vieni tėveliai nenori, kad jų vaikas pasuktų netinkamu keliu. O viskas prasideda nuo pačių tėvų. Visiškai sutinku su nuomone, jog tėvai vaikelio atėjimui turi ruoštis iš anksto. Turi domėtis vaiko auklėjimo subtilybėmis, bendravimo įgūdžiais ir pan. Džiugu, kad šiuolaikinės poros vis dažniau įsitraukia į pozityviąją tėvystę. Jos dėka tėveliai įgauna žinių bagažą, kuris padės gimus vaikeliui ir jį auginant. Viskas prasideda nuo pačių tėvų saves pažinimo, bendravimo ir t.t. Svarbu vaikui nepalikti neigiamų emocijų, kurios gali atsiliepti, kai vaikas pats turės savo šeimą ir auklės vaikus. Kartais tokie (blogi) įspūdžiai iš vaikystės, turi labai prastų padarinių ateityje.

Pasirengimas brandžiai tėvystei prasideda dar vaikystėje.Tikra tiesa . Pasak dėstytojos Sigitos Burvytės trys vaikų auklėjimo metodai yra : PAVYZDYS, PAVYZDYS, PAVYZDYS

Vaiko šeimos vertybės tikriausiai taps jo bazinėmis vertybėmis kai jis kurs savo šeimą.

Perskaičiusi straipsnį, taip pat manau, kad vaikystėje išgyventos patirtys tėvų šeimoje turi lemiamos įtakos rengiantis šeimyniniams santykiams ir vaikų ugdymui. Būtent šeimoje vaikas gauna pirmąją gyvenimo patirtį, atlieka savo pirmuosius stebėjimus. Vaikas, stebėdamas tėvų tarpusavio santykius, nesąmoningai modeliuoja šeimos etaloną, kuris laikui bėgant turės įtakos vaiko asmenybės vystymuisi. Netgi kai vaikai žaidžia vaikiškus žaidimus, imituodamas savo tėvus, taip jie rengiasi suaugusiųjų gyvenimui. Tokie žaidimai naudingi vaikams, kadangi jie mokosi surasti išeitį iš įvairių situacijų, be to, spręsti ir kilusius konfliktus. Todėl net ir menkiausi blogi (ar geri) prisiminimai ir išgyvenimai liks vaiko atmintyje, ir veiks visą likusį jo gyvenimą.

Pozityviosios tėvystės kursai manau yra vievintelis,,vaistas'', galintis padėti daugeliui šeimų, ypatingai tiems žmonėms, kurie savo vaikystės laikotarpiu negavo tinkamo ir pozityvaus tėvų auklėjimo pavyzdžio ir patys dabar nemoka auklėti savo vaikų. Tinkamai pasirengę tėvystei jauni žmonės galėtų prisidėti prie laimingų, protingų ir atsakingų vaikų kartos ugdymo.

Labai svarbus straipsnis. Kuriant šeimą pirmiausia manau, kad labai svarbūs yra kursai nuo to, kas yra santuoka, kas yra gyvenimas poroje, ir galiausiai kas yra šeima. Reikia pasiruošti visapusiškai, tiek santuokai. tiek tėvystej.

Žinoma, gerai yra pradėti ruoštis tėvystei iš anksto, bet labai sunku numatyti, kokius iššūkius reiks įveikti. O santykių kūrimas tarp pačių tėvų ar tarp tėvų ir vaikų - tai savotiška mokykla, kur mokomasi (stengiamasi) suprasti save ir vienam kitą, saugoti ir išlaikyti tai, ką turi. Vaiko atėjimas į šeimą atneša daug emocijų ir pokyčių. O rūpinimasis šeimos nariais sukuria laimingos šeimos pagrindą, o laimingi tėvai užaugina laimingus vaikus.

Informatyvus straipsnis. Labai daug naudingos informacijos. Sutinku, kad būsimiems tėveliams tėvystei reikia ruoštis iki vaikelio gimimo, nes tai yra labai svarbus dalykas. Reikėtų domėtis vaiko raida, skaityti atitinkamą literatūrą ar lankyti pozityvios tėvystės kursus, dalintis informacija su patirti turinčiais kitų šeimų tėvais.

būtina suprasti, jog abi pusės yra pakankamai subrendę ir pasiryžę vaiko gimimui, neužtikrintumas mažiną, gera vaiko auklėjimą.

Vaiko atėjimas į pasaulį pakeičia šeimos sandarą bei struktūrą. Daugeliui šeimų tėvystė gali sukelti daug streso. Pvz. Moteris besilaukdama keičiasi,keičiasi jos kūnas, nuotaika. Vyrai matydami savo moters pokyčius, jausdami vaisiaus judesius, pradėdami rūpintis vaiko kraiteliu - pasikeičia. Galvojimas ir ruošimasis vaiko atėjimui įneša nerimo, todėl besilaukiantiems tėvams labai svarbu ruoštis tėvystei, teigiamai nusiteikti, nes galimybė auginti, rūpintis savo vaiku yra brandžios asmenybės požymis.

Komentuoti

Filtered HTML

  • Web puslapių adresai ir el. pašto adresai automatiškai tampa nuorodomis.
  • Leidžiamos HTML žymės: <a> <em> <strong> <cite> <blockquote> <code> <ul> <ol> <li> <dl> <dt> <dd>
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Web puslapių adresai ir el. pašto adresai automatiškai tampa nuorodomis.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
CAPTCHA
Klausimas, skirtas patikrinti ar esate žmogus ir išvengti automatinių komentuotojų.