Prigimtis ar aplinka

Forums: 

Tarp vaikų specialistų vyksta diskusija: kas lemia vaiko fizinį ir protinį vystymąsi ir charakterio savybes?

Vieni teigia, kad lemiamą įtaką turi prigimtis, kiti – kad aplinka, kurioje jie auga. Prigimties šalininkai niekaip negali paaiškinti, kodėl apkūnių žmonių ir šunys riebūs? Kodėl iš Bangladešo džiunglių vaikai Kembridžo universitete mokosi ne prasčiau, nei Londono gyventojų vaikai? Kodėl su šunimi augęs vaikas mokėjo tik loti? Prigimties šalininkams sunku įrodyti, kad žmogaus genai pateko šuniui, o šuns žmogui.

Manau, kad nuo genų priklauso tik tai, kad gimiau žmogumi, vyru, baltaodžiu, panašiu į savo giminę su tam tikru atsparumu ligoms ir sugebėjimu reaguoti į aplinką. Gimęs žmogus, kaip geras kompiuteris, neveiks, jeigu jame nebus instaliuota gera programa.

O ką manote Jūs?

Manau, kad gimęs vaikas viena ar kita paveldi, tačiau didelę įtaką turi ir tėvų auklėjimas. Genais persiduoda ne tik odos, plaukų spalva , bet ir kai kurie charakterio bruožai ar net gebėjimai. Jau nuo pirmųjų gyvenimo metų galima vaiko charakterio bruožus palenkti viena ar kita linkme, savaime aišku pilnumoje charakterio nepakeisime. Jei vaikas turi tam tikrų gebėjimų, juos reikia tobulinti, tačiau būna ir atvirkščiai ( tėvai galvoja, kad vaikas dar mažas, kai paūgės galės bandyti). Taip noromis nenoromis slopinami vaiko gebėjimai. Ne visi žmonės, kaip geri kompiuteriai, kuriems įdiegta gera programa. Tam reikia ne tik gebėjimų, bet ir reikia įdėti pastangų. Jei vaikas neturės gebėjimų mokyk nemokęs jis to nesugebės. Kartais tenka girdėti, kad ne vaikas kaltas, o aplinka. Suprantama visi tėvai augindami vaikus nori, kad jie užaugtų geri, padorūs, sveiki, tačiau į tai reikia ir investuoti.

Jūsų mintyse be gerų įžvalgų yra ir maišaties: 1. Gimęs vaikas charakterio, t.y. elgesio tipo neturi. Elgesys, t.y. charakteris susiformuoja iki 7 metų ir išskyrus fizinius duomenis niekas genų genų pagalba nepersiduoda. 2. Žmogaus protas, kuris per pirmus 7 gyvenimo metus susiformuoja - tas Jūsų vadinamas "kompiuteris". mokykloje ir universitete yra kaupiamos žinios, kurios Jūsų žodžiais yra "programa". jeigu į batų dėžę dėsi, kad ir geriausią programą, naudos neturėsi, o ir geriausias kompiuteris be geros programos bus nieko vertas. Siūlau, Jums įsidėmėti, kad gimęs vaikas niekam nėra kaltas, net už tai, kad jis išvydo šį pasaulį. Dėl to kalti - tėvai kaip beje ir už visą kitą, t.y. proto, valios, vaizduotės, vertybių, elgesio (charakterio) suformavimą. Tėvai ir yra pagrindiniai asmenys, kurie atsakingi už ugdomosios aplinkos skurimą. Dabar žinoma daugelis tėvų ir motinų , vaikų žmogiškas savybes palieka ugdyti valdiškoms struktūroms, o kaip žinome - "svetimom rankom, tik žarijas žarstyti". Jeigu nori sau užsiauginti Dievui žvakę, o ne velniui kačergą, siūlau tai daryti pačiam. Su nuoširdžiausiais linkėjimais šešių vaikų tėvas (tėvas profesionalas) - Juozas...

Aš manau, kad vaiko charakterį, sugebėjimus ir apskritai visas savybes leme gausybė veiksnių. Netik šeimos narių santykiai, gyvenimo būdas, auklėjimas..., bet ir tokie dalykai kaip klimato juosta, kurioje vaikas auga, santvarka kuri vyrauja šalyje ir kiti panašūs dalykai. Viskas persiduoda besiformuojančiai asmenybei. Tikriausiai, kad skirtingos šių veiksnių kombinacijos ir suformuoja tokius skirtinus žmones. Tačiau pagrindinę atsakomybę už naujos asmenybės formavimąsi priskirčiau tėvams. Atsakingi tėvai visais laikais stengdavosi auklėti, mokinti, šviesti savo vaikus, formuoti teigiamas būdo savybes.Manau kad kuo atsakingiau tėvai į tai žiūri, tuo geresnių rezultatų vaikas pasiekia ateityje.

Mano nuomone, vaikas iš tėvų ir protėvių paveldi ne tik fizinius duomenis, bet ir kai kuriuos gebėjimus bei charakterio bruožus.Juk žinome labai daug pavyzdžių kai talentingų žmonių vaikai,turi tokius pat gebėjimus.tačiau negalima teigti,kad vaiko protinį vistymąsi, charakterio bruožus, jo gebėjimus, lemia vien prigimtis.Daug įtakos tam turi aplinka,auklėjimas,tėvų pastangos lavinant paveldėtus gebėjimus, ugdant teigiamus ir slopinant neigiamus charakterio bruožus.Stropumas, entuziazmas, atkaklumas ir pasitikėjimas savimi, lemia ir tam tikru gebėjimu turinčių vaiko pasiekimus.Kuo anksčiau vaikystėje bus pradėti tie gebėjimai lavinti, tobulinti, tuo didesni bus pasiekimai.Geriausi dvidešimto amžiaus smuikininkai virtuozai ėme griežti nuo penkerių, tarptautinių šachmatų varžybų čempionai pradėjo žaisti nuo septynerių.Tad neužtenka talento ,paveldėtų gebėjimų ar charakterio bruožų,reikia daug darbo, daug tėvų ar kitų ugdytoju pastangų,kad gimęs žmogus iš tiesų butu kaip geras , veikiantis kompiuteris.

Man atrodo vaiko ugdymasis susideda iš daugelio dalių. Vaiko genai apsprendžia vaiko biologinio vystymosi eigą t.y. fizinis, protinis vystymasis (pajėgumas) ir t.t. Tėvai savo pavyzdžiu, auklėjimu, ribų nustatytmu, reikalavimais prisideda formuojantis vaiko temperamentui, asmenybei. Veliau prisideda darželio draugai, kiemo draugai, giminaičiai, kaimynai ir t.t. Vaikas patiria daugybę įtakų iš daugybės skirtingų asmenų bei situacijų. Tačiau pasakyti, jog vaikas, kaip kompiuteris, esant tinkamai programai, taps kokiu mums norisi- nesutinku. Kiekvienas žmogus, manau, jau nuo ankstyvo amžiaus turi savo norų bei poreikių, kuriuos jis tenkina, taip kaip jam atrodo teisinga. Vaikas gali griūti ant žemės ir verkti, kiek vyresnis gali bėgti iš namų ir jam tai atrodo teisinga. Kiti gali elgtis priimtiniau. Tėvai bei visuomenė reaguoja į skirtingas vaiko reakcijas, skirtingais būdais, bandydami sukontroliuoti, įtakoti vaiko elgesį, tačiau koks bebūtų atreagavimas, vaikas tai interpretuoja savaip ir priima savas išvadas nuo kurių priklauso jo tolesnis elgesys. Tarkim, pabėgęs iš namų ir susilaukęs bausmės jis gali arba to nekartoti arba, bėgti dar sykį. Manau svarbesnis momentas yra ne pati bausmė, o tai kaip vaikas ją supranta. Jis gali priimti mūsų situacijos interpretaciją ar ją vsiškai nuneigti. Aš nenoriu pasakyti, kad nereikia stengtis įtakoti vaikų ugdymosi, bet man labai nepatinka,kaip yra pervertinama aplinkos įtaka. Žmonės tampa dievais ir gali viską. Mūsų gyvenimas susideda iš patirčių: tiek malonių, tiek nemalonių ir manau, kad patyrę daug bei kuo įvairesnių patirčių, mes tampame brandesni, kaip asmenybės. Visko mes nesuvaldysim, kad ir kaip norėtume, galime tik padėti vaikams ugdytis patiems.

Manau,kad vaiko ugdymasis susideda iš daugelio dalių. Genai įtakoja vaiko fizinio ir protinio vystymosi eigą ir pajėgumą. Tėvai, rodydami pavyzdį, auklėdami, nustatydami ribas, perduodami savąsias vertybes, įtakoja vaiką formuojantis jo temperamentui bei asmenybei. Vėliau prisijungia ir giminės, kaimynai, kiemo draugai, darželio draugai, bendramoksliai ir t.t. Vaikas patiria daug skirtingų įtakų. Vienas priima kitas atmeta. Vaikai į įtakas reaguoja skirtingai, nes, manau jau nuo mažų dienų, jie mokosi tenkinti savo poreikius, taip kaip jie supranta. Vaikas gali griūti ant žemės reikalaudamas ar tiesiog nuolankiai priimti neigiamą atsakymą. Nors pasakymo būdas būtų toks pat. Nesutinku, kad vaiką galima programuoti, kaip kompiuterį ir išradus kažkokį utopinį ugdymo būdą sutvarkyti pasaulį. Žmogus per daug sudėtingas, kad jį kažkaip programuoti. Vaikas pats sprendžia. Kaip priimti jam pateikiamą informaciją, sutikti su suaugusiųjų interpretacijomis ar ne, kiek jos atitinka jo pačio poreikius (taip kaip pačiam vaikui atrodo). Manau mes galim tik padėti vaikui ugdytis pačiam su juo kalbėdami, dalindamiesi savo gyvenimiška patirtimi, kurios jis vėlgi dalį priims, dalį atmes.

Manau jog vaiko ugdymasis labiausiai priklauso nuo šeimos, aplinkos kurioje vaikas auga ir nuo tėvų kaip tėvai vaiką išsugdo. Juk vaikas savo žinias, visas vertybes į gyvenimą atsineša iš savo šeimos. Kokia aplinka yra pas jį namuose tokią aplinka vėliau jis kursis pats, todėl mes ir esame visi skirtingi nes kiekvienoje šeimoje elementariausi dalykai supranti ir ugdomi skirtingai, pagal poreikius ir gebėjimus. Ne kiekvienas iš mūsų gali būti gydytojas, astronautas ar tiesiog pardavėjas. Kaip yra posakis" kiekvienam savo" .

Aš manau, kad vaikas jau gimdamas atsineša kažka savo, tačiau daugiausiai mano manymu lemia aplinka, kurioje vaikas gyvena ir auga. Juk yra sakoma besilaukiančiai moteriai " nesinervuok, nes gims labai neramus vaikelis '', ir dažniausiai taip nutinka. Vaikas gimsta iš prigimties nervingas, o jau vėliau vaiko charakteris formuojasi ir tam lemia aplinka kurioje jis auga. Vaikai pamėgdžioja tėvus, ima viską kas gera ar bloga. Tėvai vaikams didžiausi autoritetai ir jiems didžiulis pavyzdys. Manau tėvai yra atsakingi už vaikų auklėjimą, ir privalo suteikti vaikams kuo palankesnes sąlygas kad jie užaugtų atsakingais, savarankiškais ir dorais piliečiais.

Mano manymu tai priklauso nuo daygybę dalykų: priklauso kas jo tėva,i kokioj aplinkoj auga, su kuo bedrauja, draugauja, nuo aplinkos priklauso, kurioj jis yra, kurioj mokosi, kur praleidžia savo laisvalaiki. Taip pat didelią įtaką daro tėvai, nes jie žiūri i savo tėvus, kaip jie elgiasi, kaip bendrauja, nes vaikai labai mėgsta pamėgdžioti savo tėvus. Turiu net tokią pažįstama kurios vaikai mėgdžioja savo mama vaikšto kaip ji nori rengtis kaip ji ir pan.

Sutinku su visomis cia issakytomis nuomonemis. Taip, seima atlieka pagrindini, ir pati svarbiausia vaidnemi auklejant vaika. Taciau, nemaziau yra svarbu koki seimos modeli pasirenka tevai. Ar jie kuria autoritarine, ar liberalia, ar autoritetinga seimos modeli. Tevai, kurie siekia, kad vaikas kuo daugiau suzinotu informacijos is aplinkos (gamtos), kantriai aiskins kodel neprinokusi melyne yra raudona, o prinokusi melyna. Neuzteks pasakyti: todel, kad taip yra, juk tai nieko nepaaiskina, tokiu budu uzkertame vaikams nora pazinti, o veliau ir dometis. Tik nuolatinis kalbejimas su vaiku, ju neslopinimas ir savo valios neprimetimas, leis isaugti savimi pasitikinciu, gebanti daryti isvadas, analizuoti ir vertinti, zmogumi. Siu dienu ritme, mano manymu, tevams didziausia koja kisa skubejimas, nuovargis, stresas. Pirmiausia mes, suaugusieji, nebesugebame atpazinti savo emociju, atskirti kurios yra musu paciu, o kurios yra primestos is aplinkos. Ir labai daznai darome klaidas kalbedami su vaiku pakeltu tonu, numazindami juos. Del to siomis dienomis tiek daug tevu griebasi uz galvos sakydami, jog nepavyksta susikalbeti su trimeciu, o mano manymu, tiesiog, labai daznai, su jais nesikalbama, o rekiama, barama, gedinama. Jei vaikas mato toki elgesi seimoje, jis visa savo igyta patirti nesis i visuomene. Ir manau, kad ypatingai, vaiko elgesio, jokiais budais negalime "irasyti" i paveldimumo remus. Tas pats galioja ir su igyjamomis ziniomis. Jei mes laikomes tu ugdymo stereotipu su kuriais augo musu tevai ir mes patys, vargu ar galesime tiketis vaiko atsiskleidimo. Sios kartos vaikams reikia suteikti daug laisves, bet ta laisve turi tureti "tema". Pvz. galima tuo paciu metu sokti ir piesti kojomis ant istiesto popieriaus rulono (si veikla tinka lauke), ir tai puikiai tiks norint vaikus mokyti spalvu, jie atsipalaiduoja, patiria malonuma, daug geriau atsimena "isjausta" dalyka. Tik nuo musu priklauso ar mes vadovausimes stereotipais ir uzkirsime kelia vaikams issilaisvinti is musu paciu komplesu, ar leisime pasauli pazinti ir apie ji kaupti ziniams taip, kad jas butu galima panaudoti maksimaliai, nebijant, kad busi nesuprastas, pazemintas ir pan. Vaikai gimsta neturedami jokiu keslu mus skaudinti, "trukdyti" ar pan., tai mes dazniausiai juos skaudiname ir trukdome, o veliau, labai lengvai, nusimetame nasta pasakydami - "genai".

Mano manymu vaiko formavimąsį lemia tiek genai, tiek išoriniai aplinkos veiksniai. Dažnai galime išgirsti motiną ar tėvą vaikui sakant, jog vaikas savo charakterio viena ar kita savybe yra toks pat kaip vienas iš jų. Tačiau didžiausią įtaką daro aplinka, kurioje vaikas auga. Didžiausia atsakomybė visgi priklauso patiems tėvams, juk vaikas augdamas stebi kokie jo tėvai, kokios jų pažiūros į vienus ar kitus dalykus, kaip jie sprendžia iškilusias problemas, kaip elgiasi įvairiose situacijose galiausiai kaip elgiasi su juo pačiu, ko iš jo siekia. Sekantis veiksnys pagal svarbumą turbūt būtų vaiko draugai. Kiekvienas vaikas nori pritapti draugų rate, nežiūrint tas draugų ratas geras ar ne. Būtų galima vardinti begales veiksnių beformuojančių vaiko charakterį.

Mano nuomone genai įtakoja fizinius asmens duomenis, polinkį į vienokias ar kitokias ligas arba puikią sveikatą. Charakterio savybės formuojamos aplinkos įtakos pagalba- 100%. Kiekvienas vaikas gimsta su potencialu ir tai jau yra tėvų darbas išmokyti vaiką kaip šia energiją jis panaudos. Psichologiškai sveiki tėvai nukreipia mažametį teigiama, pozityvia llinkme. Psichologinių problemų turintieji, dažniausiai patys turėję emociškai nestabilius, mažiau empatiškus tėvus, nemoka suteikti emocinio ryšio, palaikymo, todėl patys nežinodami vaiko gyvenimo kryptį daug labiau apsunkina ir nuteikia jį nesėkmėms.

Mano manymu, kad itakoja tiek genai tiek aplinka... Nes jei tevai yra apkunesni tarkim,,,tai ir vaikas buna apkunesnis, paveldi is savo tevu kuno forma. Taip pat gi buna kad ir charakterio bruozus paveldi...veido bruozus.Aisku tarkim svori galima pakeisti idejus daug pastangu ir noro..o kai kurie gali is tevu ir nepaveldeti nieko. O aplinka taip pat daug reiskia... Nes nuo pat mazens imamas pavyzdys is tevu, kaip jie tarpusavyje bendrauja, kaip elgiasi, kokia aplinka supa vaika.Visas zinias, vertybes to paties saziningumo ismokstama is tevu.

Sveikas vaikas – tai visų tėvų svajonė ir auklėtojų tikslas. Ar vaikas toks užaugs, priklauso nuo suaugusiųjų – kokias sąlygas vaikui augti ir vystytis jie sudarys. Vaiko organizmą labai stipriai veikia jam skiepijamas gyvenimo būdas bei aplinka, kurioje auga. Judėjimo stoka, televizija, kompiuteriai, užteršta aplinka lemia nevisavertį vystymąsi ir augimą. Didelę įtaką tinkamai vaiko raidai turi tėvai ir mokytojai, todėl jie turi bendradarbiauti, vieni kitiems padėti. Jie su vaiku praleidžia daug laiko, rodo pavyzdį, perteikia žinias, gebėjimus ir įpročius. Rūpindamiesi tinkamu fiziniu vaiko vystymusi bei tuo, kad jis pakankamai judėtų, rūpinamės jo sveikata plačiąją prasme – fizine, psichine ir socialine.

Mano nuomone, jog didžiaja dalimi viskas priklauso nuo tėvų, kaip auklėja, kokioje aplinkoje vaikas auga, bet taip pat nepamirškime, jog vaikas išeina iš tos saugios aplinkos - namų. Tada jis pamato daug daugiau, kaip darželį, mokyklą, draugus ir daug kitų dalykų, kurie gali įtakoti visiškai kitaip, tada jis nebėra saugomas tėvų, kai tėvai viską mato ir viską žino, tai gali pakeisti labai daug ką, nes jie mato visiškai kitus pavyzdžius ir gali norėti pritapti, nenorėdami išsiskirti.

Mano manymu vaiko fizinį ir protinį vystymąsi ir charakterio savybės priklauso tiek nuo genų, tiek nuo aplinkos. Kiek iš gyvenimo teko matyti, girdėti, jei pvz. tėvai neturi gabūmų mokslams, dainavimui, tai ir vaikai neturės, jei ir kaip stengsis. Kodėl dainininkų vaikai eina tėvų pėdomis ir tampa irgi daininkais? Nes paveldi balsą, gerą klausą.. Vaikų intelektas priklauso ir nuo genų ir nuo aplinkos.

Mano nuomone, kad aplinka užima didesnę dalį nei genai. Jei tėvai yra vaikams autoritetas jie seka jų pėdomis, tačiau juk čia nėra genai. Aplinka yra labai svarbus faktorius vaikams. Juk yra vaikų, kurie gimė asocialioje šeimoje, kur tėvai tikrai nėra jiems pavyzdys, tačiau auga su močiutėm ar kitais artimais žmonėmis, kurie nieko bendra neturi su ta šeima ir užauga dorais piliečiais net nepanašiais į savo tėvus.

Aplinkos poveikis yra neginčijimas ir kaip ją galime pasitelkti į pagalbą korekcijai rūpimų atvejų, vis plačiau sužinoma. Tačiau pradžia visuomet esti tokia : kiekvienas iš mūsų turi 50% tėčio ir tiek pat mamos genų. Mūsų tėvai įtakoti savo pačių genetikos sukuria mums aplinką, kurioje mes augame. Taigi intelektualūs tėvai perduoda vaikams ir genus ir intelektą puoselėjančią aplinką. Tuo viskas nesibaigia, kadangi prigimtinės savybės visuomet provokuos aplinkos reakcijas. Taip pat prigimtis skatina žmogų sukurti jo prigimčiai artimiausią, komfortiškiausią aplinką. Tačiau pati aplinka taip pat turi didžiulę, iki galo dar neištirtą galią daryti mums poveikį. Neginčijima yra jos korekcijos galia. Taigi, kai save (savo vaikus) gerai perprantame, gerų norų, žinių ir išminties vedami galime suteikti jiems motyvuojančią aplinką, kurios pagalba jie savo potencialą turės galimybę atskleisti pilnai.

Manau, kad žmgaus charakteriui, asmenybei turi įtakos tiek aplinka, tiek gernai. Žinau situaciją, kai mergina užaugo labai panašiu charakteriu į savo motinos, tačiau motina jos neaugino, jos gyveno atskirai. Jau vien tai , mano nuomone, aprodo, kad genai turi tikrai didelę įtaką. Kalbant apie aplinką, žinoma, tai daro didelę labai didelę įtaką, nes mažas vaikas yra be galo imlus, mėgstantis kopijuoti, imituoti, tai toks amžius, kai galima suformuoti jo pažiūras, padėti suprasti, kas teisinga, kas ne, kaip reikia elgtis. Mano išvados: Tiek genai, tiek aplinka yra neatsiejamos žmogaus asmenybės formavimo sferos, kurios viena kitą papildančios sukuria individualią, kažkiek savotišką, unikalią asmenybę.

Manau,kad zmogus ir aplinka, kuri ji supa yra dvi neatsiejamos sritys. Juk, kol esame vaikai, mokomes, to ko mus moko. Semiames patirties ir sekame pavyzdziu kuri matome salia saves. Vaikai, nori buti tokiais kokie yra ju teveliai, nes jiems sie patys geriausi. Daznai ugtelejusiems vaikams, labai svarbus draugu ratas, jeigu vaiko charakteris yra siek tiek "silpnesnis" ir jis linkes tiketi zmonemis, susidures su netinkama kompanija gali nueiti netinkamais keliais.. Tevams, svarbu zinoti, kokia aplinka supa ju vaika, buti geru pavyzdziu ir sukurti vaikui kuo saugesne jo ugdymui atsmosfera. Aplinka, nesamonigai ugdo zmogu, ugdo jo vertybes, pasauleziura ir nuomone, Kokia, informacija bebutu perduota genais, labai svarbi aplinka kuri mus supa nuo vaikystes iki senatves.

Manau, kad vaiką ugdo aplinka ir kokioje jis auga toks ir bus. Tėvai yra pagrindiniai vaiko aplinko aprūpintojai. Kaip jie elgsi su juo, kaip mokys ir ko, tik nuo to ir priklausys koks jis žmogus bus ateityje. Pvz. mane vaikystėje mama labai mylėjo ir nuolatos apkabindavo, pabučiuodavo ir t.t. Dabar aš esu be proto meili ir noriu savo šilumą atiduoti kitam žmogui. Man tokia aplinką suformavo mana tai naturalu, kad tokia esu ir aš.

Manau, kad šeima atlieka pagrindinį, ir patį svarbiausia vaidnemį auklejant vaiką. Jei tėvai vaikui rodys gerą pavyzdį tai vaikas sieks būti kaip jo tėvai, seks jų pėdomis. Tėvams turėtų būti svarbu , kokia aplinka supa jų vaiką, reikia būti geru pavyzdžiu savo vaikui.

Svarbiausia yra aplinka kurioje auga vaikas, o šiuolaikiniai vaikai auga kaip iškreiptame veidrodyje. Sutinku, kad vaikas kaip baltas popieriaus lapas, ką ten užrašysi tas ir bus, tačiau nereikia atmesti išorinių veiksnių, kurie veikia vaiką ir keičia vaiko supratimą apie gėrį ir blogi. Darbštaus vaiko tėvai, dirbantys 12 valandų per parą, turi mažai laiko skirti pakankamai dėmesio savo vaikui, ar tokius tėvus galime pavadinti gerais tėvais savo vaikams? O pvz. kaimynystėje gyvenanti asociali šeima, kurios tėvai niekur nedirba ir gali praleisti su savo vaikais labai daug laiko. Manau tokį skirtumą pastebėjęs vaikas, kuriam trūksta tėvų dėmesio nenorės elgtis taip kaip tėvai. Užaugęs dirbs ir neturės vaikų arba elgsis kaip kaimynai.

Žinoma, aplinka daro didžiulę įtaką asmenybės formavimuisi. Bet... Yra tokių pavyzdžių, kaip vienoje šeimoje augdami vaikai užauga labai skirtingais žmonėmis. Radikaliai skirtingais - "gerais" žmonėmis ir "blogais" žmonėmis. Viena šeima, vienoda aplinka, vienodas auklėjimas, tačiau ryškų tašką uždeda genetika, įgimtas temperamentas, paveldėtos savybės.

jauno žmogaus kaip asmenybės formavimui viskas aplinkui daro didžiulę įtaką, net ir paties menkiausi sukurti sprendimai. Manyčiau viskas susideda iš mažų dalykų,kurie perauga i didesnius, galbūt į problemas, o galbūt į teigiamas emocijas.

Asmenybės formavimui didžiulę įtaką daro viskas, tiek aplinka, tiek pas sau žmogus. Ir kaip sakoma: "Kaip pasiklosi taip išmiegosi."

Komentuoti

CAPTCHA
Klausimas, skirtas patikrinti ar esate žmogus ir išvengti automatinių komentuotojų.