Santykių krizė šeimoje: kaip apsaugoti vaiką?

Tėvams, išgyvenantiems šeimos santykių krizę, patiriantiems skyrybas, reikia elgtis labai atsakingai, pirmiausia galvojant apie vaiko savijautą, išgyvenimus, jausmus ir kaip tai gali paveikti vaiko ateitį. Lygiai taip pat atsakingai reikia rinktis vaikų tėtį ar mamą.

Šiandieninėje visuomenėje darosi įprasta tėvų tarpusavio santykių krizes spręsti skyrybomis. Kai kuriais atvejais net oficialiai išsituokę tėvai ir po skyrybų tęsia tarpusavio konfliktus ar yra šeimų, kurios nesiryžta skyryboms, bet nuolat ginčijasi ir pykstasi. Tiek vienu, tiek kitu atveju tėvai neužtikrina visaverčio vaikų auklėjimo, sutrikdoma harmoninga raida, vaikai patiria traumas.

Nemažai prie to prisideda nepakankamos tėvų žinios apie konfliktinių situacijų sprendimą. Pamėginkime įsijausti į vaiko savijautą, suprasti, ką jis išgyvena, kai gyvybę jam suteikusi pora subyra į šipulius ar šeimoje vyksta nuolatiniai konfliktai? Tokia situacija šeimoje visuomet turi skaudžių pasekmių ne tik ją išgyvenantiems suaugusiesiems, bet ir ypač vaikams.

Užsitęsę konfliktai neišvengiamai sukelia šeimai daugybę problemų ir stiprių emocinių išgyvenimų, sutrikdo šeimos funkcionavimą, dažnai veda į gilėjančią tėvų depresiją ir neviltį. Todėl tiek tėvams, tiek vaikams tokiu metu reikalinga parama ir pagalba. Kaip turėtų elgtis ir ką turėtų daryti tėvai, kad jų tarpusavio konfliktai ir nesutarimai kuo mažiau traumuotų vaiką ir nesutrikdytų harmoningos jo raidos?

Kaip jaučiasi vaikas šeimoje tėvams patiriant santykių krizę?

Tėvų santykių krizės veikia vaiką ir visada yra jo nerimo šaltinis, nes keičiasi emocinis klimatas, tėvų elgesys, šeiminė aplinka, kurioje iki tol jis augo ir prie kurios priprato. Natūralu, kad vaikas baiminasi vykstančių pokyčių, patiria daugybę įvairaus stiprumo jausmų: liūdesį, pyktį, kaltę, baimę, gėdą.

Kai tėvai vaidijasi, vaikas jaučia baimę prarasti vieną iš tėvų, bijo gyvenimo permainų, juk kiekvienas vaikas nori turėti abu tėvus. Savo baimes vaikas gali išreikšti žodžiais, tačiau jas galima numatyti ir iš pakitusio elgesio: užsisklendimo, perdėtai vaikiško (infantilaus), aplinkiniams nepriimtino elgesio. Vaikui būtina žinoti, kad jis ir toliau bus mylimas ir nebus paliktas vienas.

Taigi, kaip padėti vaikui prisitaikyti prie pokyčių šeimoje?

  • Užtikrinkite savo vaikams pastovumą ir saugumą.

Kad vaikas jaustųsi saugus, jam būtinas aiškus ir pasikartojantis aplinkos ritmas. Pasikeitus šeimos aplinkybėms, vaikui reikia prisitaikyti prie jų: naujo ritmo, pakitusio tėvų elgesio tam tikrose situacijose, naujų taisyklių ir naujų vaiko elgesio pasekmių.

  • Padėkite vaikams atpažinti, tinkamai reikšti ir valdyti savo emocijas: baimes, sielvartą, pyktį ir kt.

Vaikui sunku vienam pasipriešinti jį apėmusioms baimėms, tad tėvai turėtų padėti jas įveikti. Kadangi vaikui neįmanoma išvengti visų nerimą galinčių sukelti aplinkybių, reikia padėti kuo geriau prie jų prisitaikyti. Vaikas, patirdamas šeimos santykių krizę, dažniausiai jaučiasi vienišas, nesuprastas, nereikalingas ar mano esąs nesutarimų priežastimi. Todėl svarbu su vaiku kalbėtis, kad būtų galima atpažinti tai, kas jam kelia baimę, liūdesį ar kt. jausmus. Kalbėdamiesi galime suprasti jo savijautą ir atpažinti išgyvenamus jausmus. Vaikas jaučiasi saugus ir suprastas, kai gali tėvams papasakoti apie išgyvenamus jausmus.

Priešingu atveju, jeigu vaikas neišsikalba ir užsisklendžia, vadinasi, jis išgyvena nuolatinę vidinę emocinę įtampą, bijo atskleisti tėvams savo išgyvenimus, jaučiasi vienišas, o tai gali sukelti klaidingus įsitikinimus ir netinkamą bei nepriimtiną elgesį.

Kad vaikas ilgai neužsibūtų tokioje būsenoje vienas, reikia ieškoti pagalbos vaikui būdų, antraip vidinis vaiko nerimas dar labiau stiprės. Kai vaikas išsikalba apie savo jausmus, tada tarsi atpalaiduoja savo vidines įtampas ir paleidžia tuos jausmus, su kuriais jam sunku vienam išbūti, tarsi tampa savo jausmų šeimininku, gali juos valdyti.

Gebėjimas valdyti savo emocijas padeda vaikams atsikratyti tuštumos pojūčio, klaidingų įsitikinimų ir netinkamo elgesio. Kad vaikas gebėtų valdyti savo emocijas, tėvai turi jam padėti to išmokti. Kad ir kaip jaustumėmės patys, turime atskirti savo savijautą nuo vaiko savijautos ir būti empatiški bei nuoseklūs, reaguodami į vaiko jausmus ir netinkamą elgesį.

Pavyzdžiui, kartais pasitaiko, kad mama ar tėtis, norėdami būti vaikui geresni, toleruoja netinkamą jo elgesį, pateisina ar net dangsto, bet šitaip daryti nevalia, nes atsiranda vaikams galimybė mokytis manipuliuoti tėvais.

Jau būdami dvejų metų vaikai pradeda gebėti išreikšti jausmus. Tėvai šioje srityje turėtų tapti geriausiais padėjėjais – būdami jautrūs vaiko jausmams, paskatindami ir nukreipdami vaikus pozityvia linkme, parodydami savo asmeniniu pavyzdžiu, kaip galima išreikšti savo jausmus socialiai priimtinais būdais ir stabdydami bei drausdami netinkamą vaikų elgesį.

Vaikams būtinas nuoseklus tėvų elgesys, kad jie galėtų susieti ir numatyti savo netinkamo elgesio pasekmes. Tik tada vaikai išmoksta tinkamu elgesiu išreikšti savo jausmus.

Kai vaikams pavyksta atsikratyti netinkamo elgesio, tai pastiprina jų pasitikėjimą savimi, palengvina žalojančios patirties pasekmes, leidžia jiems jaustis ramiau, geriau miegoti, lengviau bendrauti su kitais ir kt.

  • Skatinkite vaiką palaikyti gerus santykius su tėčiu ar mama.

Svarbus abiejų tėvų – ir mamos, ir tėčio – įsitraukimas į vaiko gyvenimą, nors šeima ir išgyvena santykių krizę. Nors sutuoktinis jus skaudina, liūdina ar piktina, vaikas turi teisę toliau kurti savo santykius su juo ir jūs neturite tam trukdyti. Nė vienas iš jūsų nenustoja būti vaiko tėčiu ar mama.

Tarpusavio nesutarimų neužkraukite vaikams. Neretai tėvai, manydami, kad vaikai turi viską žinoti, pasakoja jiems apie savo savijautą ir išgyvenimus. Tačiau vaikai nepajėgūs to suprasti, šitaip yra verčiami anksčiau laiko tapti suaugusiaisiais.

Jeigu abu tėvai gerbia ir saugo vaiką, juo nemanipuliuoja, nenuteikinėja vaiko prieš savo sutuoktinį ir nesistengia pelnyti didesnio vaiko prielankumo žemindami savo sutuoktinį, tada vaikas gana greitai prisitaiko prie pakitusios padėties ir pradeda jaustis palyginti saugiai. Pokyčiai paprastai įvyksta nesunkiai. Tada vaikas turi galimybę kurti savo santykius su kiekvienu iš tėvų, nes tai jam yra būtina.

  • Nesistenkite perimti kito (mamos ar tėčio) funkcijų.

Kiekvienas iš abiejų vaiko tėvų atlieka savo funkciją vaiko gyvenime. Nesistenkite perimti savo sutuoktinio pareigų. Pasitaiko, kad besiskirianti mama perima tėčio funkcijas, tarsi norėdama vaikui garantuoti: Aš gerai mokėsiu atlikti tėčio funkcijas. Arba tėvas demonstruoja savo vaikams, kaip puikiai gali susitvarkyti be mamos pagalbos (viską galiu nupirkti, prižiūrėti, myluoti ir globoti vaiką), šitaip vaikui demonstruodamas, kad mama nėra būtina ir galima gyventi be jos. Tačiau joks tėtis negali vaikams pakeisti mamos švelnumo, o mama – tėčio žaidimų, reiklumo ar pareigingumo ugdymo.

  • Nesistenkite atstumti buvusį sutuoktinį nuo vaiko.

Kalbėdamiesi su vaikais venkite veido išraiška ar žeminančiais žodžiais nuvertinti buvusį sutuoktinį ar parodyti, koks jis yra blogas. Dažnai sutuoktiniai, išgyvenantys santykių krizes, sąmoningai, o kartais ir nesąmoningai, stengiasi atstumti buvusį sutuoktinį nuo vaikų. Sutuoktinio atstūmimas[1] (angl. Parental Alienation) nuo vaikų – kriminalinis nusikaltimas vaikų atžvilgiu, tai yra smurtas prieš vaikus.

Tėvų atstūmimo sindromas – tai procesas, apimantis vaiko programavimą nekęsti vieno iš tėvų ir galintis tęstis ne vienerius metus. Tėvų atstūmimo nuo vaikų sindromą gali patirti tiek tėčiai, tiek mamos. Neatimkite iš vaiko galimybės vaikystėje užmegzti artimus ryšius su vienu iš tėvų. Priešingu atveju, vaikams suaugus, jie gali neturėti emocinių ryšių su vienu iš tėvų ir dėl to kaltinti jus. Toks tėvų elgesys su vaiku gali sukelti vaiko ir vieno iš tėvų santykio sutrikimą (Darnall, 1997).

  • Palikite mūšio lauką.

Nuolatiniai tėvų tarpusavio konfliktai ir nuoskaudos vienas kito atžvilgiu dažnai būna tokie intensyvūs, kad jie tampa nuolatiniais  kovotojais, niekaip nepajėgiančiais sudaryti taikos sutarties. Dėl to, kad tėtis su mama nuolat vaidijasi, vaikai ne tik auga, galima sakyti, be tėvų, bet ir ilgainiui gali išmokti manipuliuoti tėvais, kiršinti juos ir taip siekti savo tikslų.
Galimos pasekmės ateityje

Net jei šeimai išgyvenant santykių krizę ir vaidijantis vaiko akivaizdoje (to neturėtų būti!),  vaikas atrodo ramus ir neturįs jokių problemų, tai nereiškia, kad neturės jų ateityje. Problemų gali atsiskleisti pačiose netikėčiausiose situacijose. Ateityje vaikui gali būti sunku užmegzti santykius su bendraamžiais ar kitais žmonėmis.

Santykių krizės šeimoje  padidina riziką vėliau turėti sveikatos sutrikimų (ligos, negalia, socialinės problemos, rizikingas elgesys, socialinių, emocinių ir pažintinių funkcijų pablogėjimas) ir net paankstinti mirtį. Neigiamos vaikystės patirtys padidina narkotikų vartojimo, rūkymo, ankstyvų lytinių santykių, suicidinių bandymų riziką.

Neigiama vaikystės patirtis yra pagrindinis veiksnys, lemiantis visuomenės sveikatą ir socialinę gerovę. Todėl tėvams, išgyvenantiems šeimos santykių krizę, patiriantiems skyrybas, reikia elgtis labai atsakingai, pirmiausia galvojant apie vaiko savijautą, išgyvenimus, jausmus ir kaip tai gali paveikti vaiko ateitį. Lygiai taip pat atsakingai reikia rinktis vaikų tėtį ar mamą [2].

Darnūs tėvų tarpusavio ryšiai – vaiko laimės pagrindas, tad kviečiu tėvus jausti atsakomybę vaikams sprendžiant šeimos santykių krizes.

Apie autorę:

Dr. Sigita Burvytė. – Lietuvos edukologijos universiteto dėstytoja. 2001–2011 metais vykdė aktyvizuotą etnografinį tyrimą, kurio duomenys pateikti disertacijose. 2011 m. apgynė socialinių mokslų (edukologijos) daktaro disertaciją tema „Pirmosios klasės mokinių adaptacijos mokykloje pedagoginis koregavimas“. Įkūrė VšĮ „Vaikų ugdymas“ ir jai vadovauja. Teikia pagalbą šeimoms vaikų ugdymo klausimais, veda paskaitas-diskusijas esamiems ir būsimiems tėvams, pedagogams ir kitiems ugdytojams „Pozityvieji vaikų ugdymo metodai“. Aktyviai dirba su tėvais, siekiančiais suteikti pagalbą vaikams, patiriantiems adaptavimosi sunkumų. Nuo 2012 m. – Lietuvos nevyriausybinių organizacijų konfederacijos vaikams tarybos narė ir LEU SKI tarybos narė.

Daugiau straipsnių:


[1] (http://www.pries-tevu-atstumima.lt/lt/apie_APTA/istatai)

[2] Žr. Neigiamos vaikystės patirties ir rizikingo elgesio sąsajos. Pagrindinių tyrimo rezultatų pristatymas. http://www.vaikulinija.lt/bylos/neigiamos%20vaikystes%20patirties%20tyrimas.pdf.

Šaltiniai:

  1. Berger M., Gravillon I. Mano tėvai skiriasi. Aš jaučiuosi sutrikęs. Vilnius: Baltos lankos, 2010.
  2. Darnall Douglas Divorse Casualtties: Protecting your Children from Parental Alienation. Lanham, New York, Oxford: Taylor Trade Publishing. 1997.
  3. Neigiamos vaikystės patirties ir rizikingo elgesio sąsajos. Pagrindinių tyrimo rezultatų pristatymas. Viešoji įstaiga „Vaikų linija“, 2011. http://www.vaikulinija.lt/bylos/neigiamos%20vaikystes%20patirties%20tyri...
  4. Prieš tėvų atstūmimą. http://www.pries-tevu-atstumima.lt/lt/apie_APTA/istatai (Žiūrėta 2013 m. spalio 2 d.).
  5. Tėvų atstūmimą patiriantiems tėvams: Baker A. J. L., Fine P. R. Beyond the High Road: Responding to 17 Parental alienation Strategies Without Compromising Your Morals or Harming Your Child, 2008. http://www.amyjlbaker.com


Paimta iš portalo



40 Komentarai

Kiekviena šeima išgyvendami sunkų laikotarpį - skyrybas, taip įsisuka į emocijų verpetą, jog dažniausiai šioje situacijoje jie pamiršta, kad šis periodas liečia ne tik du suaugusius žmones, kurie nusprendė keisti gyvenimą, tačiau tai liečia ir vaiką. O vaikas, kaip žinome, skaudžiausiai ir išgyvena visą šią painiavą. Todėl, mano galva, atsakingi tėvai privalo rasti bendrų jėgų vaikui paaiškinti, jog ,pasikeitusi šeimyninė padėtis, iš vaiko gyvenimo neištrina mamos ir tėčio vaidmens jų gyvenime. Tėvai turi bendrauti su savo vaiku, išaiškinti jiems suprantama kalba įvyksiančius pokyčius, stengiantis kuo subtiliau, nežalojant vaiko tai pateikti kaip gyvenimo kelio posūkį, kuris turi tęstinumą ir bet kokiu atveju meilė vaikui, kuri buvo jam jį pradedant niekur neišgaruos.Faktas, kad vaikas tai sunkiai supras, tačiau pamažu viskas įstos į savo vėžias ir bent jau tėvai žinos, jog pasielgė taip, kaip buvo tuo metu geriausia visiems.

Man nėra baisiau, kada du žmonės skirdamiesi, niekada nepagalvoja, apie savo vaikus, jie siekia sau naudingų tikslų. Labiausiai juk visuose tėvų vaidijimuose, rietenose nukenčia vaikas, juk vaikui svarbiausia turėti ir mamą ir tėtį, tačiau suaugę nori pasirodyti vienas už kitą protingesni pradeda manipuliuoti savo vaikais norėdami išspręsti savo problemas. Juk vaikučiui svarbiausia saugumas, geras namų mikroklimatas, šiluma ir nuoširdumas. Todėl jokiu būdu negalima iš vaiko atimti nei tėčio nei mamos nors ir įvyktų skyrybos, vaikutis turėtų galimybę bendrauti susitikinėti, tiek su tėčiu, tiek su mama. Juk vaikui tai patys brangiausi žmonės, kokie jie bebūtų.

Santykių krizė šeimoje palieka didžiausias pasekmes vaikui. Šiuo sunkiu gyvenimo laikotarpiu yra labai svarbu, kad vaikui būtų skiriamas kuo didesnis dėmesys, kad būtų galimą išvengti skaudžių padarinių. Kaip ir minėta straipsnyje, manau yra svarbiausia kalbėti su vaiku. Paaiškinti vaikui, kad viskas vyksta ne dėl jo kaltės, kad bus galima bendrauti su abiems tėvais, kad vaiko su tėčiu ar mama ryšys nenutrūks. Tėvams reikia įdėti daug pastangų, kad vaikas galėtų lengviau išgyventi skyrybų procesą ir gyventi be didesnių pasekmių. Tėvai, kad ir kaip nesutartų, dėl vaiko turėtų priimti bendrus sprendimus ir elgtis, kad tik vaikui būtų geriau.

Vaikystė - vienas iš svarbiausių etapų žmogaus gyvenime, iš vaikystės žmogus į tolimesnį gyvenimą atsineša viską, ką patyrė per šį etapą, todėl jei šeimoje vyksta santykių krizė, skyrybos - jokių būdu dėl to neturi kentėti vaikas. Žinoma, kiekvienoje šeimoje gali būti ir būna sunkus metas, krizės, tačiau kiekviena šeima skirtingai su sprendžia šią iškilusią problemą. Šiuo sunkiu laikotarpiu tėvai dažnai mano, jog tai tik jų reikalas, vaiko tai neliečia ir jis neturi to žinoti, tačiau kaip ir buvo parašyta straipsnyje - vaikas viską jaučia, mato neigiamas emocijas ir pats tai labai išgyvena, todėl svarbiausia kalbėtis su vaiku, o ne skirti visą laiką tik savo santykių aiškinimuisi. Žinoma, kad ir kaip pasisuktu situacija, aš visiškai sutinku, jog vaikas turi palaikyti ryšį su abiem tėvais, nes tik taip vaikui bus suteiktas tinkamas ugdymas. Taip pat norėčiau išskirti momentą, jog skyrybų metu tėvai dažnai nepastebi vaiko blogo elgesio, toleruoja jo netinkamus poelgius, po ko vaikas pradeda manipuliuoti tėvais... Iš artimų žmonių rato turiu tokį pavyzdį ir galiu pasakyti, jog vaikas pradėjo labai greitai manipuliuoti tėvais ir tai tęsiasi ilgą laiką ir dabar tai pakeisti vaiko elgesy yra išties sunku, tėvai nežino, ką daryt. Todėl kai kyla problemos, pirmiausia turime galvoti apie vaikus.

Skyrybos yra sunkus laikotarpis visai šeimai. Šis straipsnis dar kartą įrodo ir primena, kad labai daug šeimų negeba tinkamai įveikti krizės, kas tuo pačiu paveikia ir vaiką. Atsitikus tokiam įvykiui, būtina pasišnekėti su vaiku ir ramiai jam paaiškinti, kad gyvenime atsiras pokyčių, tačiau nei tėtis, nei mama nenustos vaiko mylėti, ir abu vienodai galės su juo matytis, leisti laiką, ir jie visada abu bus jo svarbiuose gyvenimo įvykiuose. Jam reikia paaiškinti, kad jo tėvai taip pat žmonės, turintys jausmus ir gyvenimo tikslus, tad kartais išsiskiriant tėvų nuomonėms, požiūriams į gyvenimą, tiesiog geriausia išeitis - gyventi atskirai. Taip pat reikia paminėti vaikui, kad jis dėl tėvų skyrybų tikrai nėra kaltas, tai tik tėvų priimtas bendras sprendimas.

Šiame straipsnyje paliesta labai svarbi ir skaudi tema. Iš to, ką esu mačiusi, galiu pasakyti, kad dėl tėvų barnių ar skyrybų labiausiai nukenčia vaikai, nes labai dažnai jie patenka į tikrą karo zoną, kur įsijautę į savo santykių aiškinimąsi tėvai pamiršta, kad vaikų į tai painioti nereikėtų. Labai skaudu, kai suaugę žmonės vietoj to, kad apsaugotų, patys savo tokiu elgesiu traumuoja vaiką.

Situacija kurioje kenčia vaikai, o apie juos niekas nepagalvoja, kaip jie jaučiasi tuo metu, kaip krizė ištinka jų šeimą. Visas dėmesys būna nukreiptas į tėvus, kurie tuo metu sprendžia šeimos ateitį. Dauguma žmonių nemoka valdyti savo pykčio, apmaudo, psichologinio skausmo, kuris užgožia viską kas šalia jų.

Svarbu sukurti namie saugią aplinką vaikui.Jokie kivirčai niekada nebūna džiuginantys, vaikai ir paaugliai ypač smarkiai kenčia nuo tėvų barnių, Tėvai net ir paaugliams, kurie patys to neprisipažintų, atlieka svarbią apsauginė funkciją. Kai tėvai pykstasi, vaikai bijo prarasti šią šeimos apsaugą ir jaučiasi atsidūrę tarp dviejų frontų.

Skyrybos yra skausmingas išgyvenimas visai šeimai, o ypač vaikui. Šiuo sunkiu laikotarpiu tėvai turėtų susikoncentruoti ne tik ties skyrybomis, asmeninėmis nuoskaudomis, bet pagalvoti, kaip jaučiasi vaikas, pasikalbėti apie jo išgyvenimus, tai daryti vaikui suprantama kalba, gal net nebijoti kreiptis pagalbos į specialistus.

Skirybų metu nelengva būna visim, kenčia teik vaikai, tiek tėvai. Dažniausiai tėvai pasiklysta tarp savo neigiamų emocijų ir visiškai pamiršta vaikus. Todėl manau, kad tėvams pagalbos reikėtu padėti ieškoti pradžioje, o ne laukti kol kas nors nutiks, arba viskas savaime išsispręs.

Dažnai suaugę net nesusimąsto, kaip jų tarpusavio santykiai gali įtakoti vaikų gyvenimą darželyje, mokykloje, kieme ir kt. kai įvyksta šeimoje santykių krizė - skyrybos šeimoje viskas keičiasi iš esmės. Vaikas gali jausti nesaugus, gali mažėti vaiko savivertė, vaikas gali jaustis nepilnaverčiu. Svarbiausia skyrybų atvejų nepamiršti vaikų, atrasti laiko ir erdvės išklausyti, pastebėti jų išgyvenimus.

Va,kad šį doc. dr. Sigitos Burvytės straipsnį pakišus po nosim besibarantiems tėvams. Barnių ar skyrybų fasėje, tėvai visai nepagalvoja apie galimas pasekmes jų vaikams.Tik jau audrai nurimus pastebi kiek vaiko sieloje sujaukė. Va ir pradeda tada iš šipuliukų atstatinėt kažką,bet būna per vėlu...
Kaip tėvai besidrąskytų, jų bendri vaikai- tai jungiamoji gija visam gyvenimui.

Labai atsakingas periodas tėvams ir vaikams, kai tėveliai skiriasi. Vaikai labai pergyvena dėl tėvų skyrybų, kartais net nežino į kurią pusę,tėčio ar mamos stoti. Norint to išvengti, tėvai turi atrasti valios ir suprasti atsakomybę už vaiko tolimesnį gyvenimą. Tėvai skyrybų metu turi neparodyti konfliktinių situacijų ar barnių, neturi "nuteikinėti" vaiko vienas priešais kitą, neparodyti motinos ar tėvo trūkumų. Vaikui visada mama bus mama, o tėtis - tėčiu.

Pati buvau penkerių kai tėvai skyrėsi.Ir nors dažnai mama perpildyta nuoskaudų negražiai kalbėjo apie tėvą, tačiau esu jai dėkinga, kad nedraudė su juo bendrauti. Mane jis mylėjo ir drąsiai galiu teigti kad netūko nei tėviškos nei motiniškos meilės.Bet būna ir liūdnesnių situacijų.Daugelis išsiskyrusių draugių lyg ir nedraudžia,lyg bir skatina bendrauti su tėčiu,tačiau vaikai po jų pabendravimo (vieną sykį per metus) jaučiasi blogai.Ką reikia daryti tada?

Būčiau buvusi laiminga, kad man kas nors būtų "pakišęs po nosim" šį straipsnį prieš 11 metų, kai išgyvenau skyrybas su savo vaikų tėvu. Nėra nieko paprastesnio, kaip mokyti kaip sręsti konfliktus, sėdint prie kompiuterio ir rašant komentarus. Kai griūva santykiai, šeima, yra labai sunku visiems. Ir vaikams, ir tėvams. Ir vienas svarbus sakinys iš šio straipsnio "Kad ir kaip jaustumėmės patys, turime atskirti savo savijautą nuo vaiko savijautos ir būti empatiški bei nuoseklūs, reaguodami į vaiko jausmus ir netinkamą elgesį" primena, kad mes, suaugusieji, esame atsakingi už savo vaikus ir "padėję" savo emocijas į šalį, turim skirti dėmesio ir laiko jiems šiuo sudėtingu laikotarpiu.

Vaikui šeima gyvenime yra svarbiausias dalykas,jis nori turėti tėti ir mamą. Matydamas vaikas šeimos nesutarimus sutrinka,jis bijo prarasti viena iš tėvų.Man teko gyvenime ši jausmą patirti ir kaip aš skyriausi pati ,supratau labai kaip mano vaikas jautėsi,ką ji išgyveno tuo laiku. Tikiuosi gyvenime mano anūkams neteks patirti tokios karčios patirties.

Kaip vaiką veikia skyrybos? Priklauso nuo to, kaip buvo gyvenama šeimoje. jei smurtaujama vaiko akivaizdoje, tai po skyrybų vaikas kaip tik turėtų nusiraminti. jei konfliktai vykdavo stengiantis, kad to nematytų vaikas, tada jam gali būti šokas. Tėvų skyrybas kiekvienas vaikas išgyvena savaip. Skirtingo amžiaus vaikai reaguoja skirtingai. Svarbiausia, kad vaikas galėtų bendrauti su abiem tėvais, žinoti, kad yra abiejų mylimas .

Kiekvienas iš mūsų, manau, džiaugiasi kai mato laimungus jaunavedžius linksmai stryksint parke pieš fotoobjektyvą norint įamžinti, rodos, pačią laimingiausią dieną gyvenime, bet niekas net nenujaučia, kad ateis laikas ir pačiai blogiausia dienai - skiryboms. Liūdna kai šeimos ardosi, tarpusavy konfliktuoja ir viso to liūdininkais yra jų pačių vaikai. Esu vieningos nuomonės, kad besiginčidami, skirdamiesi tėvai neužtikrina visaverčio vaikų auklėjimo, sutrikdoma harmoninga raida, vaikai patiria traumas. Tai yra skaudu, bet mano galva, išvengiama, jeigu tėvai laiku pastebėtų savo problemas ir paprašytų specialistų pagalbos, dėtų pastangas išsaugoti šeimos židinį, tik, gaila, niekas nenori dirbti, renkasi lengviausią kelią - skirybas.

Patyrusioje krizę šeimoje tėvai aiškinasi tarpusavio santykius, nepastebėdami šalia vaikų. Jiems atrodo, kad tai tik jų - "suaugusiųjų" reikalas. Pykdamiesi, aiškindamiesi savo reikalus, visiškai negalvoja apie vaikus ir kaip stipriai tokie vaidai juos žaloja. Vaikas mato ne tik rietenas, jis taip pat gerai jaučia tėvų emocijas, išreiškiamą antipatiją, neapykantą gestais, mimika ar balso intonacija. Nuo vaikų nieko nenuslėpsi. Ir nėra nieko blogiau, kai vienas tėvų, vedamas pykčio, ambicijų, draudžia bendrauti su vaiku buvusiam sutuoktiniui ir net nuteikinėja vaiką prieš jį. Tėvai turi suprasti, kad jau nuo minties susilaukti vaiko, visas jų dėmesys turi būti skirtas jo gerovei. Jei tėvai tą suvoks, tai ir skyrybos nebus tokios skaudžios, tokios žalingos vaiko sąmonei.

Mano nuomone, kartais šeimoms tiesiog trūksta žinių ir supratimo kaip derėtų elgtis krizinėje šeimos santykių situacijoje, siekiant kuo mažiau pakenkti savo vaikui. Nes prasidėjus vyro ir žmonos santykių krizei, jau būna per vėlu. Poros jau iš anksto turėtų turėti bent minimalų žinių bagažą kokią įtaką tėvų konfliktai, skyrybos gali turėti vaikams ir kaip tuos konfliktus spręsti, kad žala vaikui būtų kiek įmanoma minimali. Šeimos krizės laikotarpiu vaikas atsiduria lyg tarp dviejų ugnių ir būtent dėl tėvų netinkamo elgesio ir supratimo stokos, dažnai tampa labiausiai pažeidžiamas ir nukentėjęs šioje situacijoje.

Svarbiausia vykstant skyryboms, tėvai kaip suaugę žmonės turėtų pamiršti save ir prisiminti atsakomybę už savo vaiką. Jie turi elgtis racionaliai ir daryti viską, kad kuo mažiau pakenktų vaikui ar įskaudintų jį, nes tokiu laikotarpiu vaikas yra itin jautrus.

Bet koks pyktis, barnis (o ką jau kalbėti apie skyrybas) šeimoje vaikui kelia neigiamas emocijas. Skiriantis tėvams, nederėtų aiškiai reikšti savo emocijų sutuoktiniui ar sutuoktinei t.y. neparodyti aiškaus nepasitenkinimo, jog jis vis dar šalia, kad jie vienas kitą nervina, kad jie jau nebemyli vienas kito, o tuo labiau bartis ir konfliktuoti vaiko akivaizdoje. Jam ir taip tas periodas yra ypač sunkus. Jo galvoje sukasi įvairios mintys, jis jaučia įvairius jausmus, tiesiog jo pasaulis sutrikęs. Tokiu atveju, mano nuomone, tėvai turėtų kalbėtis su vaiku, t.y. jį paruošti tam, kad tėvai skiriasi ir, kad keisis situacija šeimoje. Visiškai pritariu straipsnio autorei, jog nevalia vaiko nuteikinėti prieš tėtį ar prieš mamą, nesisavinti jo, nepapirkinėti ir pan. Nes jis sutrikęs ir taip. Šiuo periodu derėtų ne tik sutelkti dėmesį į tai kokie prasti santykiai tarp besiskiriančiųjų, kaip viskas blogai ir negerai, bet ir labia didelį dėmesį skirti vaikui. Kalbėtis su juo, neleisti jam užsiskleisti savyje.

Straipsnis sudomino ir manau, kad jį verta paskaityti ne tik besiskiriančioms poroms. Mes turime padėti vaikui suvokti savo emocijas, rasti tinkamiausius konfliktinių situacijų sprendimo būdus ne žalojant jo psichikos. Kokia bebūtu sudėtinga konfliktinė situacija tarp tėvų, vaikas to neturėtų pajausti. Vaikas turėtu jaustis saugus ir jausti abiejų tėvų meilę bet kokioje situacijoje ir kad nei vieno iš jų jis nepraranda.

Manau,kad tevai skyrybu metu turetu stengtis kiek galedami apsaugoti vaikus nuo neigiamu emociju,tai traumuoja vaikus. Bet dazniausiai nutinka taip,kad vaikai yra itraukiami i visa skyrybu procesa,nuteikinejami vienas pries kita,pykstasi del globos,net neatsizvelgdami i vaiko norus ir net nepagalvoja apie tolimesnes pasekmes.

Turbut komentarus rašė žmonės kurie nepatyrė šeimos krizės. Aš skaitydama straipsnį vėl išgyvenau kiekvieną pastraipą net apsiverkiau. Ištiesu tuo metu negalvojau apie vaiką ir suprantu dabar kiek jis išgyveno tuo metu. Tačiau gyvendami dviese su vaiku , aš daug kalbėjausi , aiškinau jam. Dabar mano sūnui 13 metų ir kai jis man pasako,,mamyte tokias tu man labai patinki, nes visada šypsaisi, o anksčiau verkdavai ir buvai liudna". Kad nepalūžti aš daug dirbau su savimi, kad sūnus matytu, jog šalia jo yra stiprus žmogus į kurį visada galima atsiremti

Jau kai ištinka tokia bėda, pamirštame blaivų protą ir mus užvaldo emocijos. Dauguma žiūri tik savo gerumui tinkamus dalykus, o kur vaikas? staiga yra numestas už emocijų kurios valdo mus. Bet kad ir kaip sunku bebūtu turim žiūrėti ne į sutuoktinį kuris paklydo ar pan., o į savo vaikus kurie visa tai mato ir jaučia daug daugiau nei mes patis. Pirmiausia suskubkim vaikui nebijoti pasakyti kas vyksta, nes tai kas vyksta šeimoje kardinaliai pakeis ne tik jūsų gyvenimą, bet ir vaiko. Kad ir kaip skaudu yra, turim kalbėti niekuomet nenutylėti, nenuslėpti nuo vaikų.

Visiškai sutinku su straipsnio autorė, kai tarp sutuoktinių prastėja santykiai, šeimoje prasideda barniai ir dažniausiai tai pasibaigia skyrybomis. Žinoma nuo to labiausia nukenčia vaikai. Nes tėvai ant tiek audringai išgyvena savo santykių krizę, kad dauguma iš jų ne tai, kad nepadeda savo vaikams suprasti ir susitaikyti su gyvenimo permainomis, bet dar patys tėvai manipuliuoja vaikais. Mūsų visuomenėje, deja, labai nedidelis procentas sutuoktinių išsiskiria gražiuoju. Dažniausiai tai būna „meksikietiški serialai“, kur įpainiojami visi giminaičiai, draugai, pažįstami ir kaimynai. Na ir žinoma vyksta didžiausias karas už vaikus. Ir tuomet niekas nekreipia dėmesio į vargšo vaiko jausmus ir išgyvenimus. Tokia jau ta tiesa...

Sveiki , deja ,bet vaikai labiausia išgyvena tėvų skyrybas ar barnius.Apsaugoti vaikus būtina ,nes tai traumuoja jų psichika ir tolesnius veiksmus.Skyrybos dažnai gali "suparaližiuoti " vaiką ,jo veiksmus,norą gyventi. Tėvams dažniau reikėtų pamąstyti ,kad vaikams tikrau nebūtina klausytis riksmų,ir visų kitų negatyvių dalykų. Galima rasti spendimus šioms sitacijoms.

Vaikas ušgyvena tikrai labai sunku laiką kaip jo šeima pradeda irti... Jis supranta, kad šeimoje turi būti mama ir tėtis ir jei kažkas keičiasi, dažnai vaikui tai atrodo nepakeliama. Tėvai tokį gali nepastebėti, nes vaikas neateis ir nepasakys man labai sunku, kad taip yra ir skauda širdelę, todėl aš mokykloje stumdžiau mergaitę... Taip nebus... Gyvenime visko būna, žmonės skiriasi ir taikosi, bet tai vaikų neturi liesti, jei jau taip nutiko, tai reikia kiek įmanoma labiau apsaugoti vaiką ir jo pasaulį. Nereikia šmeižti vienas kito, nes abu jam visą gyvenimą liks tėvai,kaip bebūtų. Reikia vaikui įrodyti,,kad meilė jam nepasikeis ir, kad visada abu bus jo tėvai ir leis laiką ir su vienu ir su kitu ir kartu. Atsižvelgiant į vaiko amžių, reikia kuo įmanoma aiškiau paaiškinti vaiko kalba, kad taip būna, bet jo tai nepalies.

Kadangi skaičiau S. Burvytės, K. Ralio, R. Ilgūnienės "Ugdymo šiuolaikinėje šeimoje konceptas" mokslo studiją, tai ši tema man jau yra šiek tiek patyrinėta. Prisidėdama prie Dėstytojos žodžių, norėčiau paprašyti šį komentarą skaitysiančių tėvelių, kad skyrybų atveju, nebijotų apie tai informuoti ugdymo įstaigos (pvz. auklėtojo, socialinio pedagogo). Tenka stebėti, kaip nežinant apie šią krizę šeimoje, ne visada pastebime pasikeitusį ugdytinių (ypač jautriai išgyvena paaugliai) elgesį ir taip nutinka, kad dėl pasikeitusio elgesio mokinys nukenčia ne tik namuose, bet ir mokykloje. Kai tuo metu būtų galima (su tėvų sutikimu) susidariusią situaciją "išventiliuoti" psichologui ar socialiniam pedagogui padedant.

Išgyvendami tėvų skyrybas ar pastovius barnius vaikai kenčia emociškai, o nežinodami kaip tinkamai išlieti sunkius susikaupusius jausmus gali net pradėti elgtis agresyviai tiek savo tiek kitų atžvilgiu. Girdėdami tėvų barnius vaikai nieko taip netrokšta, kaip to, kad tėvai nustotų pyktis.Kas dedasi mažoje ir išsigandusioje širdelėje gali papasakoti tik tie kurie patys tai patyrė. Kuomet suaugusiųjų emocijos paima viršų, tuomet tarsi išsijungia loginis mąstymas ir tuo metu dažnai tėvai net nesusimąsto kokią žalą jų netinkamas elgesys daro vaiko asmenybės formavimuisi.Pasitaiko atvejų, kad vaikai, kurie vaikystėje buvo tėvų rietenų liudininkais dažnai patys įsisuka tarsi į užburtą žalingo elgesio ratą ir vėliau savo šeimose taip pat toleruoja netinkamo elgesio modelius.

Nėra tokių vaikų, kurie ramiai reaguotų į žinią apie tėvų skyrybas. Sutinku, kad vaiko akyse tėvų skyrybos visada prilygsta stichinei nelaimei: žemės drebėjimui ar cunamiui. Tada, kai išeinantis tėtis užtrenkia paskui save duris (o juk dažniausiai nutinka būtent taip), atrodo, kad pasaulis sugriuvo. Jis iš tikrųjų sugriūna – tas įprastas pasaulis. Visi vykstantys šeimoje pokyčiai kelia nuoskaudas, nerimą, pyktį, pasimetimą, nusivylimą, prislėgtumą... Vaikų psichika nukenčia ir tai kiekvienam vaikui pasireiškia individualiai. Jeigu tik yra galimybė, tėvai turėtų paaiškinti vaikui apie skyrybas prieš tai, kai iš tikrųjų išsiskirs. Tai leis jam apgalvoti skaudžią naujieną, iš dalies įveikti pirmąjį šoką. Jeigu įmanoma, su vaiku turi pasikalbėti abu sutuoktiniai, vaikui palankiau išgirsti abiejų tėvų poziciją. Būtina pabrėžti, kad vaikas dėl tėvų skyrybų nekaltas, konfliktai kilo tarp suaugusiųjų ir jokiu būdu ne dėl vaiko kaltės. Svarbu išaiškinti vaikui, jog tėvai net ir po išsiskirimo liks jo tėvais ir nuolat juo rūpinsis. Be to, tėvai turėtų prisiminti, kad skyrybos neatleidžia jų nuo atsakomybė rūpintis vaikais, domėtis jų interesais ir pasiekimais, susitikti su savo atžalomis kuo dažniau. Ir nenuteikinėti vaikų kito iš tėvų atžvilgiu. Tada tėvams ir vaikams bus lengviau išgyventi esamus sunkumus.

Straipsnio informacija yra tikrai labai aktuali šių dienų Lietuvoje. Vis daugiau šeimų patiria skyrybų sunkumus, o nuo to labiausiai nukenčia vaikai. Žinoma, viskas priklauso nuo tėvų požiūrio ir santykio su vaiku. Įsivyravusi tėvų nuomonė, kad vaikas dar mažas, jam nereikia nieko aiškinti, t.y. bent iš dalies paruošti vaiką tokiai žiniai nėra būtina padaro didžiulę žalą tolesniam vaiko vystymuisi ir stabdo ugdymo(si) procesą. Būtent todėl, kad skyrybų eigoje tėvai lyg pamiršta, kad šią padėtį išgyveną ir jų vaikas, dažnai kyla daug šalutinių problemų (pvz mokykloje vaiko elgesys pasikeičia į neigiamą pusę, atsiranda mokymosi sunkumų ar mokyklos nelankymas ir pan..) Todėl, manau, labai svarbu su vaiku kuo daugiau bendrauti, ir susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, viską aiškinti vaikui jam suprantama kalba, parodyti vaikui, kad jis iš tiesų yra svarbus ir nėra paliktas vienas kovoti su baime, abejonėmis, skausmu - išgyventi tam tikrą gyvenimo įvykį kartu su vaiku.

Vaikams viena skaudžiausių temų. Sunkios skyrybos gali sutraumuoti vaiką visam gyvenimui. Šį laikotarpį turėtų labai dirbti su vaiku ne tik tėvai, bet esant reikialui ir psichologai.

Turiu draugę, kuri išgyveno tėvų skyrybas kai jai buvo 5m. Dabar ji yra suaugusi 20 metų mergina, tačiau košmaras vis dar tęsiasi - būdama su mama ji negali kalbėti apie tėtį, kadangi mama netiesiogiai verčia pasirinkti pusę. Tėvai vis dar nebendrauja ir kiekvienas nori savo vaikui skirtingo, tad jai tenka labai vargti, kad nenuviltų nei vieno iš jų. Manau šis straipsnis labai aktualus tiems, kurie skiriasi, tam, kad nedarytų tokių klaidų kokias lig šiol daro mano draugės tėvai.

Krizė - sunkus laikotarpis visiems šeimos nariams. Vaikui, žinoma ir tėvams, atsiranda daug sudėtingumų, kuriuos kiekvienas turi išgyventi, išbūti. Svarbiausia, kad tuo metu visiems šeimos nariams būna neramu ir su baime laukiami pokyčiai. Manau, kad tuo metu ypač svarbu tėvams su vaikais išsikalbėti apie esamą situaciją ir būtinai ateitį. O kalbėti su vaikais reikia tiek, kiek jiems reiks. Ir atsakyti į tiek jiems rūpimų klausimų, kiek tik užduos. Svarbu yra emocinis ryšys: neleisti jaustis vaikams užmirštiems. Reikia parodyti, kad vaikai nepraranda tėvų, tik keičiasi aplinkybės. Ir nepamiršti, regis, smulkmenų: bendrų pusryčių ar (ir) vakarienių, dienos bėgyje nors ir trumpo pabendravimo telefonu, palinkėjimo labos nakties ir pan.

manyčiau, kad kaip ir kaip stengtis krizės metu vaikas vistiek kažkiek isisaviną neigiamų emociju ir potyrių matydamas atitinkamą konfliktą, todėl tik neignoravimas ir bendravimas su vaiku neįtraukiant į konfliktą būtų vienintelis sprendimas.

Sutinku su straipsnio teiginiais. Manau, šeimos santykių krizės metu tėvai turėtų rimtai pagalvoti apie vaikų savijautą, stengtis kuo mažiau traumuoti juos. Krizės metu bendravimas su vaikais yra būtinas, bet reikia tinkamai parinkti žodžius, apgalvoti veiksmus ir stengtis neįtraukti vaikų į santykių aiškinimą.

Skyrybas vaikai išgyvena labiausiai.,kai kada po tėvų skyrybų ant vaikų būna jaučiamos, matomos pasekmės (nerimas, agresyvumas, uždarumas). Todėl tėvai skirdamiesi turi neužmiršti vaikų, nesiginčyti prie jų, skirti dėmesį vaiko išgyvenimams.

Be abejonės straipsnio autorė parašė puikius patarimus ir paaiškinimus, kokios gali būti pasekmės vaikui ir kaip to išvengti išgyvenant šeimoje santykių krize arba skirybas. Dėja ne viskas taip paprasta, tėvai išgyvenantys santykių krizę dažniausia pamiršta savo atžalas užsiimdami tik tarpusavio santykių aiškinimusi. Vaikas lieka vienas ir jis vykstančius konfliktus supranta savaip, tokiais atvėjais vaikas yra labiausiai pažeidžiamas. Manau būtu tikslinga, kad tėvams primintu apie vaiką ir jo jausmus, žmonės iš šalies (darželio auklėtoja, mokytoja, socialinis pedagogas), kartais to gali užtekti, kad tėvai pradėtu vertinti situacija vaiko atžvilgiu.

Komentuoti

Filtered HTML

  • Web puslapių adresai ir el. pašto adresai automatiškai tampa nuorodomis.
  • Leidžiamos HTML žymės: <a> <em> <strong> <cite> <blockquote> <code> <ul> <ol> <li> <dl> <dt> <dd>
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Web puslapių adresai ir el. pašto adresai automatiškai tampa nuorodomis.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
CAPTCHA
Klausimas, skirtas patikrinti ar esate žmogus ir išvengti automatinių komentuotojų.