Santykių problemos

Forums: 

Šeimos probleminė situacija:

„Vaikystės auklėjimo spragų pasekmės paauglystėje“

Vadovaujanti dėstytoja

Dr. Sigita Burvytė

Atvejo analizės vadovės

Rūta Nefaitė                       Indrė Valėnaitė



Šeimos probleminės situacijos pristatymas:

„Vaikystės auklėjimo spragų pasekmės paauglystėje“

Šeima: tėtis Rūtenis (40 m.), mama Indraja (38 m.), sūnus Pranciškus (15 m.). Šeimoje skiepijamos krikščioniškosios vertybės, sūnus auklėjamas disciplinuotai, laisvu nuo pamokų metu berniukui ribojamas laikas žiūrėti televizorių ir naudotis kompiuteriu. Tėvai nepalankiai vertina sūnaus bendravimą su kiemo draugais. Pranciškui iš katalikiškosios mokyklos perėjo į bendrojo lavinimo mokyklą, jis buvo paskirtas į klasę, kurioje daugumą moksleivių sudaro vaikai iš socialinės rizikos šeimų. Jau nuo pirmosios mokslo metų dienos minėtasis berniukas jautė bendraklasių priešiškumą, pašaipas ir patyčias dėl aprangos, tvarkingos išvaizdos, ramaus būdo bei taisyklingos, inteligentiškos kalbos ir nemokėjimo apginti save.

Kartą pertraukos metu tarp klasės draugų kilus konfliktui, Pranciškus įsikišo ir ėmė ginti bendraklasę, dėl ko buvo smarkiai sumuštas ir prigrasintas nesiskųsti. Į pamoką atėjusi mokytoja nekreipė dėmesio į Pranciškaus žymes ant veido, vedė pamoką lyg nieko nebūtų pastebėjusi. Kai sūnus grįžo namo, kiek vėliau tą dieną tėvų buvo aprėktas už pavėlavimą ir bastymąsi ir gavo nuobaudą savaitę nežiūrėti televizoriaus.

Po kurio laiko berniukas gerokai pasikeitė. Tai galima buvo pastebėti ne tik iš atsiradusio šiurkštaus elgesio, noro maištauti ir nesutikti su kiekvienu aplinkinių žodžiu, bet ir iš aprangos detalių: tvarkingai susagstytus marškinius ir kaklaraištį pakeitė marškinėliai bei apkritę džinsai.

Tėvai nesistengė gilintis į Pranciškaus vidines problemas, tačiau tai kompensuodavo vis didėjančiomis ir nesibaigiančiomis bausmėmis. Santykiai tapo šalti, vis labiau buvo jaučiamas susvetimėjimas. Pranciškus prisitaikė prie situacijos mokykloje radęs bendrą kalbą su klasės „blogiukų vadu“ Tadu ir tapdamas būti vienu iš jų: pradėjo skriausti mergaites, keiktis, dėl ko buvo pakrikštytas klasės „blogiuku“ ir ėmė tyčiotis iš tokių, koks dar visai neseniai buvo jis pats. Tėvai, neapsikentę vis blogėjančio Pranciškaus elgesio, tačiau taip ir neįsigilinę į problemos esmę, perkėlė berniuką į kitą mokyklą.


Šeimos probleminės situacijos:

„Vaikystės auklėjimo spragų pasekmės paauglystėje“

Vaiko elgesys yra ne priežastis, bet pasekmė. Norint pakeisti vaiko elgesį, vertėtų nustatyti tikrąsias priežastis ir ilgalaikiu ir nuosekliu darbu jas paveikti, tuomet elgesys keičia savaime. Mokykla – tai bendruomenė, kurioje dalyvauja vaikai, auklėtojai ir kiti specialistai. Tai aplinka, skirta visapusiškam vaiko ugdymui, visaverčiam jo dabarties išgyvenimui ir tinkamam paruošimui tolesniam mokymuisi universitete ar mokykloje. Kartais susimąstome, kiek iš tiesų yra sveika ir tinkama aplinka harmoningam vaiko asmenybės ugdymuisi ir ką mes galime padaryti, kad užtikrintumėme visapusišką ir visavertį vaiko vystymosi procesą. O galime labai daug – savo teisingais vertinimais, paskatinimais, sudarytomis galimybėmis klysti ir mokytis iš savo klaidų ir t.t.

Diskusiniai klausimai, padėsiantys tėvams ir paaugliams prasmingai pasikalbėti:

  1. Ar teisingai elgiasi tėvai, ribodami vaiko laisvalaikį?

  2. Kaip reikia auklėti vaiką, kad nebūtų peržengta riba?

  3. Ar teisingai pasielgė Pranciškus, pamynęs savo vertybes, kad pritaptų prie kitų?

  4. Kodėl mokytoja, nors ir pastebėjo vis gilėjančią problemą, ją ignoravo?

  5. Kokių veiksmų turėjo imtis mokytoja, pastebėjusi, kad naujokas klasėje nepritampa?

  6. Ar visada aplinkos pakeitimas susidūrus su problema – išeitis?

  7. Kas turėtų padėti paaugliui sunkiausiu jo gyvenimo tarpsniu?

  8. Kokia klasės pozicija šioje situacijoje, ar klasės draugai galėjo tai pakeisti?

  9. Ar griežtas vaiko auklėjimas – raktas į laimingo vaiko auginimą?

  10. Kokie Tado ir jo draugų elgesio motyvai?

  11. Ar kaukių užsidėjimas – raktas į sėkmę?

Dr. S. Burvytės apibendrinimas

Šią šeimos probleminę situaciją rekomenduojame analizuoti tėvams kartu su savo paaugliais. Diskutuojant apie situaciją, nesusijusią asmeniškai su Jumis, galima geriau pažinti vieniems kitus, suprasti kitų jausmus ir išgyvenimus tam tikrose situacijose. Mūsų turima patirtis gali būti kitokia nei mūsų vaikų, o vaikų ne tokia kaip tėvų, todėl ir patiriami jausmai vienose ar kitose situacijose gali apimti skirtingi. Labai svarbu mokėti tolerantiškai priimti kito patirtį nekritikuojant ir nežeminant kitų.

Paauglystės laikotarpiu paaugliai blaškosi ieškodami savo tapatumo, jiems nėra aiškūs vaidmenys gyvenime, todėl itin svarbu jausti tvirtą palaikymą iš jam artimiausios aplinkos – šeimos. Taip pat ne mažiau svarbu yra ir tai, kad tėvai turėtų pakankamai žinių tam, kad suprastų svarbiausius psichosocialinius vystymosi tarpsnius ir juos atitinkančius bazinius poreikius bei sudarytų tinkamas sąlygas vaiko ar paauglio psichosocialinei raidai, nuo kurios sėkmingų krizių išsprendimo priklauso asmenybės darna. Bet kur kas veiksmingiau yra tėvams suteikti reikiamų pedagoginių ir psichologinių žinių, kad dar vaikystės amžiaus tarpsnyje jie galėtų savo vaikus pastatyti ant teisingų „gyvenimo bėgių“, kad ateityje jų vaikai galėtų sėkmingai išspręsti paauglystės problemas.

Analizuotos situacijos veikėjai kaip veiksmingiausią problemos sprendimą pasirinko mokyklos pakeitimą. Tačiau kyla klausimas, ar tai tikrai buvo pats efektyviausias sprendimas, ar tai išspręs vis labiau progresuojančias problemas, o gal kreips situaciją problemų regreso link? Deja, toks sprendimas vaikui padeda itin retai. Nauja mokykla, nauji draugai, mokytojai, adaptavimosi laikotarpis čia gali būti dar ilgesnis, ir jei jis vėl bus nesėkmingas, tai vaikas gali užsidaryti savyje, pradėti svaigintis narkotikais ar alkoholiu, tarp savęs ir visuomenės pastatyti tarsi psichologinį bloką, kurio niekas negalės peržengti. Žinoma, paauglystės laikotarpiu tėvai gyvena emociškai itin sunkiomis sąlygomis, nes kasdien susiduria su vis naujais iššūkiais. Sunku surasti priėjimą prie vaikų šiuo amžiaus tarpsniu, jeigu tarpusavio ryšys nebuvo stiprus nuo pat vaikystės. Bet tarpusavio santykius reikia kurti nuolat ir niekada nėra per vėlu tai pradėti daryti, bandant įgyti vaiko pasitikėjimą, nepriekaištaujant ir nesmerkiant, o ieškant bendro tikslo ir sprendimo būdų. Itin svarbu tėvams leisti savo vaikui suprasti, jog tėvai jį gerbia, laiko brandžia asmenybe, kuri jau gali savarankiškai priimti protingus sprendimus.

Tipinės tėvų daromos vaikų auklėjimo klaidos:

  • Dažnai ugdytojai (tėvai) pradeda per daug akcentuoti ir gilintis į išorinius veiksnius, pavyzdžiui, mokymosi pasiekimus, pamiršdami kur kas svarbesnius dalykus, sudaryti sąlygas ugdytis harmoningai paauglio asmenybei;

  • Nesigilina, nesupranta ir nepriima vaiko jausmų tam tikrose gyvenimiškose situacijose;

  • Tėvai nelaiko ir nepriima paauglio kaip suaugusio asmens, nepriima jo nuomonės ir poelgių;

  • Atsitiktiniais pabarimais stengiasi vaiką priversti elgtis taip, kaip jie nori, kad jis elgtųsi.

Aprašytoje situacijoje galimos įvairios priemonės, kaip rasti sėkmingą krizių išsprendimo būdą. Svarbiausia yra tai, kad tėvai turėtų dėti pastangas ieškodami glaudesnio kontakto su sūnumi, palikti pakankamai erdvės paaugliui savarankiškai priimti lemiančius sprendimus, tačiau prieš tai ta tema atvirai pasikalbėjus ir apsvarsčius galimas vieno ir kito elgesio pasekmes. Tėvai turėtų pasiūlyti du pasirinkimo variantus ir taip juos pateikti sūnui, kad jis savo noru pasirinktų jų norimą variantą. Tie tėvai, kurie auginate jaunesnius vaikus, šį metodą pradėkite taikyti kuo anksčiau.

Šiuolaikinėje visuomenėje vaikui blogą įtaką daro daug veiksnių, todėl svarbu sudaryti sąlygas savo vaikams išsiugdyti tokius charakterio bruožus ir elgesį, kuris padėtų pozityviai prisitaikyti naujose gyvenimiškose situacijose. Svarbu tėvams kurti pozityvius tarpusavio santykius su savo vaikais, vengiant susipriešinimo, atitolimo, kuris užkerta kelią atviram dialogui tarp skirtingų kartų, o ieškoti bendrų sprendimo būdų ir padėti vaikui išsiugdyti pasitikėjimą savo tėvais. Peržengę per save, mes galime veiksmingiau įsijausti į savo vaikus, suprasti jų būsenas, poreikius, norus ir jų inspiruotus tolesnius veiksmus. Žinoma, suaugusieji neturi išsižadėti savo teisėtų reikalavimų ar požiūrio į daugiau ar mažiau svarbius dalykus. Veiksmingiausias auklėjimas yra tuomet, kai tėvai savo įgyta patirtimi ir jau turimomis sukauptomis žiniomis padeda jaunuoliui atrasti naujus savus raidos kelius, parodo įvairias jo galimybes ir įmanomus veiksmų padarinius. Taigi, vertinkime vaikus kaip brandžias asmenybes, venkime auginti juos „šiltnamio sąlygomis“ ir tapkime jiems tais žmonėmis, kuriuos jie vadintų savo sielos patikėtiniais.

Laba diena, taigi šiuo metu esu susidūrusi su tokia dilema: kiek svarbus mamos vaidmuo vaikui? manajam dveji ir noriu grįžti į darbą, tačiau vyras kategoriškas, esą vaikui dar reikia (ir, kiek suprantu, ilgai reikės..) mamos, o ne auklės ar darželio. Viena vertus manęs nevilioja namų šeimininkės perspektyva, kita vertus neturiu žinių kaip nuginkluoti vyro argumentus. Beje, o tėčio vaidmuo čia būna mažiau svarbus auklėjant tokio amžiaus vaiką? O svarbiausia - aš noriu ir tikiu, kad galiu suderinti šeimą ir darbą. Tikrai įmanoma, kad visos pusės būtų laimingos, ar ne?

Tėvai iš vaikų nori padaryti lyg savo idealu portretą, neatsižvelgdami į jų poreikius, norus, tikslus. Iš to nežinojimo kaip elgtis kiekvienoje skirtingoje situacijoje, vietoj to, kad pasikonsultuotų su psichologais, soc. pedagogais ar kt. tarnybomis, nusprendžia taikyti bausmes, kurios net nepadeda vaikui, neišsprendžia problemos. Dažna tėvų reakcija puolimas, nes jie mato galutinį rezultatą, o turėtų pirma įsigilinti nuo ko prasidėjo, išklausyti vaiko pasakojimo ir ieškoti išeities kartu. Iš mano aplinkos žmonių daug kas riboja vaikams naudoti kompiuterį, bet tuo metu užsiima kita veikla. Nors dažnam ta veikla nėra tokia patraukli kaip kompiuteris.

Analizuojant šią situaciją reikia atkreipti, kad šis vaikas yra paauglys ir iš tikrųjų jam yra labai svarbi klasės, draugų nuomonė ir tai natūralu, kad vaikas pradėjo elgtis kitaip ar net maištauti. Paauglys nori pritapti prie klasės o nebūti balta varna, tuo labiau berniukas. Visų pirma gal būt ir pati didžiausia tėvų klaida yra nesidomėjimas vaiko vidiniu pasauliu. Vaikams o ypač paaugliams kartais labai svarbu, kad juos suaugusieji išgirstų, išklausytų, o ne pastoviai reikalautų. Suprantama tam tėvai turi turėti ir kantrybės. Mano manymu šeimoje turėtų būti tokia taisyklė - jei vienas kalba, kiti stengiasi išklausyti (nesvarbu, kad tuo metu kalba vaikas). Tokiu atveju būtų išgirsta tai ką nori pasakyti, o tada galima ir patarti ar ieškoti išeities. Jei bėgsi nuo problemos jos niekada neišspręsi, tuo labiau problemos neišspręs mokyklos keitimas. Galų gale jei patiems tėvams neišeina išspręsti problemą, gali kreiptis pas tam tikrą specialistą, kuris tikrai padės ar patars kaip elgtis vienoje ar kotoje situacjoje. Tačiau daugeliui tėvų žodžiai - psicologas ar psichiatras labai baisiai skamba.

aprašytoje situacijoje ,manau tėvai per daug disciplinuotai auklėjo savo sūnų,o tokiu charakterio bruožų kaip pasitikėjimas savimi,ištvermė,mokėjimas apginti save ir savo įsitikinimus,nesugebėjo išugdyti.o auklėjimas nuobaudomis ,ypač paauglystėje,tikrai neduos norimų rezultatų.Griežtas vaiko auklėjimas tikrai nėra raktas į laiminga vaiko ateitį.paauglystėje dažnai vaikai blaškosi,maištauja,kaip sakoma išradinėja naujas tiesas.Jiems ypač šiame amžiuje reikalinga šeimos pagalba,tėvu palaikymas, supratimas,pasitikėjimas, o ne nuobaudos.Nerasdamas bendros kalbos su tevais paauglys dažnai užsisklendžia savyje,nutolsta nuo tėvų,.o neturėdamas tėvų paramos ir patarimų, pradeda elgtis netinkamai.Kuo daugiau bendrausime, kalbėsime su vaikais, kuo daugiau diskutuosime, spręsime įvairias problemas įvairiose situacijose,tuo didesnė tikimybė kad paauglystė praeis laimingai ,be dideliu krizių,kad vaikas sugebės pats susitvarkyti su atsiradusiomis problemomis ir sunkumais.Nuo problemų pabėgti neįmanoma,išvengti jų irgi gana sunku.Problemas reikia spręsti,ir jas sprendžiant, tėvai su savo patirtimi ,žiniomis ir kantrybe, turi būti visada pasiruošę ateiti paaugliui į pagalbą.

Panašių situacijų galima rasti kiekvienoje mokykloje, vaikai nori tapti lyderiais, neanalizuoja, kas yra blogai kas yra gerai, taip pat ir kitų vaikų įtaka yra be galo stipri. Tačiau šioje situacijoje, mano manymu , motyvas tapti blogiuku yra susijęs su tėvų nepalankiu požiūriu į savo vaiką. Juk jeigu berniukas, jau pirmą dieną, grįžęs iš naujos mokyklos būtų tėvų paguostas, paskatintas, kad apgynė mergaitę, manau jis ir būtų likęs savimi. Problemos šaltinis, manau, yra pačių tėvų padarytos auklėjimo klaidos. Tėvai pasidavė atgyvenusiai auklėjimo sistemai, kuri pagrįsta vien tik bausmėmis. Lieku prie nuomonės, kad tėvai turi domėtis vaikų problemomis, įsigilinti į jas geriau nei į savas, sprendžiant pasirinkti ne paprasčiausią kelią bausmę, o kitas efektyvesnes priemones.

Manau, kad svarbu atsižvelti į vaiko poreikius. Tarkim,kalbant su vaiku, jei jis pasako, kad kažko labai nenori daryti, bet jo pateikiamos priežastys mums atrodo nelogiškos. Dėrėtų vis tiek atsižvelgti į vaiko prašymą (o ne versti atlikti pareigą) suprantant, jog jis gali kažko nepasakyti, nesvarbu, kaip stipriai įtikinėjamas. Suaugę turėtų prisiimti didesnę dalį atsakomybės bandydami suprasti, tai ka vaikas nori perteikti emociškai ar verbaliai. O dažnai žodžiai ir savijauta nesutampa, nes esame įpratę slėpti tikruosius jausmus. Šitoj vietoj, manau, reikia leisti vaikui būti vaikų ir prisiimti daugiau atsakomybės. Nebent žinoma yra įžvelgiama manipuliacija, vaikas bando suvaidinti baimę ar skausmą. O šiaip vadovaujuosi tuo, kad vaikas pats eina per gyvenimą: nusprendžia, persigalvoja, vėl nusprendžia. O aš galiu jį palaikyti, apie tai pasikalbėti, pasakyti ką apie tai galvojų, o lemiamą sprendimą priims pats vaikas. Jis tai padarys atvirai ar slapčia. Manau, problemos kyla, kai bandoma iš vaiko atimti teisė spręsti už save, galima vaiką perkalbėti, bet negalima jo priversti.

Perskaičius šią situaciją susidariau nuomonę, jog tėvai norėdami tūrėti idealų sūnų patys nenorėdami vaiką padarė blogiouku. Kilo klaisimas kodėl tėvai vaiką pervedė į kitą mokyklą? kodėl tėvai pakeitė vaiko aplinka? juk vaikas buvo ramus, tvarkingas geras ir staiga berniukas pasikeitė. Tėvai nesigilino į vaiko problemą didino berniukui bausmes, su juo nebendravo. Aš manau jog šioje situacijoje nereikia kaltinti vaiko jog jis pasikeitė, bet manau šioje situacijoje yra kalti tėvai jog visų pirma pakeitė vaiko aplinka nepamastydami jog elgiasi neteisingai, tėvai nesigilino į vaiko pokyčius. Jeigu tėvai būtų daugiau domėjasi savo sūnumi būtų išsiaiškinę kodėl vaikas keičiasi ir galbūt vaikas nebūtų šitaip pasikeitęs.

Mano manymu, tėvai sūnų augino dorai, tvarkingai,disciplinuotai, tačiau galbūt trūko to nuoširdaus bendravimo, išklausymo. Žinoma, dar paauglystė yra labai sunkus metas, paaugliai maištauja, didelę įtaką jiems daro bendraamžiai, vaikams ir tėvams labai sunku susikalbėti, tačiau yra įvairių budų kaip tą galima būtų padaryti. Mokyklos keitimas manau nėra išeitis, nes vaikas nuejęs i nauja kolektyva nebūtinai ten pritaps vėl, o visas aplinkos pasikeitimas gali padaryti dar daugiau žalos.

Perskaičiusi šią situacija mano nuomone, kad tėvai norėjo, kad jų vaikas būtų išskirtinis, kad išsiskirtu nuo kitų vaikų. Jie net nepastebėjo, kad vaikas yra paauglys, nenori neišsiskirti nuo kitų klasės draugų ,nori būti kaip visi vaikai žaisti, išdykaut, bendrauti. Tėvai to patys nepastebėje nori būti kaip jie pasakys, susidarė tokia nuomonė, kad vaikas savo šeimoje išvis neturi žodžio. O dėl perkelimo į kitą mokyklą buvo klaida, nes tėvams reikėjo tik su vaiku pasišnekėti, išklausyti j,į jo problemas ir išspręsti jas. Vaikas gali elgtis taip pat r kitoje mokykloje.

Mano manymu pakeisti mokyklą tai tėvų bėgimas nuo problemos, problema niekur nedings ji eis paskui, todėl ją reikia spręsti labai rimtai.Tėvai pamiršo, kad jų sūnus nebe vaikas, kuriam televizoriaus žiūrėjimas ir kompiuterio naudojimas rekomenduojamas puse valandos.Vaikas auga, bręsta keičiasi jo požiūris į aplinką ir aplinkinius, tačiau tėvų požiūris į augantį vaiką, kaip asmenį nesikeičia. Apskritai tėvų požiūris į auklėjimą primena autoritarinį rėžimą.Tėvai susikūrę auklėjimo modelį pagal savo taisykles siekia gero berniuko įvaizdžio nepalikdami galimybės vaikui susipažinti su realia gyvenimo tiesa. Kaip suprantu tėvai nenorėjo, kad vaikas bendrautų su kiemo vaikais, tačiau kaip jis įgaus socialinių įgūdžių, nesakau, kad tik kieme juos galima įgyti. Vaikas bendraudamas kieme ir su tėvais geriau suprastų teigiamas ir neigiamas gyvenimo tiesas, tėvų pokalbiai sugrįžus iš kiemo vaikui leistų atskirti gerus poelgius nuo blogų, tačiau tėvams yra patogiau vaikui uždrausti bendrauti su kiemo vaikais, nei padėti suprasti gerą elgesį. Suprantama,kad vaikas jaučiasi,kaip balta varna, nes gal jam niekada neteko bendrauti su gatvės vaikais. Tėvai per daug užsiėmę vaiko baudimu, tikriausiai taip ir nėra paklausę, kaip tu jautiesi?, kaip praėjo diena? ar pagyrę už smulkmeną. Savo šeimos modelį kuriame dažniausiai atsinešdami iš tėvų namų, todėl nenuostabu, kad nesuprasdami kitokio vaikų auklėjimo modelio mes nevalingai kartojame,tai ką mes matome. Nenorime keistis, nes mums nepalanku, nepatogu susikuriame ,, konforto zoną" nenorime įsileisti jokių pasikeitimų, nes mūsų tiesos prieš vaiko tiesas yra nenuginčijamos. Mano manymu kol tėvai nepakeis savo požiūrio į vaiką, kaip lygiavertę asmenybę, nespręs problemų kartu, neatsižvelgs į vaiko nuomonę ir nebendradarbiaus su vaiku, tol problemos nepajudės. Ar dažnai susimąstome, pažvelk į vaiką ir pamatysi save.todėl pradėdami auklėti vaikus pradėkime nuo savęs.

Gimus vaikui, dažnai iškeliame sau klausimą, kokiais tėvais mes norime būti? Bet kokiu pasirinkimu, mes norime savo vaikams pačio geriausio. Dauguma tėvų naudojasi skirtingais auklėjimo metodais, tačiau tėvai neturi pamiršti, kad vaikystėje ką pasėsime, tą paauglystėje pjausime. Pranciškaus situacijoje, pastebėtina, kad tiek šeimoje, tiek mokyloje jam suteikiama mažai dėmesio, dėl to jis pasirinko būti kitokių - "blogiuku", nes tokius vaikus visada visi pastėbi. Kol buvo geras, paklusnus vaikas, niekas jo nepastebėdavo, net tada, kai jis buvo sumuštas. Neabėjotina, kad paauglio elgesys parodo kaip ji tėvai auklėjo. Kaip sakoma "keisti pasaulį pradėkime nuo savęs", analogiškai ir šioje situacijoje - pradėdami auklėti vaikus pradėkime nuo savęs.

Mes akivaizdžiai matome, kaip tėvų auklejimo spragos paauglystėje tampa neperžiangiamomis"prarajomis" beveik negrįžtamai, vaikas paliekamas vienas su savo problemomis.Tėvai nenorėdami prarasti ryšio su vaiku,turėtų pasikonsultavę su specialistais taisyti santykius ir užmegzti tarpusavio ryšį su paaugliu, o ne bėgti nuo problemos, keisdami vaiko aplinką,nes ne aplinka kalta,vaikas tik prisitaiko prie jos ir tampa tokiu, kad išgyventi ir jaustis reikšmingu.

Surasti išeitį iš susidariusios situacijos nėra lengva. Dažnai abi pusės jaučiasi pasimetę ir nemato jokios išeities. Norėdami, kad būtų išvengta nepageidaujamų konflikto padarinių, tėvai turi pastoviai domėtis paauglio gyvenimu. Sunkią valandą negalima paauglio palikti vieno su jo problemomis, kurios atrodo jam neišsprendžiamos. Stiprindami jo savarankiškumą, stimuliuodami jo laisvę, tikėdami juo, rodydami asmeninį pavyzdį įvairiose gyvenimo situacijose, mylintys tėvai visada tokius santykius stengiasi palaikyti, kad bet kuriuo momentu paauglys galėtų tikėtis jų supratimo, pagalbos ir palaikymo. Vaikas turi žinoti, kad jis gali patikėti tėvams savo pačias slapčiausias paslaptis, kad tėvai gali būti patikimais draugais.

Bausmės ir nesibaigiantys reikalavimai ne tik kelia natūralų norą maištauti, bet dar ir atsiriboti. Jeigu palaikymo negauni šeimoje tuomet kur dar gali jį gauti, jeigu nesusitapatindamas su savo skriaudikais, taip ne tik, kad saugiau, bet tuo pačiu ir kerštas tėvams. Šioje situacijoje, manau, tėvam vertėtų atsisukti į save ir kritiškai peržvelgus savo elgesį su sūnumi, prisiėmus atsakomybę ne reikalauti, bet kaip tik duoti vaikui: supratingumą, pagarbą, palaikymą.

Mano nuomonė, kad tėvai nepastebi kaip greitai jis auga ir kad jau atejo paauglystė berniukui. Baudimas nežiūrėti televizoriaus už pavėlavimą ir apribojimas nebendrauti su kiemo draugais tik dar labiau berniuką skatina daryti viską atvirksčiai. Tėvai turėtų didesnį dėmesį skirti ne berniuko grafikui ir sudarytom taisyklėm ką jis ir kada turi atlikti... O daugiau laiko skirti bendravimui ir stengtis suprasti berniuką, o ne galvoti tik apie tai ko jie tikisi iš berniuko.

Sunki situacija tėvams, dar sunkesnė vaikui. Tėvai augino su dideliu noru išauginti padorų, tvarkingą vaikiną. Tik ar buvo pasaimoma ir įsiklausoma į jo nuomonę? Mokyklų kaita - neišeitis, tai bėgimas, kaparojimasis iš vienos duobės į kitą. Bausmės vaikams turi būti pagrįstos ir aiškiai jiems suprantamos. Jei vaikas nesupranta už ką yra nubaustas, jis savo pyktį ir apmaudą linkęs išlieti ant kitų. Tokiu atveju būti "blogiečiu" geriau, nes gali pasislėpti, užsidėti etiketę ir prie tavęs niekas nelįs, nesigilins ką jauti, ko nori. Tiesiog paliks ramybėje skirdami dar vieną bausmę. Manau, kad šioje šeimoje trūko paprasčiausios šilumos, bendravimo, būvimo kartu nieko nesitikint. Mes tėvai visada norime, kad mūsų vaikai būtų geresni už mus, kad siektų to ko nepasiekėme patys. Tik dažnai vaikai to nenori, bando maištauti, o nepavykus - paklūsta. Tačiau noras neišsiskirti iš bendraamžių, maištavimas prieš sukurtas tėvų taisykles - pralesta spraga vaiko auklėjime. Mums tėvams reikia būti vaikų draugais, o ne disciplinuotais ugdytojais.

9. Auklėjant vaikus, svarbiausia įskiepyti jiems atsakomybės jausmą už jų pačių veiksmus – o to nepasieksi nei griežtumu, nei lepinimu. Aukso vidurys – nuolatinė partnerystė su vaiku, atsižvelgiant į jo individualius poreikius, bet kartu nepamirštant suaugusiojo pareigų nubrėžti saugumo ir moralės ribas. “Auklėti reikia griežtai, bet su meile. Griežtai – nustatant leistino elgesio ribas, taikant bausmes už susitarimų nesilaikymą. Tik labai svarbu visada aiškinti savo elgesio motyvus – negalima tiesiog rėžti “turi būti tik taip ir ne kitaip, nes aš taip liepiu!” Jei norime, kad vaikams rūpėtų mūsų nuomonė, jie turi žinoti, kad tėvams jų pasaulis ir savijauta taip pat yra svarbūs”, – esmę dėsto R.Jusienė. Pradėti paauglystėje – per vėlu,Jei šeimoje nuoširdūs ir atviri pokalbiai buvo nepraktikuojami iki šiol, vargu ar jums pavyks sužinoti, kuo gyvena jūsų jau ūgtelėjęs vaikas.

Šiame konkrečiame atvejyje aiškiai gvildenama tėvų ir vaikų santykiai, sunkiame paauglystės problemų kontekste. Disciplinuotas auklėjimas šeimoje sutrukdė tėvams pamatyti ir padėti atsiverti sūnui, išsakant savo jausmus ir problemas. Paauglystės metai - ieškojimų, atradimų, nusivylimų metai, šiuo amžiumi ypač reikalinga mūsų tėvų pagalba - jautri, švelni, suprantanti, atsargiai patarianti, pamokanti. Svarbiausia ir mums patiems neišsigąsti, kad vaikas lyg ir negirdi tavęs... , o, žiūrėk,ilgai prieštaravęs suaugusiajam, staiga ima ir priima tinkamą sprendimą. Siūlyčiau ir pačiam vaikui truputėlį leisti susidurti su sunkumais, tai stiprina ir užgrūdina ateičiai, bet visuomet savo vaikui likti patarėju ir užuovėja, į kurią jis gali bet kada sugrįžti. Iš asmeninės patirties: dukra paauglė- ryški "gotė" vedė mane į neviltį su vis naujais iššūkiais: auskarais ne ten kur reikia, grandinėmis ir kryžiais, plaukų spalva ir galų gale jų išskutimais... Protestavo, nepriimė nei mažiausių mano pastabėlių, kurios dar tik daugiau mus vieną nuo kitos stūmė į priešingas puses. Pradėjome susirašinėti, pradėjau aš domėtis šia mados pakraipa, analizuoti ir matyti ne tik vien blogas puses, o, kai nupirkau jai pirmąją dovanėlę iš "neformalų" parduotuvės ir vėl tapau drauge. Dabar jau vien tik gilūs prisiminimai... mylėkime savo vaikus ir rodykime jiems, kokie jie mums yra svarbūs. Tai mūsų santykių pagrindas.

Atminkite, kad niekas nežino jūsų vaiko geriau nei jūs. Idėja yra tai, kad svarbu kuo anksčiau pastebėti neigiamą elgesį ir su juo kovoti. Būkite nuoseklūs. Laikykitės nustatytų taisyklių, kad ir kas benutiktų. Kartais galite būti atlaidus, bet ne per dažnai, nes kitokiu atveju vaikas ims galvoti, kad taisyklėms galima ir nepaklusti. Geras pavyzdys sekti vaikų taisyklių laikymąsi, tai jų namų darbų tikrinimas. Melas negali būti toleruojamas, jūs galite pabrėžti vaikui kokios jo pasekmės, pvz. už melą neleiskite jam savaitgalį susitikti su draugais.

Manau, jog darydami vaika idealiu, kokiu mes iš juo tikimės, kad jis būtų, mes netampame geresniais tėvais. Mes turime išmokti nuoširdžiai kalbėtis, pastebėti problemas ir jas spręsti, o ne nuo jų bėgti, uždrausdami kažko nedaryti ir taip skatindami vaikus atsiriboti nuo mūsų.

Manau, kad tėvai negerai pasielgė perkelė Prancišką į kitą mokyklą, net neįsigilinę į problemos esmę. Pranciškus yra paauglys, tad jam labai svarbus yra tėvų palaikymas. O tėvai net nebandė su juo kalbėtis, ji išklausyti, jam padėti išspresti šią problemą. Tėvams nerupėjo jų vaiko problemos, jiems svarbiausi buvo jų principai,jų taisyklės. Aplinkos keitimas nera išeitis iš problemos. Mano manymu, jei tėvai būtų skyrė vaikui daugiau dėmėsio, meilės, ne vien tik mokytų jo disciplinos itt, šios problemos gal net nebūtų buvę. Svarbu yra išklausyti ir suprasti savo vaiką o ne vien tik teisti.

Manau, kad Pranciškaus tėvai yra ta tėvų grupė, kuri dėl vaikų norų mažiausiai suka sau galvas, jei jie mano, kad jie yra teisūs, vadinasi ir vaikui turi būti gerai, o jei vaikas nepaklūsta, tuomet geriau jį nubausti, nei išsiaiškinti kur buvo padaryta klaida. Žinoma, bendravimas su vaiku, jo išklausimas, tėvų didesnis domėjimasis vaiku, mokytojos pareigų atlikimas,galbūt butų išgelbėja berniuką. O į paauglystė- ypatingas laikotarpis, kuris reikalauja be galo daug tėvų dėmesio.

Manau tevai per daug stipriai auklėjo savo sunu,o charakterio bruozu kaip pasitikėjimas savimi,mokejimas apginti save tevai neisugde visiskai. Tevam nereikia pernelyg spausti savo vaiko ir jam pirsti savo ideologiju. Tevai daznai nori igyvendinti savo neissipildziusias svajones per savo vaikus, o tai yra pats netinkamiausias sprendimas koks galejo buti. Nes tevai slopina tikrojo vaiko prigimti ir jo norus ir svajones. As manau, kad tevai turetu apsikoncultuoti su kokiu soc pedagogu ar psichologu, kad vaikui nebutu didesniu pasekniu paauglysteje. Tikrai viskas ateina is vaikystes ir tik veliau pasimato musu tevu auklejimo spragos.

Manau tevai per daug stipriai auklėjo savo sunu,o charakterio bruozu kaip pasitikėjimas savimi,mokejimas apginti save tevai neisugde visiskai. Tevam nereikia pernelyg spausti savo vaiko ir jam pirsti savo ideologiju. Tevai daznai nori igyvendinti savo neissipildziusias svajones per savo vaikus, o tai yra pats netinkamiausias sprendimas koks galejo buti. Nes tevai slopina tikrojo vaiko prigimti ir jo norus ir svajones. As manau, kad tevai turetu apsikoncultuoti su kokiu soc pedagogu ar psichologu, kad vaikui nebutu didesniu pasekniu paauglysteje. Tikrai viskas ateina is vaikystes ir tik veliau pasimato musu tevu auklejimo spragos.

Manau, kad tevai per daug spaude savo vaika. Normalu, kad paayglys norejo pritapti prie klases draugu, kad is jo nesityciotu. Juk kiekvienam vaikui, paaugliui nera malonu patycios, pasisaipymai... na, o tevai praktiskai nesigilino i vaiko vidini pasauli,nesidomejo. Kad vaikas atsiskleistu, pradetu pasakoti apie problemas ir pan.reikia visu pirna tapti vaiko draugu, vaikas turi jausti pasitikejima tevais. Manau, kad Pranciškaus tevai mazai leido laika su vaiku, mazai kalbedavosi. Vaikas savo problemu nepasakojo tevams, nes galbut mane, kad tevai nekreips demesio arba bus aprektas..

Daug esu mačiusi tokį auklėjimą - tėvų taisyklės yra tokios ir turi jų laikytis, nesvarbu, kokia yra vaiko nuomonė, nesvarbu, ko nori vaikas, tik tėvai gali spręsti viską už vaiką, nes yra suaugę ir turintys didelę patirtį. Ir labai dažnai žmogus, ko gyvenime nepasiekė, stengiasi perleisti tai savo vaikui. Šeimoje taisyklės būtinos, tačiau jas turi sudaryti ne tik tėtis ir mama, bet ir vaikas. Jeigu sustatai rėžimus tarkim televizoriaus žiūrėjimą, turi paaiškinti kodėl, jeigu draudi būti kažkur su draugais, turi pasakyti kodėl, reikia sukurti ryšį, bendravimą su vaiku, prisiimti atsakomybę už jį, bet neužsimerkti į problemas. Turime tokį stiprų ryšį palaikyti su vaiku, jog jis nebijotų mums pasipasakoti.

Komentuoti

CAPTCHA
Klausimas, skirtas patikrinti ar esate žmogus ir išvengti automatinių komentuotojų.