Savarankiškumo ugdymas nuo vaikystės – neatsiejama visavertės asmenybės dalis

Straipsnio autorė:
Lietuvos edukologijos universiteto
Socialinės pedagogikos III kurso studentė
Ieva Gelucevičiūtė

Šių metų gegužės 23 dieną Lietuvos edukologijos universitete kartu su socialinės pedagogikos trečio kurso ir socialinės pedagogikos ir etikos antro kurso studentėmis organizavome konferenciją „Kurkime vaikų ateitį kartu“. Vieni pagrindinių konferencijos tikslų, kuriuos išsikėlėme buvo: pristatyti inovatyvius vaiko ugdymui skirtus pranešimus, diskutuoti dėl vaikų ugdymo ir lavinimo siekiant visavertės asmenybės tobulėjimo.

Suprasdama vaiko ugdymo svarbą, suprasdama, kaip svarbu pasirinkti tinkamus metodus, kurie padėtų atskleisti vaiko gabumus, talentus, poreikius, suprasdama, kiek vaiko ugdytojai turi galimybių padėti vaikams atskleisti jų tikrąsias asmenybes, konferencijos pranešimą pasiryžau pasiruošti ir pristatyti pati. Mano tema, kurią gvildenau konferencijos metu buvo: „savarankiškumo svarba ugdant asmenybę“. Šią temą pasirinkau būtent todėl, nes ji tiesiogiai asocijuojasi su mano atradimais, mano siekiais ugdymosi srityje. Būdama jauniausia savo šeimoje jaučiau, jog visada turiu ne tik į ką atsiremti, tačiau ir ko paprašyti patarti, padėti, atlikti už mane, parodyti... jaučiau, jog turiu galimybę ir nebūti savarankiška, nes yra, kas už mane gali padaryti įvairias veiklas, tačiau tuo pačiu metu suprasdavau, jog negaliu pasiduoti aplinkybių daromai įtakai ir turiu viską atlikti pati, bent jau pabandyti, nesvarbu, jeigu ir suklysiu. Juk visi atradimai ir vyksta per bandymus. Labai džiaugiuosi, jog nepaisant aplinkybių, stengiausi kuo dažniau atsidurti nenumatytose situacijose, kurios privertė mane ieškoti kuo racionaliausių ir objektyviausių sprendimo būdų. Esu įsitikinusi, jog asmuo užauga tikra asmenybe tik tuomet, kai nuo pat vaikystės jam yra suteikiamos galimybės atskleisti save, savo prigimtines galias, savo savastį, savo individualybę ir būti savarankišku tiek, kiek tai daryti leidžia tiek vaiko individualūs poreikiai ir asmenybė, tiek amžiaus tarpsnis. Ruošdamasi savo pranešimui siekiau akcentuoti tai, ką svarbiausia psichologai, pedagogai akcentuoja apie ikimokyklinio ir pradinių klasių amžiaus vaikus. Siekiau akcentuoti, kad vaikas vos gimęs savais būdais, savomis galimybėmis jau stengiasi būti savarankiškas ir siekti pirmųjų savarankiškumo žingsnelių, taip pat akcentavau, jog visuomenė turi suvokti, kad vaiką reikia ugdyti būti savarankišku ne tuomet, kai jis pradeda eiti į pirmą klasę, tačiau jau nuo pat jo gimimo. Kalbėdama rėmiausi mintimi, jog jeigu vaikų savarankiškumas yra slopinamas, ateityje jie iš viso praras norą atlikti veiklas patys. Skaitydama pranešimą siekiau orientuotis į metodus, kuriuos galima pritaikyti siekiant savarankiškumo ugdymo.

Visų pirma, pristačiau žaidimą - pirštukines lėles, kuriomis naudodamiesi, vaikai gali sukurti įvairiausius scenarijus ir taip ugdytis tiek savarankiškumą, tiek socialinių įgūdžių, o kur pats lėlės gaminimo malonumas! Jeigu vaikas pats pasigamina žaislą, jis ne tik tampa savarankiškesnis ir atsakingesnis, tačiau ir turi ką branginti – savo paties rankomis pagamintą žaisliuką. Mano įsitikinimu, taip pat labai svarbus ir įdomus metodas – augalų priežiūra. Atsižvelgiant į vaikų norus, poreikius, į amžių, galima užsiimti su vaikais auginant augaliukus: juos prižiūrint, laistant, persodinant, sėjant. Kiekvienas vaikas augalų priežiūroje gali rasti labiausiai jam patinkantį momentą ir jį vis iš naujo kasdien kurti. Mano suvokimu, kad vaikų asmenybės tobulinimas, lavinimas, savarankiškumo skatinimas gali būti įdomus ir žaismingas, naudingas ir inovatyvus, juk visa tai – pamatai, kuriuos padedam susikurti jaunam asmeniui ir tikimės, kad šis laikui bėgant tobulės, sieks vis naujų tikslų, bus atsakingas, o atsidūręs tam tikrose situacijose, išmoks „perlipti“ per save patį ir pats spręsti savo problemas, ieškant joms pačių geriausių ir objektyviausių sprendimų.

Taigi ši konferencija man – didžiulė patirtis tiek asmeninėje, tiek profesinėje srityje, nes organizuodama renginį, ruošdamasi pranešimą apie vaikų savarankiškumo svarbą nuo pat mažens, aš susidūriau su įvairiais iššūkiais: viešuoju kalbėjimu, atsakomybe (renkantis mokslininkų, psichologų straipsnius), gebėjimu inovatyviai ir sumaniai pritaikyti metodus, rekomendacijas, įtraukti konferencijos dalyvius į veiklą, kurios metu jie sužinotų kažką naujo. Kadangi mano pranešimo tema asocijavosi su savarankiškumu, todėl visus šiuos iššūkius ir išbandymus ir priėmiau pati ir savarankiškai. Man, kaip būsimai socialinei pedagogei, tai labai svarbu. Dėkoju dėstytojai, doc. dr. Sigitai Burvytei, kuri buvo mūsų renginio globėja, patarėja, kuri drąsina, skirdama užduotis, kurios neretai tampa iššūkiais, tačiau šie vėliau tampa drąsios bei inovatyvios asmenybės tobulėjimo dalimi.

15 Komentarai

Mokėjimas vaikui pasirūpinti savimi, neatsiejama vaiko raidos dalis. Tėvams reikėtų stebėti vaiko veiksmus, stengtis jį išmokyti savikontrolės (ar gerai išsivalė dantis), bet tuo pačiu nepamiršti mokyti vaikus apie nesaugius dalykus (kodėl negalima žaisti su degtukais)

Šiais laikais maži vaikai nebėra tokie savarankiški kaip seniau, tačiau, negalima to matyti vien blogoje šviesoje. Tiesiog, dabar žmonės yra kitokie. Žinoma, kad ir kitoks, bet savarankiškumo ugdymas yra būtinas.

Manau, vaiko savarankiškumas ir gebėjimas užsiiminėti įvairiomis veiklomis, nebijoti tyrinėti priklauso nuo jau nuo kūdikystės išugdyto prieraišumo tėvams tipo. Tėvai būdami atidūs vaikų poreikiams, jau pirmaisiais gyvenimo metais gali sukurti tvirtą pagrindą vaiko augimo, vystymosi kaip asmenybės ir tyrinėjimo kelyje.

Labai patiko mintis, jog vaikui turi būti suteikiamos galimybės atskleisti save, savo prigimtines galias, savo savastį, savo individualybę ir būti savarankišku.

Paprastai tėvai į augančio savo vaiko savarankiškumą reaguoja nevienareikšmiškai. Džiaugiasi, kad vaikas jau moka pats apsirengti, susitvarkyti žaislus, bet nerimauja išleidžiant vaiką vieną žaisti kieme su draugais.
Ugdant vaiko savarankiškumą svarbu nepamiršti,kad mokėjimas pasirūpinti savimi – neatsiejama vaiko raidos dalis.
Todėl reikia nuolatos skatinti vaikus siekti būti savarankiškais.

Vaikas turi atskleisti save, savo asmenybę bei poreikius, o tėvai turi suteikti jam tokias galimybes ir nuo pat vaikystės ugdyti jo savarankiškumą.

Vaikų savarankiškumas didžiąją dalimi priklauso nuo tėvų auklėjimo. Augant reikia, kad vaikas taptu vis savarankiškesnis tai daro didelę įtaką tolimesniajam vaiko vystymuisi. Todėl vaikus reikia lavinti, mokyti, kaip atlikti vienas ar kitas veiklas savarankiškai.

Dirbdama su vaikais ir juos stebėdama pastebiu, kad kuo toliau, tuo labiau vaikai tampa mažiau savarankiški ir nejaučia atsakomybės už tam tikrus dalykus, veiksmus. Dabartiniai tėvai ugdant savo vaikus daugiau dėmesio skiria materialiniams dalykams, negu moko vaikus paprastų gyvenimui reikalingų dalykų, pavyzdžiui apsirengti, užryšti batus, laikyti šaukštą bei būti savarankiškais. Dabar dažnai yra taip, kad vaikas nemoka apsirengti, tačiau jau moka naudotis IKT, žino, kad tėvai jiems nupirks viską ko tik panorės. Iš tikrųjų jokiu būdu taip neturėtų būti, kadangi turėdami visko per daug vaikai nejaučia atsakomybės, jie žino, kad viską už juos padarys ir viską jiems nupirks tėvai. Straipsnyje pateiktas labai geras pavyzdys kaip galima ugdyti vaikų savarankiškumą ir vertybių lauką. Šiuolaikiniai vaikai turi labai daug visokių žaislų, sakyčiau kartais net per daug, kad net nežino su kokiais žaisti. Žaislų kiekybę yra neigiamas dalykas, kadangi mokiniai turėdami visko per daug nevertina tai ką turi. Iš tiesų reikėtų skatinti vaikus daugiau visko daryti savo rankomis, net kaip straipsnyje buvo paminėta žaislus. Kai vaikai patys atlieka darbelį jį pradeda vertinti labiau negu kažkieno padarytą ar nupirkta. Tėvai turėtų susimąstyti ir nuspręsti, kokias vaikų vertybes nori ugdyti. Taip pat darželyje ir mokykloje nereikia visko atlikti už vaikus, reikia leisti mokiniams patiems daryti darbelį ir atlikti kitus veiksmus, net jeigu vaikas tai daro ilgai ir dar nemoka gerai daryti. Reikia nepamiršti, kad vaikai mokosi ir jiems reikia skirti tiek laiko, kiek jiems reikia, kadangi tik tokiu būdu vytosi jų įgūdžiai, formuojasi savarankiškumas, kūrybiškumas bei kiti svarbūs asmenybei vertybės ir gebėjimai.

savarankiškumas yra stiprios asmenybės pamatas. Ugdant šią savybę vaikui suteikiamas itin svarbus gebėjimas, praversiantis tolimesniame gyvenime.

Visiškai sutinku su ta idėja, kad vaiko raidoje kaip vienas iš svarbiausių aspektų yra vaiko savarankiškumo ugdymas, nes vaikas per atliekamą patirtį ir gaunamus stimulus, kuriuos patiria pats kažką darydamas, skatina augimą, tobulėjimą ir savęs pažinimą, vaikas geriau įsisavina tam tikrus dirgiklius, kurie ne tik praplečia jo pasaulėžiūrą, bet ir sukuria aiškesnį savo kūno ir kūno galimybių vaizdą.

Sutinku su straipsnio autore, kad savarankiškumą reikia ugdyti nuo pačios ankstyvosios vaikystės. Tai labai svarbus įgūdis vaikui, norint pažinti pasaulį, patirti pačiam ir atrasti naujus dalykus. Savarankiškumas padeda ugdytis, ieškoti tai, kas tau yra svarbu. Manau, kad savarankiškas vaikas geriau pats geba priimti sprendimus, spręsti iškilusias problemas ir geba ieškoti ir tyrinėti savarankiškai tai, kas jam yra aktualu ir įdomu.

Sutinku su idėja, kad savarankiškumas - visavertės asmenybės dalis. Tačiau svarbu ir tai, jog tas savarankiškumas būtų ugdomas nuo gimimo. Dirbdama darželyje, stebėdama vaikų sąveiką su tėvais, pastebėjau, kad dažnai tėvai daug ką stengiasi padaryti už vaiką: nurengti, atsegti užtrauktuką, nuauti batus, užsirišti šaliką ir pan., neva taip taupydami laiką ir padėdami vaikui. Tačiau ar tikrai darydami net ir elementarius veiksmus už vaiką mes jam padedame? Ne, mes slopiname jo savarankiškumą, norą pačiam pabandyti, o suklydus nesustoti judėti toliau. Juk kam daryti pačiam, kai kažkas kitas gali tai padaryti už mane? Mes turime leisti vaikui pačiam patirti, bandyti, leisti viską pažinti ir tyrinėti, atrasti savo rankomis ir jėgomis, o mes galime palaikyti, patarti, padėti, bet neatlikti už vaiką. Man taip pat patiko idėjų pavyzdžiai su pirštukinėmis lėlėmis ir augalų priežiūra. Augalų auginimą išbandžiau ir pati veikloje su vaikais ir tai tikrai puikus būdas ugdyti savarankiškumui ir atsakomybės jausmui.

Vaiko savarankiškumas tapo tikrai aktualus dalykas, ypač ikimokykliniame amžiuje. Tėvai labai dažnai mėgsta viską padaryti už vaiką, nes taip greičiau arba tėvams tiesiog lengviau ir paprasčiau,nei laukti, kol vaikas ilgai bandydamas pats išmoks daryti dalykus. O vėliau vaikams dingsta noras patiems atlikti dalykus ir užauga nesavarankiški vaikai.

Itin aktuali šių dienų problema, ikimokyklinio ugdymo vaikų, pedagogų ir tėvų gyvenime. Sutinku ir palaikau šio straipsnio autorės poziciją. Leiskime vaikams pažinti pasaulį!

Komentuoti

Filtered HTML

  • Web puslapių adresai ir el. pašto adresai automatiškai tampa nuorodomis.
  • Leidžiamos HTML žymės: <a> <em> <strong> <cite> <blockquote> <code> <ul> <ol> <li> <dl> <dt> <dd>
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Web puslapių adresai ir el. pašto adresai automatiškai tampa nuorodomis.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
CAPTCHA
Klausimas, skirtas patikrinti ar esate žmogus ir išvengti automatinių komentuotojų.