Sėkmingo mokymosi mokykloje pagrindas – sukaupta ikimokyklinė patirtis

Doc. dr. Sigita BURVYTĖ

Nevertinime vaikų vien už tai, ką jie žino, bet vertinkime už tai, ką vaikai geba padaryti su turimomis žiniomis! Tiek šiuolaikiniai tėvai dėl savo įvairiausių problemų ar netinkamo savo vaikų elgesio kaltina kitus, bet neieško priežasčių savyje, tiek vaikai dėl savo nesėkmių kaltina aplinkinius, bet neanalizuoja savo elgesio ir neužsiima saviugda, o susidūrę su problemomis pirmiausia išspręsti jas bando siekdami pakeisti kitus ar aplinką, bet ne save.


Jūratės Gurauskės nuotrauka

Vaikų mokymosi sėkmę lemiantys veiksniai

Mokymosi sėkmę mokykloje lemia mokymosi programų veiksmingumas, mokymosi aplinka, mokytojų asmeninės savybės, tėvų ir visos šeimos teikiama mokymosi pagalba ir asmeninės vaiko savybės, tokios kaip: noras pažinti, motyvacija mokytis, gebėjimas susieti informaciją, pasitikėjimas savimi, gebėjimas sutelkti dėmesį, gebėjimas keistis bei pritaikyti turimas žinias ir kitos savybės, kurių pagrindai įgyjami dar iki mokyklos. Vaikai nuo pat gimimo kaupia patirtį ir kiekvieno vaiko patirtis labai skiriasi. Ugdomąją aplinką dažniausiai formuoja tėvai, nes nuo kūdikystės didžiąją laiko dalį praleidžia su vaiku.

Sukaupta vaikų patirtis iki mokyklos – lemiamas mokymosi sėkmės veiksnys

Vienas lemiančių vaikų mokymosi sėkmės veiksnių yra jų sukaupta patirtis iki mokyklos. Pasižiūrėkime į bet kurios klasės vaikus – vieniems mokytis yra įdomu, jie turi motyvaciją mokytis ir viskuo domisi, o kiti – ne, jie sprendžia kitas asmenybės problemas.

Teiginį iliustruosiu savo vaikų stebėtu elgesio pavyzdžiu. Kai vasaras leidžiame kaime pas senelius, jauniausias sūnus, kuriam dabar 5 metai, daugiausia laiko praleidžia su seneliu jam talkindamas ūkio darbuose, o jo statusas šeimoje – senelio padėjėjas. Leidžiant žiemos atostogas kaime stebėjau situaciją, kaip mažasis sūnus vadovavo darbo procesui, kuriame dalyvavo ir vyresni 7 ir 8 metų broliai. Mažasis pasiėmęs storą šaką pjūklu ją pjovė, kad galėtų paruošti malkų, o vyresnieji broliai jam talkino, laikydami šaką ir brolio paprašyti pasukdavo reikiama kryptimi.

 
Autorės nuotr.

Tai įrodo, kad domėjimasis ir įgyta patirtis leidžia žinias pritaikyti praktiškai ir net ankstyvoje vaikystėje užimti dominuojančią padėtį. Tai leidžia pasijusti reikšmingam, t. y. patenkinti vieną iš pagrindinių žmogaus poreikių.

Vaikai turi išmokti išsikelti tikslus ir jų siekti savo pastangomis

Ankstesnis pavyzdys rodo, kad vadovauja tas, kuris turi daugiau patirties, o kiti tai supranta ir leidžiasi vadovaujami, nes pasitiki juo, o patys neturi tiek patirties ir bijo ar nenori bandyti. Vadinasi, dėl šioje srityje įgytos patirties mažasis yra pranašesnis už brolius, tai teikia jam pasitikėjimo savimi jausmą, norą dirbti ir išreikšti save šioje veikloje, imtis iniciatyvos, nebijoti suklysti, ugdo gebėjimą vadovauti ir nugalėti kliūtis – mokosi būti laimingas. Tai visas rinkinys savybių, kurių pagrindus vaikas turi įgyti per ikimokyklinę patirtį, tai padės jam mokytis mokykloje. Toks vaikas, pradėjęs lankyti mokyklą, nebijos klausti, jeigu jam neaišku, nebijos bandyti, mokytis ir būti smalsus, gebės pritaikyti sukauptas žinias ir patirtį naujose situacijose.

Labai svarbu, kad vaikas turėtų nuostatas, kad nuo jo paties priklauso ir siekiamas tikslas, ir rezultatas, nuo jo darbo ir visų įdėtų pastangų, o ne nuo kitų; kad jis pasijustų atsakingas už savo mokymąsi. Mes, tėvai, padedame vaikui susiformuoti šias vertybes, kad jis pasirinktų tinkamus tikslus, kurių siekia, būdus ir priemones, kurias taiko siekdamas tikslų, kad tai nežalotų jo paties ar aplinkinių žmonių. Patirtis suformuoja įsitikinimą, kad vaikas viską gali padaryti pats, dėl to atsiranda pasitikėjimas savimi, vaikas nebijo klysti ir net išmoksta mokytis iš savo klaidų. Tai ugdo atsparumą patyčioms – tai prevencija nuo nepasitikėjimo savimi.

Švietimo sistema skatina ar žlugdo vaikų norą pažinti?

Kai kuriose situacijose smalsūs vaikai mokytojams ar kitiems ugdytojams kelia daugiau rūpesčių, daug paprasčiau su paklusniais, neturinčiais klausimų ir netrukdančiais numatytai pamokos veiklai. Jeigu vaikystėje vaikas susidūrė su daugeliu tėvų ar kitų ugdytojų draudimų, kurie užslopino jo prigimtinį pažinimo poreikį, toks vaikas išmoko paklusti arba įvairiais būdais priešintis kitiems. Jis kaip asmenybė neaugo. Atėjęs į mokyklą jis susiduria su sunkumais.

Vaikai, neišmokę prisiimti atsakomybės už savo elgesį ir neturėję galimybės pajausti, kad nuo jų vienokio ar kitokio pasirinkto elgesio priklauso ir rezultatas ar tam tikros pasekmės, ieško, kam gali permesti atsakomybę už savo veiksmus ar sprendimus, pradeda manipuliuoti kitais.

Bet gali būti ir priešingai: kai smalsus vaikas patenka į mokyklos aplinką, kurioje švietimo sistema neskatina vaikų kūrybingumo ir noro pažinti, bet, atvirkščiai, jį slopina, tokie vaikai taip pat susiduria su sunkumais.

Tarptautinių mokinių pasiekimų tyrimų (PISA) rezultatai paskatino šią straipsnio temą

Iš PISA (tarptautinis penkiolikmečių matematikos, gamtos mokslų ir skaitymo gebėjimų tyrimas) ataskaitos matyti, kad pagal mokymosi pasiekimus pirmauja Šanchajaus vaikai. Analizuojant tyrimo rezultatus nuopelnai atiduodami Šanchajaus švietimo sistemai, bet niekas neanalizuoja to fakto, kad Šanchajuje iki mokyklos lankymo vaikai auga ir kaupia patirtį visiškai kitomis sąlygomis. Šioje šalyje gyvenančių žmonių pragyvenimo lygis yra žemesnis ir vaikų gyvenimo dėsnių pažinimas per sukauptą patirtį yra daug įvairiapusiškesnis nei kitų, labiau civilizuotų, šalių, kur vaikai turi komfortiškesnes gyvenimo sąlygas ir daug ką už juos daro kiti. Ši patirtis neleidžia jiems sukaupti pasitikėjimo savimi patirties, kurią žmogus įgyja veikdamas. Tėvai, daug ką darydami už vaikus, atima iš jų galimybę patirti pažinimo džiaugsmą, išmokti prisiimti atsakomybę už savo veiksmus ir leidžia permesti šią atsakomybę tėvams.

Turime reaguoti į PISA tyrimų rezultatus ir iš esmės padėti savo vaikams

Pagal PISA tyrimą tik 2 proc. Amerikos ir 3 proc. Europos penkiolikmečių pasiekia geriausius matematinio raštingumo rezultatus, įrodę, kad geba suvokti, apibendrinti ir taikyti matematikos gebėjimus tyrimuose bei taikyti įgytas žinias naujomis aplinkybėmis. Šanchajuje tokie mokiniai sudaro daugiau nei 30 proc. Šanchajuje mokinių ugdytojai jau perprato, kad pasaulio ekonomika mokės didesnę premiją už geriausius pasiekimus, ir jau nevertina žmonių už tai, ką jie žino, tačiau vertina už tai, ką žmonės geba padaryti su turimomis žiniomis. Tėvai turėtų tai įvertinti ir atitinkamai auklėti savo vaikus.

Padėti vaikams mokytis būti laimingiems reikia nuo pat vaikystės

Padėkime savo vaikams būti laimingiems ne tenkindami kiekvieną jų norą, o mokydami išsikelti tikslus ir savo pastangomis jų siekti. Savo pastangomis pasiekti tikslai ir rezultatai leis įgyti pasitikėjimą savimi, suteiks laimės pojūtį. To žmogus turi mokytis nuo pat vaikystės, o pagrindiniai pagalbininkai yra tėvai.

Šaltiniai:

  1. Burvytė Sigita. Pirmosios klasės mokinių adaptacijos mokykloje pedagoginis koregavimas: daktaro disertacija [rankraštis]. Vilnius: Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla, 2011.
  2. Tarptautinių mokymosi tyrimų rezultatai (smm.lt)
  3. Ar PISA tyrime kinai sukčiauja, ar mes apgaudinėjame patys save? (lyderiulaikas.smm.lt)

Daugiau autorės straipsnių:

Paimta iš portalo



39 Komentarai

Visiškai sutinku. Reikia auginti vaikus ne šiltnamio sąlygomis, juos popindami, lepindami ir pan., bet būtina vaikams iš anksto formuoti požiūrį, jog gyvenimas yra didelis darbas, kuriame reikia daug žinių ir pastangų visose srityse. Todėl privaloma vaikus ugdyti taip, jog jie būtų už kažką atsakingi. Ar tai yra gėlė, kurią reikia palaistyti kartą per savaitę, ar tai yra šuo, kurį reikia pamaitinti, ar per savaitę vaikas porą kartų turi jums padėti išplauti indus ar drauge kepti obuolių pyragą. Visos atsakomybės jausmą auginančios veiklos, ateityje vaikui išugdys be galo daug teigiamų savybių. Tai bus ir rūpestis, ir darbo išmanymas, ir kūrybingumas ir pan.

Labai įdomus straipsnis pats auginu 4 metų sūnų ir jis dažnai pavyzdžiui žaisdamas išmėto žaislus, o po to pats jų nenori gražiai susidėti, tuomet stengiuosi jam paaiškinti, kad viska reikia sudėti pačiam. Žinau, kad nuo vaikystės vaikus reikia mokyti ugdyti patiems atlikti darbus, o ne už juos kad kažkas padarytų, nes taip vaikas pripranta ir nori, kad jam viskas būtų padėta ant lėkštelės. Nors tai labai sunkus ir didelis darbas reikalaujantis iš tėvų daug kantrybės, bet po to manau išaugęs vaikus bus dėkingas, kad pats gali prisiimti atsakomybę, gali pats laisvai reikšti savo mintis, jam nereikės, kad už jį tai kas nors darytų.

Pritariu straipsnyje išsakytai minčiai, jog vienoje ar kitoje srityje įgyta patirtis teikia pasitikėjimo savimi jausmą, norą išbandyti ir atrasti naujus dalykus, kurie taip pat teiktų pasitikėjimą savimi. Būtent todėl ir svarbu skatinti vaikus savarankiškai atlikti įvairius darbus, nesvarbu, kad tėvai juos gali atlikti greičiau ar geriau. Vaikui suklydus ar nepajėgiant atlikti tam tikro darbo - skatinti jį ir motyvuoti bandyti dar kartą, kol jis galiausiai tai išmoks. Tik ugdant vaiko savarankiškumą jis galės įgyti patirties, kuri leis jam jaustis laimingu, svarbiu.

Visiškai sutinku, vaikas turi pats patirti sunkumus ir pasiekiamo tikslo malonumus, nes tai daro jį savarankiškesnį ir atsparesnį aplinkos veiksniams.

Užauginti motyvuotą, darbštų, laimingą vaiką, labai sudėtinga užduotis tėvams. Pritariu autorei, jog tėvai turi kuo daugiau praleisti laiko su vaikais, bendrauti,veikti, dalintis pareigomis, ugdyti nuo pat vaikystės atsakingumą, kantrybę, pasitikėjimą savimi.

Pritariu straipsnio autorei, kad tėvų užduotis ''dirbt''i su savo vaiku, bendrauti ir domėtis jo gyvenimu, nes nuo to priklauso visas vaiko sėkmingas ugdymas.

Vaikai iš prigimties yra smalsūs ir dažniausiai nori dalyvauti įvairiose veiklose (ypač namų aplinkoj), kuriose dalyvauja jų tėvai. Tai leiskime tą daryti, bet kartu ir skirkime atsakomybių, tegul būna atsakingas už savo žailus, nusineša savo indus, padeda tėvams atlikti nesudėtingus darbelius, apsirengia patys ir pan.

Labai idomus straipsins.Visiskai sutinku,tik kyla klausimas,ar visada uztenka atsinestos ikimokyklines patirties.Mano pacios patirtis sako kitaip,nes nors ir nuo mazens buvau skatinama dirbti,klysti ir bandyti,mokykloje turejau tokiu mokytoju kurie tiesiog zvigsniu ar balso tonu nuslopindavo nora klausti ar dometis ir bandyti,vaikas atejes i nauja jam aplinka dar neturi susugusio pasitikejimo,o grize namo ne visada galime ar norime issipasakoti savo problemas tevams ir klausiame teveliu patarimo.

Pritariu, kad tėvai turi padėti vaikam būti laimingiems, mokydami juos išsikelti tikslus, nuo to priklausys vaikų pasitikėjimas savimi, laimė.

Tikrai vertas dėmesio straipsnis. Jei nuo pat mažens vaiką mokysi rūpintis, dalintis ne tik darbais bei mintimis, bendrauti, šnekėtis apie viską dalintis gerąją patirtimi. Vaikas įgaus sau pasitikėjimą, mokės bendrauti ir pasitikėti savo jėgomis, bus savarankiškesnis, motyvuotas.

Vaikai yra ypač smalsūs. Toks elgesys natūralus, nes suaugusieji dažnai mano išsiaiškinę ir pažinę juos supantį pasaulį, žiną, ko gali tikėtis vienoje ar kitoje situacijoje. Vaikystėje pasaulio ir savęs vaizdas dar tik formuojasi, todėl smalsumo vedamas pažinimas jų gyvenime užima labai daug laiko.
Tyrinėdamas vaikas naudojasi esama ir buvusia patirtimi. Tyrinėjant įgyta patirtis gali būti naudinga ir vėliau mokantis naujų dalykų. Kartais tėvai nesąmoningai, o kartais - norėdami išvengti problemų ir nesusipratimų, susijusių su tokiais vaikiškais tyrinėjimais ar jų pasekmėmis, slopina savo vaikų elgesį.
Ne kartą teko girdėti, kaip rūpestinga mamytė stengiasi „apsaugoti" savo atžalą: „Oi, vaikeli, nelipk į balą - sušlapsi batukus!", „Nelįsk į tą dėžę - susitepsi rūbelius!", „Nesikabarok į tą medį - iškrisi!" ir pan.
Trukdant vaikui tyrinėti jis turės mažesnes galimybes pažinti aplinką, bendraamžius, suaugusiuosius, tam tikrus mokymosi dalykus ir save patį, o tai gyvenime trukdys jam siekti savo tikslų.

Vaikui iki mokyklos svarbu įgyti kuo įvairesnę gyvenimo patirtį (ne vien kompiuteriniai žaidimai, televizorius ar išmanieji telefonai). Tada jam lengviau bus prisitaikyti mokykloje, nes ten sunkesni reikalavimai, nei ikimokyklinėje institucijoje. Jei vaikas darželyje buvo imlus pedagogo reikalavimams, tai ir mokykloje jam bus paprasčiau.

Pritariu,kad vaikams perdėtai apgaubtiems motiniška meile daroma meškos paslauga,bet kai pagalvoji kas juos gyvenime daugiau palepins,jeigu ne mes taip ir sugadiname vaikus. Paskui per vėlu būna gailėtis ir smarkiai reikia perlipti save kad suprasti ir įvykdyti padėjimą vaikams jiems nepadedant.

Iš asmeninės patirties galiu pritarti. kad kuo daugiau leisti veikti patiems. Mano vyresnioji dukra labai mėgdavo daryt visokias fizines užduotis ir rungdavosi su jaunėle. Jai patiko pats procesas, veikla. Man buvo iššūkis prigalvoti vis naujų užduočių. Žaisdavome varžybas žiemos vakarais. Atėjus vasarai pas mus kieme, kaimynų vaikams susispietus pradėjo vykti įvairiausi užsiėmimai. Sukaupta patiri demonstravo mano dukra. :)

Visiškai pritariu šiam straipsniui. Reikia vaikams leisti būti savarankiškiems, taip jie galės patys nuspręsti, kas jiems patinka ir kartu rasti sritį, kurioje jie jaustųsi geriausiai.

Pritariu ,kaip sakoma"ką pasėsi ta ir pjausi" .Nuo mažumės reikia ugdyti atsakomybę,pasitikėjimą savimi,mokyti vaikus išsikelti tikslus ir juos sugebėti įgyvendinti.Sukaupta ikimokyklinė patirtis duos gyvenime gerų "vaisių".

Kaip straipnija parašita.Vaikai nuo pat gimimo kaupia patirtį ir kiekvieno vaiko patirtis labai skiriasi. Todėl privaloma vaikus uginti taip, jog jie būtų už kažką atsakingi. Nors tai labai sunkus ir reikalaujantis iš tėvų daug kantrybės, bet po to manau išaugęs vaikus bus dėkingas.

Aš pati auginu tris vaikus ir manau, kad praktiškai taikant straipsnyje aprašytus patarimus reikia labai daug kantrybės, juk lengviausia greit ir gerai viską atlikti pačiam už vaiką. O kai paaugus vaikui pradedame iš jo kažko tikėtis ir reikalauti tada ir prasideda problemos...

Labai šaunu, kada vaikai turi kaimą, kur gyvena seneliai, kur vaikai turi galimybę atrasti save, tai ugdo didesnį pasitikėjimą savimi, ypatingai kai pasiekiamas rezultatas o dar svarbiau jei tai komandinis darbas kuris suteikia geras emocijas, ugdo pareigingumo jausmą,atskleidžia tam tikras vertybes, kurios gyvenant mieste atrodo kasdienybė. O įgyta vaiko patirtis ir pasitikėjimas lydės jį visą gyvenimą.

Straipsnyje išsakytos mintys, iš ties puikios. tačiau daugelis tėvų norėdami sutaupyti laiko ir viską greičiau padaryti dažnai viską padaro patys, neleisdami vaikui savarankiškai atlikti tam tikras užduotys. Mūsų gyvenimo ritmas bei tempas, mums diktuoja taisykles, kad visada turime lėkti ir visur skubėti, nes atrodo, kad nieko nespėsim padaryti. Patarimai, išties geri, tačiau šiandieninėj visuomenėj, kad ir kaip norėtume, tai nepavyksta...

Mano manymu, reikia leisti vaikui pasireikšti ten, kur jam norisi, nes taip jis įgys daugiau pasitikėjimo savimi. Jeigu tėvai yra pedantai ir neleidžia vaikams namie tapyti, lipdyti arba karpyti, tai toks vaikas nuėjęs į mokyklą taip pat bijos ką nors kurti, piešti ir apskritai rodyti savo iniciatyvą.

vaikai turi išmėginti įivairias veiklos sritis, kad atrastu save.
jei nieko neleisime daryti vaikams, tai jie nieko ir nemokes. reikia nedrausti, o skatinti ir mokyti vaikus, kad jie pasiektu gyvenime kuo daugiau.

Pritariu, kad vaikų mokymosi motyvacijai didelę reikšmę turi tėvų mokymas ir palaikymas. Tačiau iš savo patirties galiu pasakyti, kad kartais mokytojai ,,atmuša'' norą mokytis, net jeigu dalykas įdomus, tačiau mokytojas labai daug reikalauja arba neįdomiai dėsto.

Absoliučiai sutinku. Vaikai, kurie ugdomi nuo pat vaikystės, kurie udgomi taip, jog reikia gyvenime turėti motyvacijos, kažko siekti, reikia išsikelti tikslš, kad tai įveiktumėme ir stengtis, stengtis, stengtis. Tik taip užaugs atsakinga, užsispyrusi ir savimi pasitikinti asmenybė. Mokykloje vaikai jau krauna žinių bagažą ir jau turi jau susiformavusį charakterį, mątymą, ir tik nuo tėvų priklauso, ar tas vaikas jausis gerai mokykloje, ar turės vadinamus šarvus, ar sieks savo tiklsų. Iki 6 metų vaikui susiformuoja 90proc jo asmenybės ir charakterio. Manau, tai patvirtina mintį, kad iki mokyklos labai svarbu ugdyti, tobulinti vaiką, leisti jam susikaupti savo patirties, išsikelti tikslų ir žengti tvirtu žingsniu gyvenime.

Sutinku su teksto autore, kad vaikas turi būti ugdomas nuo ikimokyklinio amžiaus. Mes suaugusieji turime padėti vaikui, kaip ir yra pasakyta straipsnyje, iškelti tikslus ir jų siekti savomis jėgomis. Ne slopinant, o priešingai suteikiant galimybę pažinti ir įveikti sunkumus, patiriant atradimo, sunkumų įveikimo ir tikslo pasiekimo džiaugsmą. Taip pat yra svarbu , kad vaikas išmoktų priimti atsakomybę už savo veiksmus.

Geras straipsnis ,verčiantis susimastyti . Vaikus reikia ugdyti taip, jog jie būtų už kažką atsakingi ir žinotu galimas pasekmes .

Pritariu autorės nuomonei, kad vaikai jau darželyje turi mokytis sukaupti dėmesį, ugdyti pasitikėjimą savimi, nes nuo pat gimimo jie kaupia patirtį, o tėvai turi kuo daugiau laiko praleisti su savo vaikais ir nuo mažens ugdyti savarankišką asmenybę.

Sutinku su straipsnio autore, tėvai turi pasiūlyti dar ikimokykliniame amžiuje vaikui kuo įvairesnes veiklas. kad vaikas galėtų visur save išbandyti, pasirinktų tai, kas labiausiai patiko ir tobulintųsi. Tada jis supras ką moka geriausiai, tai teiks jam pasitikėjimą savimi ir vėliau mokykloje jis bus žingeidus, bandys išbandyti įvairias veiklas per praktiką, kad suprastų kas jam geriausiai sekasi.

Kol vaikas dar nepradėjo mokintis mokykloje, tėvai turėtų kurstyti vaiką domėtis dalykais, kuriais jų manymu, jau domisi jų vaikas. Tėveliai turi padėti vaikui susivokti, kokia linkme turėtų eiti vaikas ir ką reikia atlikti, kad tą tikslą pasiektų. Jei yra tikslas, tai ir motyvacijos atsiranda daugiau.

Visiškai sutinku su straipsnio autorė, kad daug ką reiškia ir asmeninės vaiko savybės. Skaitydama šį straipsnį iš karto pagalvojau apie savo vaikus. Mano sūnus ir dukra, tai lyg žemė ir dangus. Sūnui, pavyzdžiui ne kuomet nerūpėjo raidžių ir skaičių rašymas. Kai aš jam aiškinau, kad jam dar nelabai išeina, reikia pabandyti parašyti dar eilutė. Vaikas atsakydavo: - aš jau pavargau, man ir taip gražu. Už tai su tėvų jis gali būti dieną, naktį ir tėvo darbe, ir prie namų padėti jam. O dukra visiška priešingybė savo broliui. Jos netgi nereikia prašyti, kad ji ką nors rašytų arba skaičiuotų. Vos vaikų darželyje auklėtoja pradėjo jiems rodyti raides, dukra paprašė, kad aš jai nupirkčiau pratybų sąsiuvinį ir ji savarankiškai daro užduotis. Vėliau man atneša tik patikrinti.

Sveiki ,norėčiau sutikti ,kad taip yra ir tai yra naudinga ,bet daugeliu atveju yra genetika,kai vaikas iš prigimties yra imlus ,hyperktyvus, viskuo domisi .Daugumoje atveju galima sutikti ,kad iki mokyklos atsineštas bagažas yra labai svarbu,kaip su aiku užsiimama jau nuo gimimo ,vaikystės dar iki darželio,vėliau darželyje ,vėliau ikimokyklinesese pamokose.Teko bendrauti su pažįstamais mokytojų padėjejais ikimokyklinų. Situacija labai individuali yra vaikų kurie yra labai gabūs ,bet jie nenori,jie tingi reikia ieškoti pasktinimų.Yra vaikų kuriems nuobodu ,nes jie jau yra visą tai išmokę namuose.

Mano sūnus yra labai žingeidus, jam rūpi viskas. Jis sugeba greitai susirasti jam patinkančius dalykus. Pastebėjau nuo gimimo, kad vaikutis bus labai aktyvus. Iki mokyklos mėgo pats kažką konstruoti, apskaičiuoti. Todėl dabar jam einant į antrą klasę pastebiu, kad aktyvi veikla - kūno kultūros pamokos, ir skaičiavimai, loginiai mąstymai - matematika, jam sekasi ir patinka labiausiai. Manau, kad vaikas jau gimsta su polinkiais į vienokius ar kitokius dalykus, jeigu tai pastebėsime ir lavinsime,tai lankant mokyklą mokytis tuos dalykus bus daug paprasčiau.

Vaikus ruošti mokyklai reikia ne diena pries pirmą klasę ,didesnę paslaugą vaikui padarys mokindami jį jau nuo mažų dienų siekti tikslų,jausti atsakomybę. Daug tėvų mėgsta kaltinti mokytojus dėl prasto mokymosi,tačiau apie ką galima kalbėti,jei kai kurie tėvai net pieštuko vaiko laikyti neišmoko,nelavina vaiko įgūdžių,neitraukia į buities darbus ir kasdienybę, vaikas taip nieko ir neišmoksta. Reikia suprasti,kad mokykla stebuklo nepadarys,reikia mylėti vaiką,jį šviesti,leisti būti savarankišku ir taip jis tikrai daugiau išmoks,negu tada kaip viską darysite už jį.

Pradėjus lankyti mokyklą vaiko statusas pasikeičia, gyvenime atsiranda daug naujų, nepažįstamų dalykų, su kuriais jis turi susitvarkyti: savarankiškumas, atsakomybė, gebėjimas prisitaikyti prie naujos mokyklos tvarkos, nauji žmonės. Vieni vaikai adaptuojasi mokykloje lengvai ir nepastebimai, kitiems adaptacijos sunkumai iš viso „atmuša“ norą mokytis. Todėl aplinka, kurioje vaikas gyvena, turi tiesioginį poveikį vaiko tolimesniam vystymuisi ir jo adaptacijai mokykloje. Suaugę žmonės pasidalija su vaikais savo žiniomis, įgūdžiais ir gebėjimais, moko, kaip reikia užmegzti kontaktą ir bendrauti su kitais žmonėmis. Vaikas, it kempinė, sugeria tiek pozityvius, tiek negatyvius išgyvenimus, elgesio pavyzdžius. Šilti, pozityvus tarpusavio santykiai šeimoje, jauki namų atmosfera, meilė, pasitikėjimas – visa tai pagelbės vaikui prisitaikyti gyvenime, gerai jaustis. Šeimoje įgauti įgūdžiai atsispindi vaikams bendraujant darželiuose, mokyklose, gatvėje. Kuo didesnė vaiko asmeninė patirtis, įgyta vaikystėje, tuo lengviau jam adaptuotis mokykloje.

Pritariu straipsnio autorei, pati turiu dvieju metuku mergyte ir stengiuosi kuo daugiau visko parodyti, kuo daugiau visko paaiskinti, viska leidziu jai pabandyti paciai, lankome ugdymo istaigas ir jau dabar pastebiu rezultatus, todel net neabejoju, kad vaikus lavinti reikia pradeti nuo mazumes.

puikus straipsnis. Rūpestį reikia formuoti labai apgalvotai. Labai gerai, kai šeimose kiekvienas turi, kuo rūpintis, ar gėle, ar gyvunu. Net namų ruošos pasiskiratymas duoda nemažos naudos, moko vaiką savarankiškai susitvarkyti.

Jau kelintas straipsnis apie vaikų savarankiškumo ugdymą, kuris taip pat teisingas. Vaikai turi mokėti pasirūpinti savimi, ateityje mokės teisingiau priimti svarbius ir teisingus sprendimus. Visas žmogaus tobulėjimas ir sėkminga ateitis ir priklauso nuo vaikystės.

Geras straipsnis. Manau. kad vaikus nuo mažens reikia auginti ne "šiltnamio sąlygomis" t.y. lepinti, pildyti įgeidžius, o stengtis vaikams parodyti, kad gyvenimas yra darbas. Darbas, kurį reikia dirbti siekiant žinių, tobulinant save, savo vertybes, požiūrį, kad viską reikia pasiekti pačiam, kad už viską reikia būti atsakingam.

Šis straipsnis įrodo - kiek daug lemia tėvai vaikų auklėjime. Tėvai yra pamatas - kokia bus vaiko ateitis. Todėl svarbu, ar namuose yra skaitomos knygos, kokie žaidimai žaidžiami, ko tėvai moko vaikus. Bet ikimokyklinę patirtį vaikai įgauna ir ikimokyklinėse įstaigose. Tad yra svarbus ir ten dirbančių pedagogų profesionalumas, kokybiškas ugdymas.

Komentuoti

Filtered HTML

  • Web puslapių adresai ir el. pašto adresai automatiškai tampa nuorodomis.
  • Leidžiamos HTML žymės: <a> <em> <strong> <cite> <blockquote> <code> <ul> <ol> <li> <dl> <dt> <dd>
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Web puslapių adresai ir el. pašto adresai automatiškai tampa nuorodomis.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
CAPTCHA
Klausimas, skirtas patikrinti ar esate žmogus ir išvengti automatinių komentuotojų.