Tėvų įtaka vaiko charakterio formavimuisi

Dr. Sigita BURVYTĖ


Užauginti sveiką, fiziškai stiprų, aktyvų, smalsų, protingą ir laimingą žmogų – tai ne kareivėlį iš molio nulipdyti. Tėveliai, nepaleiskite į pasaulį gyvenimui nepasiruošusio žmogaus.

Vaikystėje ugdosi esminiai charakterio bruožai, formuojasi elgesio įpročiai, kuriuos vėliau labai sunku koreguoti. Septynerių metų vaikas jau turi 90 proc. savo protinių gebėjimų, valios, išsiugdytų charakterio bruožų ir vaizduotės, svarbiausius fizinius, intelektinius, dvasinius ir socialinius gebėjimus. Šių funkcijų raida turi imliuosius periodus, kurių metu tam tikra patirtis yra itin sparčiai kaupiama.
 
Tie raidos periodai tokie svarbūs, jog būtini tuo metu vystymosi procesai vėliau nebegali vykti – bent jau tokiu pačiu būdu. Pavyzdžiui, turime įsiminti, kad paprastai vėliau negu ketvirtaisiais metais vaikas nebegali išmokti kalbėti, nes atitinkamos smegenų sritys jau yra galutinai susiformavusios. Vystymasis – kad ir vienos kurios nors funkcijos – pasibaigė, tad praėjus tinkamam laikui jį papildyti jau labai sunku arba visai neįmanoma.
 
Lygiai taip pat formuojasi ir charakteris. Vaiko amžius turi reikšmės ir socialiniam vystymuisi: nuo gimimo iki 8 metų vaikas įgyja socialumo pagrindus, kad vėliau galėtų gyventi ir gerai jaustis tarp žmonių. Kuo vaikas mažesnis, tuo tą patirtį stipriau fiksuoja ir įsimena. Kūdikis yra labai plastiškas, tai yra vystydamasis geba lanksčiai prisitaikyti ir lengvai tą prisitaikymą keisti, tad kuo anksčiau tėvai ar kiti vaiką prižiūrintys asmenys pakeis savo netinkamą ar žalojantį vaiką elgesį, tuo sėkmingesnių rezultatų galima tikėtis.
 
Psichoanalizės klasikė K. Horney (2004) tyrimais nustatė, kad asmenybės charakterio bruožų formavimą lemia ne tiek biologinės (pavyzdžiui, temperamentas) priežastys, kiek socialinės kultūrinės (pavyzdžiui, aplinka, tėvų ir kitų vaiką prižiūrinčių asmenų tarpusavio santykiai). Straipsnyje plačiau aptarsime, kaip susiformuoja vyraujantys (uždarumas, smulkmeniškumas, dėmesio sau siekimas ir savarankiškumo stoka) charakterio bruožai.
 
Vyraujantys charakterio bruožai – kas tai?
 
Vyraujančius charakterio bruožus reikėtų suprasti kaip vienpusiškai išreikštą ar dominuojantį bruožą kitų bruožų atžvilgiu. Kūdikystėje ir vaikystėje vieni vaiko potyriai pirmavo lyginant su kitais, todėl intensyviai ir nuolat išgyvenami tapo vyraujantys ir įsitvirtino, o kiti buvo užslopinti dėl menko aplinkos stimuliavimo. Skirtingais amžiaus tarpsniais smegenys yra imlios tam tikrai patirčiai kaupti, tad trumpai apžvelgsime kiekvieno vyraujančio charakterio bruožo formavimosi imlųjį periodą.
 
Uždarumas
 
Nuo gimimo iki 2 metų formuojasi vaiko prieraišumas prie žmonių. Per pirmuosius dvejus vaiko metus svarbu, kad vaiką nuolat prižiūrėtų vienas žmogus, prie kurio jis galėtų prisirišti ir patirti švelnumo potyrius. Vaikas, neturėjęs vieno nuolat jį prižiūrinčio žmogaus, negalėjęs patirti švelnumo potyrių, ateityje vengs artimesnio kontakto su kitais vaikas ir suaugusiais žmonėmis, šalinsis nuo jų ar visais įmanomais būdais stengsis atsiriboti. Toks vaikas jausis saugus būdamas vienas, o buvimas tarp žmonių jam kels baimę, nesaugumą ir norą gintis nuo aplinkinių žmonių. Bet koks kitų žmonių, nors ir su geriausiais tikslais, prisiartinimas kels baimę ir norą gintis.
 
Pavyzdžiui, jeigu mama savo kūdikį pervysto šaltomis rankomis ar dėl kokių nors priežasčių (pavyzdžiui, pogimdyminės depresijos) nesuteikia švelnių potyrių, tai toks vaikas užaugęs vengs žmonių, nes iš kūdikystės prisimena, kad žmonės nieko gero nesuteikia, išskyrus skausmą ir nemalonius potyrius. Būdamas tarp žmonių toks vaikas, tikėtina, patirs sumišusius jausmus: žmonių baimę ir norą bėgti nuo jų ir kartu artumo su kitais poreikį, nežinojimą, kaip bendrauti, jaus netikrumą santykiuose su kitais žmonėmis.
 
Smulkmeniškumas
 
2–4 metų vaikas pirmą kartą susiduria su savo aplinkos reikalavimais ir draudimais. Per didelė tėvų ar kitų vaiką prižiūrinčių žmonių drausmė ir reiklumas, per ankstyvas reikalavimas elgtis kaip suaugusiajam, griežtos taisyklės sudaro sąlygas vaikui išsiugdyti smulkmeniškus charakterio bruožus.
 
Šiuo amžiaus tarpsniu vaikas susipažįsta su taisyklėmis. Pavyzdžiui, vaikas, pasižymintis smulkmeniškumu, gavęs užduotį, ją atlieka pagal nurodytas taisykles, tačiau jei taisyklės darbo metu pasikeičia, jis jaučiasi sumišęs, nesaugus, nebežino ką daryti ir nebegali tęsti darbo. Tokiems vaikams trūksta lankstumo. Tačiau jei vaiko aplinka yra chaotiška, ateityje jam bus sunku prisitaikyti prie taisyklių, jis gerai jausis tik netvarkingoje aplinkoje.
 
Tėvų sukurtas taisykles vaikai priima kaip gyvensenos dėsnius ir taisykles, kuriomis reikia vadovautis. Viskas prasideda nuo mažų dalykų. Vykdant pirmas tėvų užduotis (surink žaislus, atnešk šaukštą, pasupk broliuką) ugdomas pareigingumas, savarankiškumas. Šiuo amžiaus tarpsniu vaikas pirmą kartą pasako „aš“, save atskiria nuo kitų, išbando tai, ką jis gali.
 
Pavyzdžiui, vaikas daug kartų gali kartoti tą patį veiksmą: atidaryti ir uždaryti stalčių. Atlikdamas šį veiksmą vaikas tyrinėja save. Tuo metu vyksta savęs pažinimas, vaikas įsisąmonina, ką jis gali. Jeigu ketvirtaisiais metais tėvai nesukuria sąlygų savarankiškai vaiko patirčiai kaupti įsisąmoninant gyvensenos taisykles, vaikas į penktuosius metus įžengia praleidęs svarbų asmenybės raidos etapą.
 
Dėmesio sau siekimas
 
4–6 gyvenimo metais vaikas susiduria su realybe, kad ne visi norai išsipildo kaip mat vos apie tai pagalvojus. Šiuo amžiaus tarpsniu vyksta realybės išbandymas (vaikams natūralus procesas – reikalauti iš tėvų, kad būtų tenkinami jų norai, rodo sveiką vaiko raidą) ir suvokimas. Tėvams tenka supažindinti vaiką su tikrove leidžiant patirti sąlygines ar natūralias elgesio pasekmes.
 
Turime leisti vaikams suprasti, kad visi norai ar malonumai turi savo kainą. Pavyzdžiui, jeigu taupai pinigėlius norimam žaislui, bet nusiperki ledų, vadinasi, atitolini malonumą nusipirkti norimą žaislą. Vaikas turi išmokti gebėti atpažinti tikrovę, ją priimti ir pamažu įsisąmoninti, kad tai, ko jis nori, ne visada gali turėti tuoj pat, akimirksniu. Tam reikalingos pastangos ar laukimas.
 
Jeigu tėvai šiuo amžiaus tarpsniu besąlygiškai žavisi vaiku, jį lepina ir nesuteikia jam pareigų, vaikui tampa įprasta būti dėmesio centre. Tokią patirtį šiuo amžiaus tarpsniu patyręs vaikas susidurs su sunkumais, kai atsidurs kitoje aplinkoje. Jis stengsis įvairiais būdais atkreipti į save kitų dėmesį, net ir kvailiausiai išsidirbinėdamas, bet ne visada tai padeda patraukti kitų dėmesį. Tada vaikai jaučiasi blogai. Tėvai, pastebėdami ir atkreipdami savo dėmesį į vaiką, kai jis pasielgia tinkamai,  paskatina vaiką elgtis tinkamai, o vaikas jaučiasi reikšmingas, pasitikintis savimi, savarankiškas.
 
Šiuo amžiaus tarpsniu vaikai bando siekti geriausių rezultatų mažiausiomis pastangomis: „kaip čia padarius nieko nedarant“. Vaikas pradeda išsisukinėti, meluoti, vaidinti ir kitaip gudrauti. Jeigu tėvai visa tai leidžia ir toleruoja, sąmoningai ar nesąmoningai paskatina tokį vaiko elgesį, vaikas pradeda jaustis reikšmingas manipuliuodamas.
 
Savarankiškumo stoka
 
6–8 metai – vaikų savarankiškumo ir pasitikėjimo savimi ugdymosi laikotarpis.Tėvai, perdėtai mylintys ir globojantys vaiką, jį lepinantys ir nieko nereikalaujantys, slopina vaiko savarankiškumą. Jeigu vaikas iki 6 metų vis dar laikomas kūdikiu, jam susidaro įspūdis, kad jis ir mama yra vienas kūnas ir viena siela. Kad visą gyvenimą mamos pareiga – atnešti, paduoti, aprengti, nuprausti, pamaitinti ir t. t., o jo – tik mamos pastangomis naudotis.
 
Taip ugdomas vaikas tampa nesavarankiškas ir šis charakterio bruožas jį gali lydėti visą gyvenimą. Vaikas, sėkmingai įveikęs šio amžiaus tarpsnio krizę, pasitiki savimi ir jaučiasi reikšmingas savarankiškai atlikdamas užduotis, priimdamas sprendimus, spręsdamas savo problemas. Tada vaikas pats save motyvuoja, siekdamas gerai atlikti užduotis ir būti pagirtas ar paskatintas už nuopelnus ar gerus darbus.
 
Kokie charakterio bruožai yra harmoningi?
 
Harmoningais vaiko charakterio bruožais laikomi gebėjimai naujose situacijose valdyti savo elgesį ir adekvačiai reaguoti į esamą situaciją, jausti vidinę harmoniją. Harmoningais būdo bruožais pasižymintis vaikas geba derinti visus keturis būdo bruožus: uždarumą, smulkmeniškumą, dėmesio sau siekimą ir nesavarankiškumą ar savarankiškumą, nė vienas iš jų nėra vyraujantis kitų būdo bruožų atžvilgiu.
 
Skirtingais vaiko raidos tarpsniais tėvai turi užtikrinti tinkamas sąlygas vaikams patirti įvairius potyrius. Per potyrius sukaupta informacija leidžia žmogui gyvenime daryti tinkamus sprendimus pasirenkant elgesį. Sėkmingos patirtys imliaisiais asmenybės raidos laikotarpiais, leidžia sėkmingai įveikti gyvenimo krizes, rasti išeitis ar sėkmingai prisitaikyti esamose situacijose.
 
Nerūpestinga vaikystė baigiasi, kai ateina metas atsiskirti nuo tėvų globos ir žengti į vaikui nežinomą pasaulį – mokyklą. Štai čia ir atsiskleidžia vaiko įgyti gebėjimai įsisavinti žinias, protauti, bendrauti, nesileisti skriaudžiamam, neskriausti kitų, suvokti kitų vaikų ir mokytojų elgesį, gebėti prisitaikyti.
 
Užauginti sveiką, fiziškai stiprų, aktyvų, smalsų, turintį vidinę motyvaciją, siekiantį savo užsibrėžtų tikslų, pasižymintį tvirtomis vertybėmis, turintį išlavintą vaizduotę, valią, pasižymintį geromis elgesio manieromis, gebantį gerai jaustis bet kokioje gyvenimiškoje situacijoje ir rasti išeitis iš kebliausių situacijų vaiką – tai ne kareivėlį iš molio nulipdyti.
 
Todėl kviečiame diskutuoti, kaip padėti vaikui tapti laimingu žmogumi su harmoningais charakterio bruožais, ir nepaleisti į pasaulį gyvenimui nepasiruošusio žmogaus.


Daugiau autorės straipsnių:


Šaltiniai:

  • Burvytė S. Realisation of Personal Adaptation Potential in   Childhood. European Integration and Baltic Sea Region: Diversity and Perspectives. Latvia: The University of Latvia Press, 2011, p. 605–620.
  • Burvytė, S. Pirmosios klasės mokinių adaptacijos mokykloje pedagoginis koregavimas: daktaro disertacija. Vilnius: Vilniaus pedagoginis universitetas. 2011.  p. 301.
  • Čekuolienė D. Prieraišumo kontekstas: kūdikių ir motinų bendravimo būdai ir motinų vertybės (disertacija). Vilnius: Vilniaus universitetas. 1997.
  • Horney, Karen. Neurotiška mūsų laikų asmenybė. Vilnius: Apostrofa. 2004. p. 287.
  • Morgan Scott Peck Nepramintuoju taku. Vilnius: Vaga, 2009, p. 17
  • Riemann, Fritz. Pagrindinės baimės formos. Vilnius: Alma littera. 2004. p. 286.


Paimta iš portalo



34 Komentarai

Motinystė bei tėvystė yra be galo sunkus ir daug žinių reikalaujantis darbas. Tik iš nežinojimo ir kyla problemos, nesusipratimai, nusivymai gyvenime. Todėl kiekvienas atsakingas ir vaiko atėjimui į pasaulį besiruošiantis žmogus, turi būti pats kaip vaikas ir siurbti visą informaciją tam, kad pats galėtų susiformuoti teisingą ir tai šeimai priimti požiūrį į vaiko auginimą. Siekime geriausio, tačiau nebijokime klysti ir pasimokyti iš savų klaidų. Tobulų nėra, bet to siekiančių visada bus ir siekiai susideda tik iš didelio noro, pastangų, idėto darbo, savišvietos. Todėl skaitykim, mokykimės, stenkimės ir pastangos visada bus įvertintos,

Perskaitęs autorės straipsnius supratau, kad išauginti atsakingą, savarankišką, gyvenimo tikslų siekianti žmogų yra didelis darbas. Kaip sakoma, kiek į vaiką sugebėsi įdėti savo pastangų auklėjant jį, tiek ir turėsi. Todėl ir tėveliai augindami vaikutį turi daug kuo patys domėtis, mokytis, skirti savo vaikui kuo daugiau dėmesio su juo bendraujant. Tik tuomet vaikas išaugęs ir išėjęs į platųjį pasaulį nebijos jame paklysti, ras visada išeitį, mokės už save reikalui esant pakovoti, mokės savarankiškai spręsti pats savo problemas.

Manau straipsnis tikrai puikus ir teisingas.Pirmoji bendruomenė, kurioje užsimezga vaiko ryšiai su kitais žmonėmis, yra šeima.Šeimoje įgytos charakterio savybės, kurias vėliau vaikas parodo ir visuomenei, atskleidžia tėvų auklėjimo rezultatus. Todėl šiuo atveju ypač svarbi tėvų įtaka ir jų aktyvus dalyvavimas vaiko charakterio formavimase. Tėvai turi būti atsakingi, kantrūs ir įdėti daug pastangų auklėjant vaikus, nes būtent jie kuria vaiko asmenybę, kuria ateityje norėtų džiaugtis. Tėvai yra pirmasis pavyzdys vaikams, pirma bendruomenė, kuri gali ir turi suteikti pamatą vaiko charakterio vystymuisi.

Straipsnis išsamiai apibrėžia kaip tėvų įtaka lemia vaiko charakterio formavimąsi. Perskaitytas straipsnis privertė susimąstyti - o kaip gyvenime realizuoti save ir tobulėti tiems vaikams, kurių tėvų įtaka buvo neigiama? Koks charakteris susiformuoja, jei vaikas auga vaikų globos namuose, neturėdamas vieno žmogaus šalia, nejausdamas šiltų žodžių, malonių prisilietimų, šypsenų (kūdikystėje)? Tokiems vaikams rūpestis ir šiluma, taip pat, yra būtini.

Šis straipsnis kaip savotiškas vaiko auginimo gidas. Nežinant, niekada su tuo nesusidūrus ir nežinai, kaip tinkamai pasielgti vienoje ar kitoje situacijoje. Žinoma, realybėje niekuomet nebūna taip kaip knygoje, tačiau turint tam tikrų žinių vis mažesnė tikimybė pasimesti keblioje situacijoje. Manau, jog svarbiausia yra pažinti savo vaiką, pajausti, kada ir ko JAM reikia iš tikrųjų, o ne ko mes norėtumėm, kad jam reikėtų.

Perskaičiusi šį straipsnį supratau, kad vaiko sėkmė mokykloje priklauso nuo charakterio formavimosi vaikystėje. Labai tiktų pasakymas, kad tėvai augindami vaikus kartu patys su jais auga ir tobulėja. Prieš tapdami tėvais turim suprasti, kad nuo mūsų ugdymo priklauso, kokiu žmogumi taps mūsų vaikas. Gaila, bet yra tėvų, kurie į vaikų raidą vaikytėje "žiūri pro pirštus" ir vėliau stebisi kuomet nebelieka artumo tarp tėvų ir vaikų.

Perskaičius straipsnį dar kartą įsitikinau, kad ikimokyklinis amžius -aukso amžius. Ką mes investuosime, įdėsime į vaiką, tą turėsime ateityje.

Laimingi vaikai, kurių tėveliai stengiasi užauginti sveiką, gabų, gyvenimui pasiruošusį žmogų, kurie domisi kiekvienu charakterio formavimosi bruožų imliuoju periodu ir kt., tačiau gaila vaikų, kurių tėvams niekas nerūpi arba visas dėmesys sutelktas į materialinius dalykus.

Manau, kad svarbu bendrauti ir bendradarbiauti su vaiku, įsiklausant į jo išgyvenimus, iš tikro mėginant suvokti jo pasaulėjautą.

Tikrai auksiniai žodžiai: Vaikai, jų mokymas, pradedant ikimokykliniu ugdymu - tai mūsų ateitis.
Kokią tą ateitį susikursime, tokią ir turėsime...

Kaip gerai kai siais laikais yra tiek informacijos apie vaiku ugdyma!Skaitydama straipsnius net 'baltai pavydziu' siu laiku vaikams,nes savo vaikysteje ir paauglysteje nepamenu net mokykloje tarp mokytoju nieko panasaus i toki atsakinga darba su mumis,tuo labiau savo palinkoje,manau mano mociute ir tevai to dar nezinojo ir neturejo jokio supratimo;)

Sutinku, kad yra sudėtinga užauginti protingą, sveika, fiziškai stiprų, smalsų, turintį motyvacijos vaiką, tačiau kiekvieno tėvo pareiga yra tokį vaiką užauginti. Kaip minėjo Virginija, vaikai, tai mūsų ateitis, todėl pradėkime formuoti savo ateitį teisingai auklėjant vaikus.

perskaičius straipsnį ateina aiškus suvokimas, koks svarbus tėvų dalyvavimas vaiko gyvenime ypatingai ikimokykliniame amžiuje. Nuo pat vaiko gimimo tik nuo tėvų priklauso, kokia asmenybe auga jų vaikas. Daugelio dalykų vaikas išmoksta iš savo tėvų turėdamas teigiamą pavyzdį. Pirmieji vaiko gyvenimo metai -svarbiausias ir atsakingiausias tėvų indelis į vaikus.

Šis straipsnis- puiki žinutė tėvams apie vaikų vystymosi imliuosius periodus. Tėvai- vaikų pirmoji socialinė aplinka, kurioje jie augina savo charakterį. Viskam yra savas laikas,kaip ir daigelį- kada laistysim, kada jam saulės reikia... Jeigu viską darysim laiku, tai ir derlius bus turtingas.
Nuostabu, kad autorė taip aiškiai suskirstė tuos periodus, tai palengvinantis kelrodis tėveliams.

Būti tėvais nelengva, bet svarbiausia stengtis jais būti, nepamiršti ir šioje srityje tobulėti. Kiek investuosi į vaiką, kiek pastangų įdėsi, vėliau viskas gyvenime atsipirks su kaupu.

Pirmoje klasėje akivaizdus šeimos modelis, ir kaip elgiamasi su vaikais. Bet dažnai delikačios pastabos tėvams apie jų netinkamą elgesį nebūna išgirstos.Kaip bebūtų liūdna turime begale pavyzdžių kaip vaiką sugadina pernelyg didelė meilė.

Taip tai yra tiesa,kad kuo vaikas mažesnis, tuo tą patirtį stipriau fiksuoja ir įsimena.Todėl ir tėvai augindami vaikus turi daug kuo patys, mokytis,dometis, skirti savo vaikams kuo daugiau dėmesio ir apsišarvoti milžiniška kantrybė.

Iš perskaityto straipsnio supratau, kad tėvai neturi slopinti vaiko savarankiškumo, o ugdyti taip, kad vaikas pats gebėtų atpažinti tikrovę, ją priimti ir pamažu įsisąmoninti, kad tai, ko jis nori, ne visada gali turėti tuoj pat,kad visiems pasiekimams reikalingos pastangos ar laukimas.Užaugęs vaikas bus ko gero laimingas tada, kai turės gyvenimo tikslą, bus pasitikintis savimi ir visada prisimins pavyzdį-savo šeimą

Labai svarbu vaikui leisti būti savimi, jį drąsinti, skatinti, pagirti, o ne bausti, ar peikti, nes vaikui tokie neigiami veiksmai gali tik sumenkinti savivertę, o ne padidinti pasitikėjimą savimi. Jau nuo mažens turėtume vaiką mokyti atskirti gerą elgesį nuo blogo, rodyti gerą pavyzdį. Turėdamas gero elgesio pavyzdžius vaikas pats formuos gerą savo charakterį.

Kaip norėtųsi, kad visos mamos žinotų, kad nuo gimimo iki 2 metų vaikui labiausia reikia meilės ir tai lemia tolimesnį žmogaus vystymąsi. Deja, iš kažkur kartais regimas susiformavęs priešingas požiūris "mažas vaikas - jam nieko nereikia, apart fizinių poreikių patenkinimo", o, išties, prieraišumas nepaprastai svarbu :). Reikia šviesti žmonės, kad dažnai prieraišumo nebūvimas lemia asmens sunkumus ateityje.

Puikus straipsnis, kurį būtina perskaityti visoms vaikus auginančioms bei juos planuojančioms šeimoms. Nes vaikai yra lyg molis suaugusiųjų rankose ir tai, ką iš to vaiko "nulipdysime", tą ir paleisime į gyvenimą.

Puikus straipsnis. Sutinku, jog viskas prasideda šeimoje. Geras psichologinis klimatas šeimoje, glaudūs tarpusavio santykiai, darnus šeimos gyvenimas, asmeninis pavyzdys, tėvų autoritetas, bendravimas ir bendradarbiavimas - puikus pamatas vaiko charakterio formavimuisi. Artimas šeimos bendravimas padeda suvokti vaikui šeimos vertybes, normas ir pratina jas taikyti kasdieniame gyvenime, bendraujant su kitais žmonėmis. Būtent bendraujant susiformuoja žmogaus bruožai: jausmai, emocijos, elgesio įpročiai bei charakterio savybės.

Man labai aktualus straipsnis, kadangi laukiuosi ir liko mažiau nei trys mėnesiai. Tikrai pasinaudosiu patarimais ir pastebėjimais. Ir dar ne kartą sugrįšiu paskaityti. Norėčiau daugiau tokių straipsnių :)

Sveiki,dauguma vaikų yra kaip maži beždžioniukai jie viską daro,atkartoja tai ką daro jų tėvai ., tai nėra įgimti dalykai tie žmonės visada randasi šalia jų ir ,bet kokius jų judesius ,įpročius atkartoja.Dažnai juk sakoma nesibarkite prie vaikų, nes grižę vaikai į darželį,mokyklą pradeda bartis su vaikais ,nes jiems tai situacijos atkartojimas juk tai gerai taip daro mano tėvai. Arba grižę pasakoja apie panašią situaciją su labai dideliu entuziazmu ir emocijom.

Straipsnis man labai patiko. Manau kiekvienas žmogus giliai širdyje turi visas geriausias savybes kurias turi perduoti savo vaikams , kad pas juos formuotųsi visos geriausios charakterio savybes .Nes tėvų įtaką daug ką daro .

Pritariu straipsniui,bet ir kartu norieciau paprieštarauti.Tam tikri bruožai yra ugdomi,bet nepamirškime,kad dar yra genetika,vaikas jau gimsta su savo charakterių.

Mano nuomone, pozityvios tėvystės seminarai, kurie dabar vykdomi padagoginėse psichologinėse tarnybose galėtų būti vykdomi kaip prevencinė priemonė, o ne kaip postvencinė (kaip yra šiuo metu). Kadangi planuojant nėštumą ne tik asocialioms šeimoms praverstų įgytos žinios auklėjant kūdikius, bet ir visiems kitiems ugdytiniams būtų pravartu pasitikslinti savo turimą žinių 'bagažą". Tokiu būdu gal turėtume mažiau šiandien nelaimingų (plačiąja prasme) vaikų. Kita alternatyva galėtų būti Rengimo šeimai programos įgyvendinimas bendrojo ugdymo mokyklų vyresnių klasių mokiniams. Tačiau tam reikia didinti pamokų krūvį, o jis ir taip yra didelis (32-35 sav. pamokos), papildomai apmokyti arba dalykų mokytojus, arba rengti specialiai šiai programai specialistus. Viskas susiveda į papildomas lėšas :(

Pritariu, kad vaiko ugdymui tėvai turi didelę įtaką. Nes jau vaikui gimus, reikia prisidėti prie jo įpročių formavimo, pastebėti reikiamus dalykus. Tačiau taip pat svarbu vaikui būti savimi, parodyti savo polinkius. Tačiau tėveliams taip pat svarbu žinoti ir esminius, kiekvieno amžiaus tarpsnio, momentus ir sudėjus visus aspektus, visas žinias bus ugdomas puikus žmogus.

Kazys Saja per vieną susitikimą sakė, kad žmogus ateina į šį pasaulį nebaigtas kurti. Augdamas jis kuria save padedamas aplinkos- tėvų, mokyklos, draugų. Tai labai gražiai paaiškina ir šis straipsnis. Tik nereikia persistengti- vaiko gyvenimo kūrėjas yra jis pats , o ne tėvai.

Geras straipsnis. Manau, kiekvienas iš tėvų privalo perduoti savo vaikui tik gerąsias savo savybes ir tai jau prasideda šeimoje. Darnus šeimos gyvenimas,asmeninis pavyzdys, tėvų autoritetas, bendravimas ir bendradarbiavimas formuoja vaiko charakterio bruožus, asmenines vertybes, todėl kaip mini autorė-Tėveliai, nepaleiskite į pasaulį gyvenimui nepasiruošusio žmogaus.

tėvu charakteris labai atsiliepa vaiko asmenybės augimui, nes pagal charakterio bruožus vaikas imą pavyzdį iš tevų ir bando atkartoti veiksmus.

Komentuoti

Filtered HTML

  • Web puslapių adresai ir el. pašto adresai automatiškai tampa nuorodomis.
  • Leidžiamos HTML žymės: <a> <em> <strong> <cite> <blockquote> <code> <ul> <ol> <li> <dl> <dt> <dd>
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Web puslapių adresai ir el. pašto adresai automatiškai tampa nuorodomis.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
CAPTCHA
Klausimas, skirtas patikrinti ar esate žmogus ir išvengti automatinių komentuotojų.