Tie begaliniai vaikų norai...

"Tėvams yra sunkiau nenupirkti vaikui norimo žaisliuko, negu vaikui jo negauti."

Dr. Sigita BURVYTĖ


Kūdikiai neturi užgaidų

Suaugęs žmogus, norėdamas suprasti vaiką, turi ugdytis empatiją, siekti atpažinti vaiko poreikius ir juos atskirti nuo įnorių ir vaikiškų kaprizų. Kuo mažesnis vaikas (kūdikis), tuo jo poreikiai paprastesni (valgymas, miegas, saugumas) ir jų tenkinimas tiesiogiai priklauso nuo tėvų. Kūdikio rėkimo ar verksmo negalime prilyginti kaprizingam elgesiui, juk rėkdamas jis savotiškai tikrina aplinkos saugumą ir šaukiasi suaugusiųjų pagalbos, nes niekaip kitaip negali pasakyti, kad yra alkanas, kenčia skausmą, karštį ar šaltį. Tėvams privalu kuo greičiau reaguoti, todėl teisingai daro tos mamos, kurios nešioja kūdikį tiek, kiek jis nori, maitina taip dažnai, kiek jis nori, ir nuolat būna šalia.

Vaikams kaprizai padeda tenkinti smalsumo ir pažinimo poreikį

Kuo vaikas didesnis – tuo savarankiškesnis, pats nori tyrinėti ir pažinti artimąją aplinką. Jei tyrinėdamas aplinką vaikas susiduria su tėvų ar kitų suaugusiųjų draudimais, tuomet, siekdamas patenkinti pažinimo poreikį, stengiasi įveikti kliūtis aikštydamasis. Jeigu tai pasiseka vieną, kitą kartą, tuo instrumentu įpranta naudotis tenkindamas savo poreikius.

Vaikui reikalinga saugi aplinka, kurią jis galėtų tyrinėti ir tenkinti savo smalsumą. Žodis „negalima“ taip pat yra reikalingas, tik jis turi būti vartojamas nuosekliai ir išimtinai tada, kai būtina. Tuomet vaikas supras: yra dalykų, kuriuos galima daryti, o ko negalima, – vadinasi, tikrai nevalia.

Dažnai nutinka taip, kad tėvai vaikams taiko per daug draudimų, šitaip slopindami vaikų norą pažinti, ir pasinaudodami suaugusiojo teise priverčia vaikus paklusti, būti „patogiais tėvams vaikais“. Tai žalingas tėvų elgesys su vaikais, kuris tėvų ir vaikų santykius daro įtemptus.

Suaugusiųjų pareiga – atpažinti vaikų poreikius

Suaugusiųjų pareiga – atpažinti vaikų poreikius ir padėti jiems juos patenkinti, o norus nukreipti ir paversti veiklos tikslais, taip pat leisti vaikams patiems patenkinti savo norus įdedant tam pastangų. Vaikų norai turi padėti jiems pasiekti savo tikslą ir tapti prasmingos veiklos motyvais.

Didėjant vaiko gyvenimiškai patirčiai, tobulėjant jo asmenybei, atsiranda ir auga vaiko bendravimo su kitais (vaikais ir suaugusiaisiais), reikšmingumo (sėkmės) ir saviraiškos ar kūrybos poreikiai. Kai vaikas jaučiasi mylimas tėvų, mėgstamas bendraamžių ir kitų suaugusiųjų, šitaip patenkina savo bendravimo su kitais, reikšmingumo ir saviraiškos poreikius bei įgyja pasitikėjimą savimi. Aikštingi vaiko norai dažnai slepia nepatenkintus jo poreikius, o kai vaikas juos patenkina, jam nebėra prasmės aikštytis.

Skirtingi tėvų požiūriai ir nuostatos į vaiką

Tėvams svarbu suvokti savo nuostatas, kuriomis jie vadovaujasi ugdydami vaikus ir tolesnius tikslus, kurių siekia auklėdami savo vaikus. Vieni tėvai išgyvena dėl to, kad neišpildė eilinio vaiko įnorio, nors tuoj pat vaikas užsimanys ko nors kito. Kiti gi džiaugiasi, kad sugebėjo atsispirti vaiko įgeidžiui ir suteikė jam gyvenimišką pamoką, leisdami suprasti, kad ne visi norai kaipmat išsipildo.

Suaugusieji turėtų padėti vaikui suprasti, kad norai gali būti išpildyti, bet tam reikia įdėti pastangų, kažko atsisakyti, palaukti ir t. t., nes tik tada ugdysis vaiko valia ir vidinė motyvacija tikslingai veikti ir mažais žingsneliais artėti prie savo tikslo. Vaikas turi būti ugdomas kelti tikslus ir valingai jų siekti, o ne tik reikalauti iš kitų – tik šitaip jis galės suaugęs jaustis laimingas.

Kai vaikas sako, kad nori neštis mėgstamą mašinėlę į darželį ar prašo nupirkti telefoną, kurį turi jo draugai, kas tai – jo norai ar įgeidžiai? Siekiant suprasti, koks vaiko poreikis slypi po šiais norais, reikia užduoti klausimą: kam vaikui to reikia? Iš vaiko atsakymų turėtume pažinti jo poreikius. Tėvai gali vaikui padėti išmokti kaprizingą elgesį pakeisti kitu, nukreipdami vaiką tinkama linkme, parodydami, kaip elgdamasis jis gali įgyvendinti savo norus. Skatinkime vaiką pačiam siekti savo tikslų ir jaustis laimingam juos pasiekus savo pastangomis.

  • Nuostata „vaikas yra partneris“. Dėl partneriško požiūrio dažnai pamirštama, kad vaikai į pasaulį ateina nesuvokdami ribų. Neteisinga klausti, ko nori vaikai: jie nori guminių meškučių, ledų, be perstojo žiūrėti filmukus, vilkėti vasarinius drabužius žiemą arba atvirkščiai: vilnonės kepurės vasaros kaitroje. Visa tai suprantama, juk ir Jūs, paklausti, ko norėtumėte, neatsižvelgdami į tikrovę, ko gero, atsakytumėte: daug pinigų, ilgų atostogų ir kad Jus lepintų kiti... Tačiau suaugęs žmogus paprastai suvokia save kaip nuo išorinių sąlygų priklausomą individą ir todėl žino, kad tokie pageidavimai – tušti. Jūs galite normaliai ir laimingai gyventi, nors išvardytų dalykų ir neturite.

  • Nuostata „noriu vaiko meilės“. Tėvai, norėdami vaiko meilės, visais įmanomais būdais tenkina jo norus. Pavyzdžiui, abu tėvai nuščiuvę laukia savo dvejų metų dukros atsakymo, ar šiandien ji eis pietų miegelio, ar ne. Išgirdę teigiamą atsakymą, visi kartu nueina į miegamąjį, dukra jiems paima už nosies ir šitaip visi miega pogulio. Tėvai nuolat tenkina visus vaiko norus, o tai neskatina jo ką nors daryti pačiam, nes mažylis gali be paliovos reikšti pageidavimus. Vaikas, neišmokęs veikti ir paklusti protingoms suaugusiųjų taisyklėms, susidurs su sunkumais darželyje, mokykloje ir darbe. Toks tėvų požiūris į vaiką jam nepadeda ir nemotyvuoja jo veiklai, kuria jis siektų savo tikslų ir tenkintų savo poreikius.

  • Nuostata „vaikas yra dalis manęs“. Kartais tėvai vaiką verčia paklusti nedelsiant, neleisdami jam pasirinkti. Tėvai nori, kad vaikas elgtųsi, kaip yra reikalaujama, ir neatsižvelgia į vaiko savijautą ir situaciją. Pavyzdžiui, mama nori, kad vaikas tučtuojau susitvarkytų žaislus, o vaikas iš kaladėlių stato pilį, kurią nori pabaigti. Mama reikalauja besąlygiškai ir tuojau pat paklusti, šitaip slopindama vaiko norą pažinti ir skatina norą priešintis, aikštytis, manipuliuoti ir reikalauti. Jeigu vaikui nėra suteikiama galimybė pasirinkti: sudėti žaislus dabar arba kai baigs statyti pilį ir neatsižvelgiama į jo poreikius, o tik įsakoma, – vaikas jaučiasi nesvarbus, nemylimas. Tai žeidžia jo savivertę ir sudaro sąlygas manipuliacijoms ar keršto plano kūrimui.

  • Nuostata „vaikas yra vaikas“. Tai – harmoningą vaikų raidą skatinanti nuostata. Tėvai yra tie asmenys, kurie turi daugiau gyvenimiškos patirties, nei vaikas. Privalu vaikui įdiegti ritualus, kurių jis besąlygiškai laikytųsi, kurie taptų elgesio įpročiais, padedančiais ateityje sugyventi su kitais. Mažas vaikas visų pirma turi suvokti, kad yra už jį sprendžiantis „kitas“. Tai įmanoma tik tuo atveju, jei suaugusieji nuolatos pabrėžia: esi „tu“ ir esu „aš“. Pavyzdžiui, vaikas trukdo kalbėtis, ropščiasi ant kelių, mama švelniai jį nustumia. Tokiu savo elgesiu mama parodo savo atsiribojimą nuo vaiko ir leidžia vaikui suprasti, kad šioje situacijoje toks vaiko elgesys yra mamai nepriimtinas. Taip vaikas išmoksta atskirti mamą kaip atskirą kitą žmogų, – tai svarbi sąlyga vaiko, kaip atskiro ir individualaus žmogaus, asmenybės formavimuisi. Atribojimas, kurį patiria vaikas, leidžia jo psichikai vystytis, jis įgyja gebėjimą laikytis ribų. Kad vaiko raida būtų sėkminga, svarbu suvokti ne tik tai, ko jis nori arba tariamai nori, bet ir pastangos parodyti vaikui, kad šalia yra kitas žmogus, kuris turi kitokių norų. Tėvai, vaiką laikantys vaiku, o save – daugiau patirties turinčiais asmenimis, kuria šeimos ritualus ir sudaro vaikui sąlygas ir galimybes išsiugdyti tinkamus elgesio įpročius valdant savo norus ir kaprizus. Tai ateityje padės vaikui pozityviai prisitaikyti visuomenėje ir leis jaustis laimingu žmogumi.

Vaiko psichika vystosi, kai jis jaučia tėvų meilę ir turi galimybę suprasti, kad savo pastangomis gali patenkinti norus, kai patiria ne tik suaugusiųjų palaikymą ir besąlygišką norų tenkinimą, bet ir atstūmimą (atsiribojimą). Kaip vaikas išmoks vaikščioti, jeigu jis nuolat bus nešiojamas? Tam tikru amžiaus tarpsniu nors vaikas ir prašosi ant rankų, tėvai turi jam leisti pačiam mokytis vaikščioti.

Bausmės neturi ilgalaikio poveikio

Nieko nepasiekiama, jeigu vaikas baudžiamas už netinkamą elgesį ar kaprizus. Jei vaikas nuolat rodo nepagarbą, elgiasi įžūliai ir vangstosi, prasminga ieškoti tokio elgesio priežasčių. Bausmės tuo momentu tarsi padeda suvaldyti vaiko kaprizus ar jo įtūžį, bet jos neturi ilgalaikio poveikio ir neugdo vaiko motyvacijos elgtis tinkamai, be abejo, neugdo ir savidrausmės.

Tėvų ir vaikų santykių sutrikimų pasekmės

Tėvų tarpusavio ir savo bei tėvų santykių sutrikimus patiriantis vaikas išmoksta manipuliuoti suaugusiaisiais, nes neskiria mamos ar tėčio kaip kito asmens ir negeba tinkamai nuo tėvų atsiriboti. Vaikas manipuliuoja tikslingai, tačiau nesąmoningai ir nepamatuotai. Tai svarbus skirtumas, nes manipuliaciniai vaiko veiksmai nėra racionaliai valdomi, tai tėra išmokta reakcija į „kito“ elgesį.

Tėvams svarbu pripažinti aprašytas nuostatas ar požiūrius į vaiką kaip netinkamo ir tinkamo vaikų elgesio ar kaprizų atsiradimo priežastį. Suvokus problemą, turėtų paaiškėti, kad reikia ne bausti vaiką už aikštijimąsi, o pirmiausiai tėvams pradėti šalinti tai sukėlusias priežastis – įsivertinti savo nuostatas, kuriomis vadovaujamasi ugdant vaikus ir imtis saviugdos.

Svarbi bendroji tėvų ar kitų vaiką auklėjančių asmenų elgsena su vaiku, o ne pavieniai klaidingo ar teisingo elgesio atvejai. Jei skaitydami, atpažinote savo nuostatas, kuriomis vadovaujatės ugdydami vaikus, bei supratote, kurios padeda ar trukdo sėkmingai vaiko asmenybės raidai, ir jaučiate vidinį norą keisti savo elgesį su vaiku, labai tiktų pasikalbėti su kitais tėvais šia tema ar apsilankyti tėvų savipagalbos grupėse ar pozityvios tėvystės kursuose.

Daugiau autorės straipsnių:

Šaltiniai:

  1. Маслоу А. Новые рубежы человечиской природы. Москва: Cмысл, 1999.
  2. May R. Meilė ir valia. Vilnius: Vaga, 2010.
  3. Winterhoff M. Tironų mums nereikia. Vien auklėti negana. Išeitys. Vilnius: Tyto alba, 2012.

Paimta iš portalo



47 Komentarai

Perskaitęs šį straipsnį visiškai sutinku su autorės nuomone, kad nereikia pildyti visų vaiko užgaidų. Nes pildant visus vaiko norus ir užgaidas iš jo gali išaugti išpuikęs nesavarankiškas, nemokantis tinkamai savimi pasirupinti, bei negebantis siekti tikslų žmogus. Žinoma reikia kartais atsižvelgti ir į vaiko norus, bet viskam turi būti ribos, norint kad užaugtų motyvuotas, savarankiškas ir sąmoningas žmogus.

Labai geri autorės straipsniai, pamokantys ypač jaunus tėvelius kaip elgtis su vaikais vienokioje ar kitokioje situacijoje, kartais norėdami , kad vaikas nustotų zysti tenkiname jo norus, nepagalvodami, kad vaikas greit prie to pripras ir su vaiko amžiumi ta norų kartelė vis kils. Todėl tenkindami vaiko norus turime gerai pagalvoti ar tie norai ir užgaidos turi būti visos išpildytos, kad ateityje užaugęs vaikas pats galėtų siekti savo tikslų, kad galėtų pats savimi pasirūpinti, o nelaukti kol kažkas kitas už jį tai atliks.

Šiame straipnyje aprašoma didelė problema, su kuria susiduria kiekvieni tėvai. Pildant visus vaikų norus, jie yra išlepinami, ir ateityje, kai vaikas jau yra subrendęs, jis vis tiek geba reikalauti iš tėvų, tik reikalavimai jau būna žymiai didesni. Neįvykdžius reikalavimų, prasideda priekaištai, kad ne va tėvai nemyli savo vaiko, jo nesupranta, o to ir ano tėvai vaikui viską duoda ir panašiai. Tad autorė teisingai sako, kad tėvai turi gerai išsiaiškinti kokiomis nuostatomis ugdo savo vaiką, ir ar nereikėtų jų pakoreguoti.

Suaugusieji tikrai neturėtų šokinėti pagal vaikų dūdelę, bet ir nereikia jų visiškai ignoruoti. Reikia skirti laiko, pastangų, norint pažinti savo vaiką, suprasti ne tai, kas geriausia mums, suaugusiesiems, o kas geriausia pačiam vaikui. Tėvai linki viso, kas geriausia jų vaikui, tačiau ne visada tie norai būna naudingi pačiam vaikui. Labai svarbu išmokti tai atskirti.

Labai puikus straipsnis. Patarčiau paskaityti tėvams bei visiems, kurie susiduria su mūsų mažaisiais NORIUKAIS. Tikrai ne visada sugebam atskirti norus nuo poreikių. Juk mes, suaugusieji, taip pat elgiamės panašiai: būtiniausi poreikiai patenkinami, o norai patenkinami tada, kai tam atsiranda galimybė. Gal tikrai nepradėkim matuoti meilės vaikams tuo ,ką duodame materialiai tenkindami užgaidas.

Tai problema manau su kuria susiduria dauguma, o gal net visi tėvai. Iš "didelės meilės" tėvai pridaro daug daugiau žalos vaikui nei mano. Todėl autorės žodžiai (Skatinkime vaiką pačiam siekti savo tikslų ir jaustis laimingam juos pasiekus savo pastangomis) viską pasako, kad vaikas turi dėti pastangas norėdamas ką nors gauti, tuomet jis labiau vertins tai ką gavo.

Suaugę dažnai patenka į "vaikų norų spastus" ir nesupranta ko vaikui iš tikrųju reikia,
ir kaip reikėtu tinkamai pasielgti. Pritariu autorės žodžiams, kad kad reikia ne bausti vaiką už aikštijimąsi, o pirmiausiai tėvams pradėti šalinti tai sukėlusias priežastis – įsivertinti savo nuostatas, kuriomis vadovaujamasi ugdant vaikus ir imtis saviugdos.

Sutinku su autore, kad suaugę privalo protingai tenkinti vaikų norus. Puikus straipsnis, nes perskaičiau ne vieną receptą kaip elgtis su vaikų kaprizais, kaip nepakenkti vaikui jį lepinant, kaip ugdyti vaiko savarankiškumą.

Dažnai tenka matyti, kai tėvai viską daro, bei perka savo vaikui ko tik jis užsimano, kitu atveju, vaikas pradeda rodyti savo kaprizus, pradeda šaukti, mušti savo tėvus ir panašiai. Taip pat yra tekę susidurti su tokiais atvejais, kai tėvai taip elgiasi dėl visiškai kitokių priežasčių, kaip tarkim, dėl vaiko meilės, arba kartais pastebiu, kai tėvai sako: "man negaila, aš galiu jam tai nupirkti", tačiau tėvai darydami tokius poelgius nesupranta, kad taip gali tiesiog pakenkti savo vaikui. Visa tai vyksta dėl informacijos stokos tėvams, jie tiesiog nežino, kaip tinkamai ugdyti savo vaiką, todėl tėvai, tūrėtų labiau stengtis domėtis tokiais dalykais, tam, kad vėliau po tokių jų poelgiu, nebūtų neigiamo poveikio jų vaikams.

Labai patiko straipsnis, tėvai privalo protingai ir atsakingai tenkinti vaikų užgaidas ir norus. Svarbu leisti vaikui
išbandyti nustatytas ribas, nepulti į paniką, jeigu mažylis nuolat prašo parduotuvėje penkių šokoladukų, nors buvo sutarta, kad pirksime tik vieną. Manau reikia didžiulės kantrybės ir ištvermės, kad tokias vaiko derybas ir isteriškus reikalavimus sutiktume supratingai ir neprarastume pusiausvyros...

Vaikams kartais per daug leidžiama, o tėvai galvoja, kad daro gerai, nes nori, kad jų vaikutis būtų laimingas. Vaikai dažnai ožiuojasi manipuliuodami tėvais. Todėl labai svarbu, kad šeima susikurtų tam tikras taisykles, susitarimus ir jų laikytūsi.

Sis straipsnis padejo prisiminti save vaikysteje kai manipuliuodavau tevais ir kaip svarbu, jog jie nepasiduotu vaikams jei yra kazka uzsibreze.Teveliai turi laikytis duoto zodzio,nes vaikai matydami jog jie nusileidzia kita karta jau zino kaip ir ka daryti ir tikrai samoningai tuo naudojasi(kad ir kaip dabar butu to gaila bent as tikrai taip dariau).

Sutinku su straipsnio autore, kad vaikai nesuvokia ribų, jų ribos siekia tiek, kiek tėvai leidžia. Manau, kad vaikui reikia leisti tiek, kiek pakanka patenkinti vaiko poreikius pagal jo amžių. Tačiau tik nuo tėvų priklauso, kokį santykį nuo pat vaiko atėjimo į šeimą jie sukurs. Vaikui žodžio "negalima" nepakanka, svarbu vaikui paaiškinti priežastį.

Sutinku su autore, kad vaikai viską išsiprašo pas tėvus, o kai kurie iš tos begalinės meilės viską padarytų, kad savo atžąlai visus poreikius patenkintų. Turėtų vaikas žinoti ir tokius žodelius kaip negalima, reikia ir pačiam atlikti kokį gerą darbelį už kurį gal tėveliai ar seneliai užmokės. Už gana ilgai rinktus pinigėlius vaikas galės įsigyti norimą daiktą, o jau tada žinos, kad nėra taip lengva taupyti kaip aplinkuj tiek daug pagundų, tad žinos ir vertins tėvų pastangas.

Pastaruoju metu vaikai išties tapo brangūs: tėvai jiems perka pačius įvairiausius daiktus, o jų kiekį ir vertę vis dažniau diktuoja aplinka, o ne poreikiai.O juk visa kas nesunkiai pasiekiama ir nesisieja su iniciatyva bei pastangomis, pradeda kelti nuobodulį.
Tik tėvai gali išmokyti savo vaiką tramdyti norus, atidėti jų tenkinimą vėlesniam laikui, kantriai laukti nuveikto darbo rezultatų ir už jį teikiamo atpildo. Be galo lepindami savo vaiką, tėvai formuoja klaidingą jo supratimą, kad viską galima lengvai pasiekti, gauti ar nupirkti.

Reikia nustatyti vaiko elgesio ribas. Pvz. jei vaikas darželyje nesusitvarko savo daiktų, reikia ugdyti tvarkingumą. Netvarkingai išmėtyti daiktai trukdo kitai veiklai. Pvz. jei vaikas nori žaisti su kaladėlėmis. prieš tai turi susitvarkyti kitus žaislus, kad lengviau būtų kurti kitą žaidimą. Tiek tėvelių tiek auklėtojos, vaiko elgesiui formuoti, nuomonė turi būti vienoda pvz.darželyje susitvarkyti drabužėlius spintelėje, o namie pasikabinti paltuką, pasidžiauti pirštines, į vietą pasidėti batukus.

Kartais tėvai daro klaidą tenkindami visus savo vaikų norus, nes ir suaugę manys, kad gali viską vos tik panorėję gauti, o taip gyvenime ne visuomet būna. Tokiam žmogui ateityje bus labai sunku, jei jis negaus ko nori. Todėl tėvai turi sukurti kažkokias taisykles vaikui, o ne pasiduoti jų manimuliacijoms.

kuo daugiau skaitau tuo labiau noriu pati sudalyvauti seminare "pozityvi tėvystė" .Čia informacija ne tik jauniems tėveliams, bet ir pagyvenusiems, kuriems reikia požiūrį keisti iš pagrindų.

Labai geras straipsnis.Gaila ,kad anksčiau tokių straipsnių nebuvo,tikrai bučiau pasinaudojusi.Reikalingu momentu pasakyti žodį negalima,nes vaikas nuo mažens turi žinoti ribas,norint kad užaugtų motyvuotas, savarankiškas ir sąmoningas žmogus.Vis norim būti gerais tėvais ir pildom vaikų norus,bet norų pildimas dar nereiški būti gerais. Manau negalima vaiko meilę nusipirkti tenkinant jo norus, nes ne viskas gyvenime remiasi į pinigus.

Manuo nuomonė reikia kartais atsižvelgti ir į vaiko norus, bet viskam turi būti ribos.Teveliai turi laikytis duoto zodzio nors man tai sunkei pavikdavo.Mano atžalos užaugo be dideliu kaprižu.

Straipsnis iš ties geras, jame labai daug naudingų patarimų, kaip ir kada pasakyti tinkama žodį, kokioje situacijoje galima juos pritaikyti. Taip pat, sutinku su straipsnio autore, kad vaikai nesuvokia ribų, jų ribos siekia tiek, kiek tėvai leidžia. Manau, kad vaikui reikia leisti tiek, kiek pakanka patenkinti vaiko poreikius pagal jo amžių

vaikas yra vaikas, kartais labai gera išpildyti jo norą ar užgaidą, bet tai turi būti proto ribose. kartais tėvai taip nori, kad vaikas pasakytu būtent dabar tą gražų eilėraštįi, kuri visai nesenai išmoko ir taip gražiai deklamuoja, bet gal vaikas nenori, bet tėvai bepaliavos prašo ji padeklamuoti. na smagu jei vaikai išpildo tėvų norą. Taip pat ir tėvai turėtu išpildyti vaiko norą, kai vaikas kažko labai nori, juk taip gera, kai vaiko akys spindi džiaugsmu, vaikišku juoku. man patinka pildyti vaiko norus, bet zinoma neperžengiant ribų, ir mūsų šeimoje yra tam tikri susitarimai, būna, kad net tenka pameluoti, kad nėra pinigų, nes jei pirksim kiekvieną jo norimą žaislą, negalėsime nupirkti valgyti nei sau, nei šuniukui ar katinui. ir vaikas pradėjo suvokti, kad kartais reikia atsisakyti tam tikrų dalykų, nes yra svarbesnių pirkinių.

begalo myliu savo sūnų, atrodo išpildyčiau kiekvieną jo norą, bet jaučiu kada būna peržengiamos ribos.
kartais užgaidos ir norai pavirsta į i kaprizus, tuomet pas mane isijungia stop migtukas, ir ieškome sprendimo būdų, kaip ožiukus palikti pašonėje ir užsiimti prasminga veikla, nukreipiant dėmesi nuo nereikšmingu dalykų prie prasmingų.
puikus straipsnis, tik kai gimsta pirmas vaikas, ir jis yra pas tave vienas, pats pačiausias, tėvai užsimiršta apie kaikuriuos svarbius dalykus.

Pritariu straipsnio autorės nuomonei. Ir pati manau, kad visų vaiko norų pildyti negalima, nes tada vaikas pajus,kad visada gali gauti tai, ko užsimanė. Jei vaikas užsispyrė,kad kažko nori,o tuo metu tėvai jam negali to duoti, reikia vaikui ramiai paaiškinti, kodėl negalima to daikto dabar gauti. Nereikia barti, reikia ramiai vaikui viską paaiškinti.

Labai svarbu mokėti nubrėžti ribas, kurių vaikams nevalia peržengti. Tai padeda kurti disciplina ir pagarba.

Sutinku su straipsnio autore. Labai svarbu vaikui nubrėžti ribas, tarp to kas yra būtina ir tarp to kas yra noras, užgaida. Vienu atveju noras gali būti pažinimo lavinimo tikslams ir pan, kitu atveju vaikas gali užsigeisti kažko, ką turi bendraamžis, nors pačiam vaikui tai near reikalingas dalykas, bet jis tiesiog jo nori. Labai svarbu tėvams susivokti kada vaikas iš tiesų kažko nori savo poreikiams, o ko ne. Kartais derėtų paaiškinti, kad prie norų įgyvendinimo reikia prisidėti ir pačiam vaikui, taip bus sąžiningiau. Bet kokiu atveju, nereikia leisti vaikui manipuliuoti tėvais. Dažnai patys tėvai net nesusimąstydami vaiką įstumia į tokią situaciją, kadangi viską jam perka ir duoda, ko tik nori. Dar kartą pabrėžiu, kad vaikui labai svarbu parodyti ribas.

Labai teisinga manyti, kad vaikui negalima duoti visko, ko jis nori. Tai vėliau gali pakenkti pačiam vaikui. Kai tėvai vaikui duoda visko, ko jis įsigeidžia, jis gali nebevertinti to, ką turi, gali norėti vis daugiau ir daugiau, o svarbiausia tai, jog tokiam vaikui, įpratusiam viską gauti, vėliau bus sunku gyvenime, kai jis supras, kad visko, ko užsigeidžiame negalime turėti. Jam bus sunku susidurti su tokia realybe nei su ta, kurioje viskas lengvai gaunama.

Manau kartais galima vaikus ir palepinti,bet viskas turi buti su saiku,kitaip vaikai pradeda manipuliuoti tevais,reikalauja tenkinti ju norus,o tevai dazniausiai is dideles meiles net nemato ir neisivaizduoja ka augina.Siuolaikiniai vaikai daznai zino tik savo teises,bet nepareigas.

Pritariu, kad visų vaiko norų pildyti negalima, nes tada vaikas pajus,kad visada gali gauti tai, ko užsimanė. Kartais vaikus galima palepinti, svarbu mokėti nubrėžti ribas.

Sunku nustatyti ribas kai parduotuvėse yra tiesiog perteklius visko, tame tarpe ir žaislų, žaidimų, saldumynų. Nenuostabu, kad tėvai nori savo vaikui geresnio vieno, kito, trečio žaislo/žaidimo, o dar kai vaikas ateina po darželio ir skundžiasi arba dar blogiau, pradeda reikalauti tokio žaislo, kurį matė pas grupės draugą ir kurio nėra pas jį...ribos turi būti nustatomos, bet iš pradžių reikia išsiugdyti tas pačias nuostatas, kuriomis bus vadovaujamasi.

Mano manymu didžiausia problema tame , kad daugelis tėvų turi mažai laiko, kurį galėtų skirti šeimai, todėl jaučia kaltės jausmą prieš vaikus. Ir dėl to perka tai ko vaikas nori, kad sumažinti tą kaltės pojūtį . Ar vaikas lieka patenkintas viskuo abejoju, nors vaikui nenustatomos jokios ribos .

Šį straipsni atspausdinsiu į vaikų darželį :) Ši bėda tikriausiai atėjus yra dar nuo tu laikų kai tavo tėtis kolūkio direktorius, o kito vaiko mama melžėja. Direktoriaus vaikas turi tai ko neturi melžėjos vaikas. Ši problema slypi jau n... metų. Bet matant praeitį reikia daryti išvadas jog mes viską galim duoti vaikui su saiku, neturim perdėtai perkrauti jų žaislų, daiktų. Nes kai bus 16 - 18 metų, tėvai nemokes pasakyti NE vaikuti aš to leisti negaliu, nes iki to tėvai juk visas užgaida pildė. Vaikus auklėjant turim turėti tam tikras ribas, kad vaikas užaugtu neegoistiškas.

Teisingai paminėta, jog tėvai turi skirti poreikius nuo norų. Ir , kad noras yra tikslas kurį reikia siekti. Tėvams yra lengviau išpildyti vaiko norą negu kentėti vaiko zizimo, ar kažką aiškinti, tokia yra realybė

Kuo dažniau tėvai pildo vaikų norus bei pageidavimus, tuo daugiau nemalonumų gyvenime jo laukia. Jeigu trokštame savo vaiką matyti laimingą, reikia išmokyti jį džiaugtis tuo, ką turi, bei išmokti džiaugtis kartu su juo. Vien tik pildant vaikų įnorius, nepasieksime nieko gero, rezultatas mus vėliau nuvils. Manau galima ir reikia vaikus kartais palepinti, nupirkti tai, ko jie nori, bet visada reikia jausti saiką ir neperlenkti lazdos.

Perskaicius si straipsni labai sutinku su isdestyta nuomone, kad nereikia pildyti visu vaiko uzgaidu kai jis tik uzsimano kazko. Tevai pildydami visas vaiko uzgaidas gali padaryti didele klaida vaiko ateiciai, nes vaikas gali buti nesavarankiskas, nemokamtis savimi pasirupinti, nesugebantis siekti savo tikslu. As nesakau, kad nereikia pildyti vaiko noru, reikia, tikrai reikia, bet proto ribuose reikia atsizvelgti i jo norus. Tevams nemokantiems pasakyti savo vaikui ne, pasiulyciau pasikoncultuoti su socialiniu pedagogu arba su psichologu.

Sveiki,temos aktualumas yra labai didelis... vaikai nebesupranta žodžio ne .Tai yra tragedija...o dauguma tėvų negali apraminti savo vaikų išaiškindami ,kad ne viskas yra gaunama kai tik to panorėsi daugeliems dalykams reikia pasistengti,reikia užsitarnauti.Tėvai dažnai taip uždaro vaikams burnytes,kad nereikėtų aiškinti arba juos raminti ypač prie svetimų žmonių.Tai yra bėda ir labai aktuali šių dienų tarpe.

Apsidairius aplinkui, atrodo, kad dauguma tėvų pamiršo žodį "ne". Vaikų namai lūžta nuo žaislų, vaikas nebevertina jokių naujų dovanų, jam jos nekelia tokio džiaugsmo, nes jis turi visko. Nėra gerai vaikui leisti daryti viską ir pirkti ko tik jis nori, tai gadina vaiko supratimą, reikia jį išmokyti džiaugtis smulkmenomis ir žinoma kartais palepinti tuo, ko tikrai nori. Reikia atskirti vaikų norus nuo užgaidų, nedaryti iš vaiko lepūnėlio ir egoisto, nes vieną dieną jis paprašys pas jus ferari automobilio, o kitą dieną pasakys,kad jis jam atsibodo :)

Nuostabus straipsnis,parodantis kokios yra situacijos.Kokie mūsų vaikučiai monipuliatoriai ir,kokia klaidą padaro tevai nemokėdami pasakyti-Ne.

Pati dirbu tarp daug žmonių ir dažnai tenka matyti šeimas, jų tarpusavio santykius ir girdėti vaikų kaprizus, taip pat ir stebėti tėvų reakcijas ir iš tiesų labai daug tėvų, nemoka susikalbėti savo vaikais ar pasakytų tokį "ne", kad vaikas suprastų, dažniau jie įgyvendina vaiko įnorius. Bet taip pat yra ir nuostabių tėvų, kurie vaikui kažko įsigeidus neleidžia jam reikalauti iš tėvų, o skatina nueiti ir pačiam gražiai paprašyti, taip skatindami vaiko savarankiškumą ir drąsa.

Mano manymu, vaikas jaučia, kad gali manipuliuoti tėvais, reikalauti tam tikrus dalykus. Viskas priklauso nuo suaugusiųjų ir tėvų reakcijos į vaiko elgesį. Vaikų kaprizai atsiranda tuomet, kai tėvai per daug leidžia savo vaikams, tenkina visas jų užgaidas. Jeigu suaugusieji tenkina visus jo norus, o ypač, reikalavimus – tokio elgesio pasekmė –nuolatinė bloga vaiko nuotaika, kaprizingumas. Manau, norėdamas kažką gauti, vaikas pats turi įdėti nemažai pastangų, jis turi žinoti daikto vertę. Tėvai turi aiškiai nustatyti ribą tarp „galima ir negalima“, sudaryti leidžiamų ir draudžiamų dalykų sąrašą ir visada jo laikytis.

Labai geras straipsnis, galima pamatyti kokias klaidas daro tėvai ir kaip vaikai tuo naudojasi. Aš pati esu mačiusi, kaip mama pildo visus vaiko norus, o kai važiuoja į parduotuvę , tai nėra tokio karto, kai ko nors nenuperka, ko nori vaikas. O jei pasako - ne, tai prasideda isterijos, ašaros, kas priveda prie to, kad mama vistiek nuperka kažką. O paskui sako, kad jis neklauso, užsispyręs ir panašiai. Manau, tėvai turėtų visų pirma, pastebėti save iš šalies ir pamatyti, ką jie daro, o ne manyti, jog vaikas kažką daro ne taip.

sutinku su straipsnio autore. Pildymas visu vaiko noru prie gero nepriveda, viskam turi buti savos ribos, kadangi teveliai pildydami visus norus, veliau susiduria su rintomis problemomis tokiomis kaip vaiko isteriskas rekimas parduotuveje, griuvinejimas ir dauzimasis ant zemes, tuomet tevai pradeda pykti ir jau nebezino ka daryti.

Tam, kad patenkinti savo vaiko uzgaidas kartais tevai sutinka padaryt viska, kad tik ju vaikas nepradetu verkti ar dar blogiau musti tevus... As manau, tai tiesiog tuvu nekompetencija, tam kad, sutramdyti savo vaiko yra daugybe skirtyngu formu, tik tevia tingi jeskoti tam informacijos ar uzsijimti savo vaikais, daro tai kas yra patogiausia bet nenaudingiausia.

Aš manau, kad vaikai savo norus turi pasiekti patys, tik tėveliai gali pagalvoti, kaip vaikas tai gali padaryti. Tai būtų kaip motyvaciją, tikslo siekimas.

Šiandieniniame pasaulyje yra galimybės įgyvendinti turbūt visus ir savo, ir vaikų norus. Bet ar to reikia? Ar tai būtina? Juk jei labai greitai gaunama tai, ko užsigeidžiama, neturime galimybės ugdyti kantrybės. Vertės susiejimas su daiktais, tai, visų pirma, pasekmė to, kad tėvai neturi laiko bendrauti su vaikais ir problema išsprendžiama paprastai: jei būsi geras, gausi tą ar aną. Manau, kad yra prasminga su vaiku šnekėti apie šeimos finansines galimybes. Neslepiant nuo vaiko realios padėties galima rasti kompromisą ir pavyzdžiui išnaudojant mažiau pinigų gimtadienio šventę suorganizuoti ne prastesnę nei turint daug pinigų. Įsiklausius į vaiko pageidavimus bei pasitelkus kūrybiškumą bei fantaziją galima įgyvendinti įvairias idėjas. Tad vaiko ugdymas, kad jis netaptų lepūnėlis, yra sunkus darbas, kurio metu tėvai gali (turi) vaiką išmokyti, kad gyvenime yra ne tik malonūs dalykai, bet ir atsakomybė.

Straipsnis yra labai aktualus. Manau, dauguma vaikų nesupranta žodžio ne. Jiems yra labai pataikaujama, kas nėra gerai. Ateis laikas, kai vaikas negavęs norimo žaislo pradės isterikuoti, rėkauti, spardytis parduotuvėje ir tėvai tiesiog negalės jo sutramdyti.Toks vaiko auklėjimo būdas, kai tėvai nemoka pagrįstai pasakyti ne priveda prie dar didesnių problemų.

Labai geras autorės straipsnis, pamokantis. Siūlyčiau jį perskaityti ypač jauniems tėveliams. Perskaičiusį šį straipsnį visiškai sutinku su autorės nuomone, kad nereikia pildyti visų vaiko užgaidų ir norų, nes iš tokio vaiko gali išaugti išpuikęs ir negebantis siekti tikslų žmogus. Žinoma reikia kartais atsižvelgti ir į vaiko norus, bet viskam turi būti ribos.

Manau, kad reikia atsižvelgti į vaikų norus, tačiau visa tai vertinti kritiškai. Svarbu išsiaiškinti, kodėl jis nori kažkokio daikto, kam jis jam reikalingas, tuomet bendru sprendimu nuspręsti, ar tai tikrai yra reikalinga. Aš sutinku, kad nereikia pildyti visų vaikų užgaidų, nes vaikas gali pradėti manipuliuoti savo tėvais ir visada viską gauti, tai iššugdo ne pačius geriausius charakterio bruožus, tokius kaip viską gauti lengva, manipuliuojant. svarbu su vaiku turėti savo susitarimų ir taisyklių, kurių negalima laužyti, į tuos susitarimus gali įeiti ir tai, kad užgaidos nebus visada pildomos,ir kad vaikas tai aiškiai ir tvirtai žinotų.

Komentuoti

Filtered HTML

  • Web puslapių adresai ir el. pašto adresai automatiškai tampa nuorodomis.
  • Leidžiamos HTML žymės: <a> <em> <strong> <cite> <blockquote> <code> <ul> <ol> <li> <dl> <dt> <dd>
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Web puslapių adresai ir el. pašto adresai automatiškai tampa nuorodomis.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
CAPTCHA
Klausimas, skirtas patikrinti ar esate žmogus ir išvengti automatinių komentuotojų.