Vaikų amžiaus tarpsnių krizės

Dr. Sigita BURVYTĖ

Kiekvienoje amžiaus tarpsnių krizėje glūdi dvi galimybės: įveikti krizę arba neįveikti. Vaikas įgyja naują savybę, jeigu pasiseka krizę įveikti teigiamai, o krizės neišsprendus vaikas užstringa šiame etape, tai rodo psichinės raidos sutrikimą.

Amžiaus tarpsnių krizės pagal E. Eriksoną

Asmenybės nuolatinės kaitos gyvenime teoriją sukūrė psichologas Erikas Eriksonas (1902–1994). Asmenybės vystymąsi jis skirstė pagal asmenybės ryšį su socialine aplinka ir įvertino somatinių kūno, asmeninių, socialinių ir kultūros veiksnių įtaką asmenybės vystymuisi.

Kiekvienoje vystymosi stadijoje, kuri tęsiasi tam tikrą amžiaus tarpsnį, žmogui iškyla specifinių problemų (raidos krizės), nuo kurių sprendimo priklauso tolesnis asmenybės vystymasis. Vaikas augdamas vis daugiau visko išmoksta, perpranta, pažįsta aplinką, įgyja vis daugiau įvairių įgūdžių, kasdien keičiasi, o pokyčių kokybė tiesiogiai priklauso nuo ryšių su artimais žmonėmis kokybės. Kasdien įgydamas vis daugiau patirties vaikas tampa vis savarankiškesnis, siekia pažinti aplinką ir neišvengiamai susiduria su draudimais, kuriuos įveikia arba ne. Kiekvienai pirmą kartą atliekamai veiklai prireikia daug pastangų, be to, tai sukelia diskomforto būseną, kuriai būdingi tokie jausmai kaip neviltis, bejėgiškumas, baimė, įtampa, nerimas, nuotaikų kaita.

Kiekvienoje amžiaus tarpsnių krizėje glūdi dvi galimybės: pirma – įveikti krizę ir tai skatina asmenybės augimą, emocinę brandą; antra – neįveikti krizės ir tai lemia fizinės, psichinės sveikatos, asmenybės integracijos sutrikimus, adaptavimosi sunkumus. Priklausomai nuo teigiamo ar neigiamo krizės įveikimo, vaikas įgyja naują savybę arba elgiasi sau įprastu būdu. Pavyzdžiui, jeigu mama viską daro už vaiką (aprengia, valgydina), tai vaikui nesuteikiama galimybė įveikti atsiskyrimo nuo mamos etapą ir išmokti būti savarankiškam. Todėl daug vaikų, atėjusių į pirmąją klasę, tebėra nesavarankiški (iš 168 pirmokų 32 pasižymi nesavarankiškumu) (Burvytė, 2011)

Naujagimio krizė

Pirmąją amžiaus tarpsnių krizę kūdikis išgyvena gimdamas. Tai yra pats trumpiausias kritinis laikotarpis, kuomet vaikas patenka į jam naują ir visiškai kitokią aplinką, kurioje turi išmokti pasitikėti kitais ir jaustis saugiai. Ši krizė tęsiasi maždaug tris pirmuosius gyvenimo mėnesius.

Šioje raidos stadijoje vaiko artimiausi aplinkiniai žmonės (dažniausiai tai yra mama) turi pasistengti, kad vaikas jaustųsi saugus. Vien mamos buvimo šalia nepakanka, reikia, kad vaikui tai teiktų malonius potyrius. Kūdikis jausis saugus ir bus daug ramesnis, kai jaus tas pačias rankas, užuos tą patį kvapą. Svarbu, kad nesikeistų kūdikio aplinka (tie patys namai, lovytė, tas pats minkštas žaisliukas, į kurį vaikas mėgsta įsikniaubti ir kt.).

Ar aplinka saugi, kūdikis vertina ir pagal tai, kiek yra patenkinami fiziologiniai jo poreikiai. Kūdikio verksmas reiškia pagalbos šauksmą ir nereikia baimintis, kad vaikas išleps, jei bus reaguojama į jo verksmą ir ieškoma priežasties. Pavyzdžiui, mama sako, kad kūdikis verkė, o ji nežinojusi ką daryti, todėl uždarė duris ir paliko jį vieną kambaryje. Tokio amžiaus kūdikiai niekaip kitaip negali suaugusiesiems pranešti apie tai, kad jiems kažkas yra negerai, tik verkimu, todėl privalu besąlygiškai reaguoti, ieškoti priežasties ir stengtis užtikrinti kūdikio saugumo poreikį. Jei mamos elgesys kels kūdikiui neigiamus potyrius, jam formuosis nepasitikėjimas kitais.

Šiam raidos etapui pasibaigus vaikas išmoksta pasitikėti arba nepasitikėti kitais asmenimis, kurie rūpinasi jo svarbiausiais poreikiais (pavyzdžiui, maitinimu, šiluma, švara ir fiziniu kontaktu), ir jaučiasi saugus arba nesaugus.

Pirmųjų metų krizė

Ši krizė gali prasidėti nuo devynių mėnesių ar vėliau ir tęstis iki 1,5 ar iki 2,5 metukų, kai vaikas pradeda laisviau judėti aplinkoje ir nebėra visiškai priklausomas nuo mamos. Vaikui nori tyrinėti ir pažinti aplinką. Per patirtį jis supranta, kad gali pats pasiekti daiktus, nuropoti ar nupėdinti pasiimti jį dominantį žaislą, atidaryti stalčių. Šiuo periodu vaikas mokosi pats pasirūpinti savimi: naudotis tualetu, valgyti, vaikščioti ir kalbėti.

Šios krizės pabaigoje vaikas žino tris dalykus, t. y. kad jis:

  • egzistuoja;
  • yra atskiras individas;
  • turi savo norus.

Jeigu mes ribojame vaiko judėjimo laisvę, jis negali įgyti šių savybių. Tėvai, sudarydami vaikui saugią tyrinėjimo aplinką, sudaro sąlygas šias savybes įgyti. Vaikas gali norėti obuolio ir nenorėti morkos. Gali norėti rankoje laikyti spalvotą žaislą ir nenorėti ryšėti seilinuko ar dėtis kepurę. Tokio amžiaus vaikui tampa svarbu ne tik reikšti, bet ir siekti patenkinti savo norus.

Šiuo amžiaus tarpsniu netinkamas metodas yra įtikinėti, įrodinėti ir derėtis su vaiku, ką jis turi daryti. Pavyzdžiui, vaikas mėto košę su šaukštu ant stalo, o mama kalba: „nemėtyk košės, negražu, niekas taip nedaro“. Vaikas šito nesuvokia, jis tyrinėja aplinką ir pažindamas save suvokia, kad jis gali padaryti šitą veiksmą. Bus kur kas veiksmingiau, jeigu vaikui pasakysime: „šaukštu dedame maistą į burną“ ir parodysime, kaip tai galima padaryti.

Tokio amžiaus vaikų žodynas nėra gausus ir žodžio „negalima“ jie negirdi, o išgirsta tik „galima“, todėl kartoja savo veiksmą toliau. Pavyzdžiui, jeigu vaikas žaidžia su sultimis, reikėtų porą kartų pasakyti ir parodyti, kad sultis reikia gerti, ir perspėti: jeigu jis žais su sultimis, tada jos bus paimtos. Jeigu vaikas ir toliau elgiasi netinkamai, būtinai privalote atlikti veiksmą, kurį minėjote, – paimti sultis. O žaidimui galima duoti indelį su vandeniu ir paskirti vietą, kur vaikas gali žaisti.

Teisingai elgiasi tėvai, kurie palieka vaikui pasirinkimo teisę, leidžia jam tyrinėti aplinką (versti stalčius – išimti ir vėl sudėti į juos daiktus, belsti šaukštu į valgymo stalelį, išardyti ir vėl surinkti buteliuką). Jei iki metukų amžiaus tėvai vis dar neleidžia vaikui valgyti pačiam ir prievarta mėgina sodinti jį ant puoduko, atsiranda rizika, kad iki pirmos klasės jį patys maitins šaukšteliu ir keis sauskelnes.

Negalima slopinti vaiko pažinimo poreikio. Jeigu jį užslopinsime dabar, tai vėliau paaugęs jis neturės norų ir veiklos tikslų. Šiuo periodu vaikas mokosi pats savimi pasirūpinti: mokosi naudotis tualetu, valgyti, vaikščioti ir kalbėti arba abejoja savo sugebėjimais ir jaučia gėdą. Vaikas, įveikdamas šio amžiaus tarpsnio krizę, suvokia save kaip atskirą nuo kitų žmogų ir ugdosi valią arba susitapatina su kitais.

Trejų metų krizė

Šiuo amžiaus tarpsniu (krizė gali prasidėti 2,5–3,5 amžiaus vaikams ir tęstis net iki 6 metų), vaiką užvaldo frazė „aš pats“. Dar vakar buvęs paklusnus mažylis staiga pradeda net isteriškai reikalauti savarankiškumo ir su neįtikėtinu užsispyrimu ginti savo nuomonę. Taip yra todėl, kad tokio amžiaus mažyliui atsiranda stiprus poreikis tirti aplinką jam pageidaujamu būdu. Ir tada vaikas dažnai sulaukia jį erzinančių „neimk“, „negalima“, „neliesk“, „nelįsk“. Dar blogiau, jei už atliekamus aplinkos „tyrimus“ yra baudžiamas. Tėvams reikėtų žinoti, kad trejų metų vaikas dar nepajėgus ramiai nusėdėti nieko neveikdamas. Tam, kad vystytųsi, jam reikia judėti ir pažinti aplinką, o tėvai neturi riboti savarankiško pažinimo proceso.

Šio amžiaus vaikas jau skiria žodžius „noriu“ ir „reikia“. Kai norai su galimybėmis nesutampa, pirmenybę atiduoda norams. Kad išvengtumėte trimečio krizei būdingo prieštaravimo, geriausia visada jam siūlyti pasirinkti vieną iš dviejų ir būtinai pavartoti žodį „nori“: „Ar pirmiau nori autis batukus, ar užsirišti šaliką?“ Arba jeigu vaikas nenori rengtis, bet nori į darželį: „Šiandien darželyje galėsi žaisti su draugais, bus įdomi diena. Nori pas draugus? Gerai, bet prieš tai turime apsirengti“. Svarbu parodyti vaikui, kad mums svarbūs jo norai, ir jis galės juos išpildyti, bet prieš tai turi padaryti tai, ką reikia, ko nemėgsta, turi pasistengti. Kiekvienas malonumas turi savo kainą, kad jis teiktų džiaugsmą ir vaikai jį vertintų, reikia sudaryti vaikams sąlygas išsiugdyti valią – jie turi išmokti daryti tai, ką reikia, ir turi išmokti atidėti, išlaukti malonumų.

Šiuo amžiaus tarpsniu formuojasi vaiko emocijos (spontaniška reakcija į patenkintą arba nepatenkintą poreikį) ir jausmai (tai vaiko santykių su žmonėmis, daiktais ir reiškiniais išgyvenimas), todėl tėvų pareiga – padėti savo vaikui atpažinti emocijas, suprasti, kas jas sukelia, ir mokyti tinkamai jas reikšti. Svarbu nedrausti vaikui reikšti emocijų ir jausmų, bet dera stabdyti netinkamą vaiko elgesį ir parodyti, kaip jis gali elgtis kitaip apimtas emocijų. Šiuo amžiaus tarpsniu turi būti pradedama ugdyti asmenybės savybė valia, kuria vaikas pradeda sąmoningai reguliuoti savo elgesį ir įveikti vidines ir išorines kliūtis.

Tėvai ramiu tonu turėtų padėti vaikui suvokti savo emocijas, mokyti atpažinti savo jausmus ir juos įvardyti: „Tu pyksti, kad neleidžiu žaisti su kompiuteriu?“ Reikia paaiškinti, kodėl dabar negalima žaisti su kompiuteriu. Pavyzdžiui: „Žaisdamas kompiuteriu gadini akytes ir nestiprini rankyčių ir kojyčių, todėl gali nematyti, kas vyksta lauke ir neišmokti bėgioti ar žaisti su kitais vaikais.“ Šiuo raidos etapu vaikas nori atlikti daugelį veiksmų, ką moka ir atlieka suaugę, todėl jis kartais peržengia tėvų nustatytas ribas ir dėl to jaučiasi kaltas.

Deja, dažniausiai tėvai draudžia vaikui rodyti pyktį, nepasitenkinimą, „kaprizus“, išreikšdami tą pačią emociją: pakeltu piktu tonu vaikui aiškindami, kad nedarytų to ar ano. Tačiau tai nėra paprastas kaprizas, tai – noras pažinti aplinkinį pasaulį. Kai vaikas yra verčiamas užgniaužti savo jausmus ir emocijas, gali atsirasti tuštinimosi sunkumų, vaikas gali pradėti mikčioti, gali kilti alergija ar kitos psichosomatinės ligos.

6–7 metų, arba mokyklinė, krizė

Šiuo amžiaus tarpsniu tarsi yra patikrinama tai, ką vaikas sukaupė iki mokyklos, kaip jis yra pasirengęs prisitaikyti prie naujų iššūkių ir įgyti naujos patirties. Tapęs mokiniu vaikas atsiduria naujoje aplinkoje ir jam reikia savarankiškai patenkinti savo poreikius. Jeigu tėvai vaikui ikimokykliniu laikotarpiu leido įgyti tokios patirties, tai mokykloje jam bus paprasta. Tačiau jei tėvai tenkino visus vaiko kaprizus ir norus, nereikalaudami iš jo jokių pastangų, tikėtina, kad vaikas susidurs su dideliais sunkumais pradėjęs lankyti mokyklą.

Pasitaiko, kad tokio amžiaus vaikams yra sunku kontroliuoti savo norus ir paklusti taisyklėms: negalima išeiti iš klasės kada norisi, negalima neiti į mokyklą, negalima kalbėtis ar juoktis per pamoką ir t. t. Kartais apribotos galimybės verčia vaiką protestuoti. Tai gali pasireikšti verkimu, padidėjusiu dirglumu, jautrumu, agresija.

Kaip tėvai galėtų padėti vaikui? Nesmerkti jo už patiriamus jausmus, negėdinti, nebausti, o būti atidžiais ir dėmesingais klausytojais, pastiprinančiais vaiką ir padedančiais jam pačiam rasti būdus, kaip prisitaikyti prie naujos situacijos. Kadangi atsiranda daug naujų reikalavimų, šiuo metu netinka apkrauti vaiką papildomomis užduotimis, reikalavimais. Suteikite jam šiek tiek daugiau laisvo laiko po pamokų.

Vaikui bus lengviau susidoroti su naujomis pareigomis, jeigu prie jų pratinsite nuo mažens, įtrauksite į namų ruošos darbus. Dar svarbu prieš leidžiant į mokyklą negąsdinti vaiko mokykla: „Nueisi į mokyklą, tai išmokys tave tvarkos“ ir pan.

Kitas klaidingas suvokimas yra tas, kad vaikas paaugs ir pats „ateis į protą“. Deja, žmogaus evoliucija paskyrė tam tikrą laiką, kuomet tėvai turi galimybes padėti vaikams įgyti gebėjimą protauti. Jeigu vaikas šio gebėjimo neįgijo iki 7 metų, tai vėliau ši patirtis gali labai brangiai kainuoti. Privalu nuo pat pirmos vaiko gyvenimo dienos, atsižvelgiant į amžių, sudaryti galimybę vaikui kuo daugiau patirti: leisti judėti, išgirsti įvairius garsus, liesti, užuosti įvairius kvapus, ragauti, matyti ir t. t. Tada vaikas įgis tokias savybes, kurios leis tinkamai įvertinti situacijas ir pasirinkti tinkamą elgesį, meistriškai įveikti iškilusius sunkumus, ugdysis pasitikėjimą savimi arba, priešingu atveju, menkavertiškumo jausmą. Šiuo raidos etapu vaikas įgyja savybę intensyviai mokytis, siekti žinių arba pasijunta nevisavertis, negebantis ką nors gerai padaryti.

Padėkime vaikams įveikti amžiaus tarpsnių krizes

Nieko nėra įdomesnio už vaiko brendimą ir pastangas eiti gyvenimu, už mažo žmogaus norą tapti savarankiškai mąstančia, savo nuomonę turinčia asmenybe... Būkime pasirengę padėti vaikui pažinti jį supančią aplinką. Kiekvienas vaikas savaip įveikia amžiaus tarpsnių krizes, o tai lemia jo temperamentas ir suaugusiųjų elgesys su juo. Kiekvienas vaikas įveikia amžiaus tarpsnių krizes, tik įgytos savybės skiriasi kokybe.

Vaikui išsprendus kiekvieną raidos dilemą, randasi vis nauja asmenybės savybė, formuojasi vis labiau integruotas, brandesnis pojūtis, kad „AŠ“ esu ir kas „AŠ“ esu. Jei vaiko raidos etapuose sudaromos tinkamos sąlygos vaiko raidai, tai išsiugdomos teigiamos savybės: Aš tikiu, Aš galiu, Aš noriu, Aš siekiu, o nesudarius tinkamų sąlygų, ima dominuoti priešingos savybės.

Kiekvieno amžiaus tarpsnio pabaigoje atsiranda naujų poreikių (mokytis, užsiimti kokia nors veikla, būti savarankiškam ir nepriklausomam). Kuo šie poreikiai yra mažiau patenkinami, tuo krizė būna aštresnė, skausmingesnė ir vaikui, ir tėvams. Tad svarbu nesunkinti šio proceso ir padėti vaikui psichologiškai tobulėti.

Daugiau autorės straipsnių:

Šaltiniai:

  1. Burvytė S. Pirmosios klasės mokinių adaptacijos mokykloje pedagoginis koregavimas: daktaro disertacija. Vilnius: Vilniaus pedagoginis universitetas, 2011.
  2. Erikson E. H. Vaikystė ir visuomenė. Vilnius: Katalikų pasaulio leidiniai, 2004.
  3. Gordon T. Parents efficacies. France: Marabout, 2000.
  4. Helbriugė T., Vimpfenas H.. Pirmosios 365 dienos: kūdikio vystymasis. Vilnius: Avicena, 1998.
  5. Palujanskienė A. Vaikų adaptacija mokykloje. Socialinis ugdymas 1, 2006, nr. 12, p. 84–93.
  6. Žukauskienė R. Raidos psichologija. Vilnius: Margi raštai, 2002.

Paimta iš portalo



32 Komentarai

Perskaitęs straipsnius apie ,, vaikų amžiaus tarpsnių krizes'' supratau, kad turiu dar daug ko mokytis, nes pats auginu 4 metų sūnų ir suvokiu, kad dažnai jam daug ką draudžiu ir norėdamas sutaupyti laiką daug ką pats už jį padarau, bet pasirodo, kad aš darau vaikui meškos paslaugą ir neleidžiu jam pačiam savarankiškai atlikti kažkokias užduotis. Todėl jei dabar nepradėsiu kitaip auklėti savo vaiko,manau, kad ateityje kartu su žmona turėsime daug problemų, vaikas bus visai nesavarankiškas ir savęs tuomet teks klausti ką aš ne taip dariau ir kodėl mano vaikas toks?

Šis straipsnis puikiai tinka būsimiems tėveliams. Dažnai tėvai, ypač mamos, mėgsta viską padaryti už vaiką, galvodamos, kad vaikui nuo to bus tik geriau, tačiau jos stipriai klysta, darant viską už vaiką, neleidžiama pasireikšti jam pačiam, o tokiu atveju, gali būti, jog vaikas neįveiks savo amžiaus tarpsnio krizės ir tai jam neleis toliau tobulėti, jis jausis ne toks pranašus, kaip jo bendraamžiai. Auginant vaikus labai svarbu nuolat domėtis, kas vaikui yra geriausia, žinoti, kokio amžiaus tarpsnio krizę jis turi įveikti ir gebėti atitinkamai reaguoti į iškilusius sunkumus, palaikyti vaiką ir padrąsinti jį.

Esu tokios pačios nuomonės, kaip viršuje išreikštas Erikos komentaras. Tik norėtųsi pridurti, kad būsimieji ir jau esami tėveliai, patys visada turi tobulėti. Vertėtų nepamiršti, kad jų auklėjimo metodai taikyti vienam vaikui, gali netikti broliukui ar sesutei. Vieni vaikai yra ramesni, kit judresni, tad kartais tėvai gali net nesuprasti, kad vaikas išgyvena krizę. Dažnai girdime, tėvus sakant: "Nesuprantu, ką blogai padariau, kad mano vaikas šitaip elgiasi, jis visada buvo geras, ramus ir paklusnus vaikais". Tad manau yra didelė klaida, jeigu kreipiame dėmesį tik į tuos vaikus, kurie atrodo problematiški, kadangi koks bebūtų vaikas, kiekvienas iš jų išgyvena krizes, kad ir skirtingas.

Žinojau, kad tėvystė - sudėtingas darbas, ir visada jos šiek tiek pagarbiai baiminausi. Pasakysiu atvirai, apie kai kurias iš šių krizių esu tik girdėjusi, su kai kuriomis iš vis neteko susidurti, tad šiuo metu mane aplankė dvejopi jausmai. Iš vienos pusės man tapo ramiau, nes sužinojau tai, apie ką anksčiau ne patį geriausią supratimą teturėjau, bet iš kitos pusės man tapo dar baisiau, nes matyt viskas sudėtingiau, nei aš anksčiau galvojau.

Nuostabus straipsnis kurį rekomenduočiau perskaityti visiems tėvams. Čia apžvelgiami amžiaus tarpsniai kurie daro didžiausią įtaką vaiko gyvenime.

Straipsnis patiko.Pati susidūriau su vaikų krizėmis.Kai iškyla problema,ieškau įvairių būbų tam tikrai problemai spręsti ir tokie straipsniai nukreipia tinkama linkme.

Manau, kad tokie straipsniai turėtų būti labiau prieinami, nes visi vaikai išgyvena tam tikras krizes tam tikrame amžiaus tarpsnyje, tik ne visi tėvai tai supranta ir nebūna laiku pasirengę padėti.

Vaikų amžiaus tarpsnių krizių ABC. Labai geras straipsnis, kurį rekomenduočiau esamiems ir žinoma būsimiems tėvams. Čia galima rasti daug atsakymų.

Skaiciau raidos psichologija kuri atsake i daugybe keliamu klausimu.Labai geras straispsnis,ji tikrai rekomenduosiu savo draugams neseniai tapusiems teveliais.

Tėvystė - reikalauja iš tėvų daug žinių ir gebėjimų. Kai vaikas išgyvena amžiaus krizę- tėvai taip išgyvena. Gimus vaikui tėveliai turi būti susipažinę su vaiko raida, suprasti kaip tenkinti vaiko poreikius kiekvienu vaiko amžiaus tarpsniu, o svarbiausia suprasti ką vaikas išgyvena, ką jaučia tik tuomet tėvai galės padėti vaikui išgyventi amžiaus tarpsnių krizes, o ir tėvai turėdami žinių bus joms pasiruošę.

Išties įdomus straipsnis. Turiu mažą 2 metukų sesutę. Perskaičius šį straipsnį galėsiu jai labiau padėti augti. Papasakoti apie vaikų amžiaus tarpsnius tėveliams, kad jie galėtų tokio amžiaus vaikui duoti kuo daugiau potyrių.

Šį straipsnį turėtų perskaityti visi, kurie planuoja būti tėvais, nes jame atsispindi visi vaiko raidos etapai. Labai svarbu atpažinti kiekvieną etapą, nes kartais patys nenorėdami galime vaikams sukelti sunkumų formuojantis asmenybei.

Gavau vertingos informacijos, kaip reikia elgtis. Pas mus auga trimetė, bet kažkodėl nepastebėjau , kad viską siektų daryti pati.Lengviau pasakyti-nemoku.Tai nuo rytojaus ryto panelę žadinsime anksčiau, kad turėtų laiko "išmokti". O maniau, kad auginame savarankišką asmenybę.

Ši kaip ir kitus naudingus autorės straipsnius būtinai turėtu perskaityti busimi ir esami tėveliai.Tėvams reiktų žinoti kas yra vaikų amžiaus krizė,kaip lengviau ją būtų galima įveikti. Ačiū autorei už įdomias paskaitas,po kuriu pasipildžiau nemaža žinių bagažą :)

Vaikas augdamas vis daugiau visko išmoksta, perpranta, pažįsta aplinką,tai yra tiesa.Bet dažnai tėvai, ypač mamos, mėgsta viską padaryti už vaiką, galvodamos, kad vaikui nuo to bus tik geriau,yrgi sutinku.O paskui sakom ką blogai padariau, kad mano vaikai šitaip elgiasi.Atsakimas daug ka padarom už juos.

Augindama savo vaikus skaičiau mamoms skirtą knygą kur smulkiai išdėstomi visi dalykai nuo menkiausio išbėrimo, slogos gydymo ir pan. ir nė puse žodžio neužsimenama apie tai kaip reikia reaguoti ir elgtis į vaikų amžiaus tarpsnių krizių metu. Augindama savo vaikus tuo nesidomėjau, nes paprasčiausiai net neįsivaizdavau, kad kažkokios krizės egzistuoja.Tik vėliau sužinojau kas tai yra. Šis straipsnis labai naudingas visiems tėveliams. Visoms esamoms ir būsimoms mamoms turėtų būti rekomenduojamas panašaus pobūdžio švietimas, nes tokių tamsuolių, kokia buvau tuo metu aš, labai daug.

Informatyvus straipsnis apie vaikų krizes su pagrindiniu pamokymu - leiskite išgyventi vaikams savo jausmus ir tyrinėti pasaulį. Be abejo, reikalingos ir ribos, kurios kuriamos kiekvienoje šeimoje vis kitokios ir jos suteikia vaikams saugumo. Tik kyla klausimas: ar ties 6-7 metais baigiasi žmogaus krizės? Labai pageidaučiau straipsnio, kaip gyventi su dviem paaugliais. kurie išgyvena taip pat savo gana reikšmingas gyvenimo krizes. Kaip čia padėti vaikams, kurie jau viena koja į suaugusių pasaulį žengia? Ir kaip padėti mamoms, kurios gyvena kartu ir taip pat patiria daug jausmų. Ir kas tada, jei mamų niekas nemokė, kaip reikšti savo jausmus priimtinai?

Puikus straipsnis.Sutinku su autore, kad tėvams reikia suvokti , jog vaikas nėra daiktas o žmogus, kuris kiekviename savo gyvenimo etape stengiasi augti ir tobulėti ir tik nuo to, kaip tėvai sugeba jį pastiprinti, kokiais būdais sugeba jam padėti, priklauso vaiko prisitaikymas prie naujų gyvenimo etapų arba situacijų.

Geras straipsnis,daug naudingos informacijos,gaila, kad neaprašyta paauglystės krizė.Sutinku su autore, kad tėvai turi padėti vaikams įveikti amžiaus tarpsnių krizę, o ne sunkinti šiuo proceso.

Straipsnis tikrai labai geras, kurime galima rasti daug atsakymų apie vaikų amžiaus tarpsnius visiems esamiems ir būsimiems tėveliams. Manau tokių straipsnių turėtų būti ir daugiau, kad tėveliai būtų laiku pasirengę padėti vaikui kai jam yra sunku.

Ypač svarbu laiku pastebėti besikeičiantį vaiko elgesį ir neignoruoti jo emocijų, nes pats baisiausias dalykas, tai įsitikinimas, jog "savaime praeis". Juk kiekvienais amžiaus tarpsniais vaikui reikalinga pagalba, palaikymas, supratimas. Tai ne tik krizė, tai vaiko vystymasis, jo augimas.

Patiko straipsnis ,gavau naudingos informacijos kurias panaudosiu savo vaikams , netaip viskas paprasta kaip atrodė iš pirmo žvilksnio . Patariu paskaityti visiems busimiems tėveliams

Apie vaikų amžiaus tarpsnių krizes tėvai turėtų būti supažindinami dar besilaukiant vaikelio. Jai nuo pat pirmos vaiko gyvenimo dienos, tėvai sudarytų galimybę vaikui kuo daugiau patirti: leisti judėti, išgirsti įvairius garsus, liesti, užuosti įvairius kvapus, ragauti, matyti ir t. t. Tada vaikas įgis tokias savybes, kurios leis tinkamai įvertinti situacijas ir pasirinkti tinkamą elgesį, meistriškai įveikti iškilusius sunkumus.

Su vaiku amziaus tarpsniaus krize busi teveliau jau turetu buti susipazine. Mano nuomone svarbiausia nedaryti vienos svarbios teveliu klaidos, kad tevai daznai viska daro uz vaikus ir jam neleidzia tobuleti ir ugdytis, nes jeigu vaikas nepraeis tam tikro amziaus krizes jis netobules savaime. Tevai turi padeti vaikui augti ir myleti ji, bet turi ugdyti savarankiskumo jausma vaikui, nes jam tai pades ateityje.

Labai geras ir svarbus straipsnis visiems būsimiems ir esamiems tėveliams. Manau perskaitę straipsnį, reikėtų perskaityti ir visą eriksono "Raidos psichologija" knygą ir nepamiršti, jog vaikui reikia PADĖTI spręsti krizę, o ne SPĘSTI ją už vaiką. Ir visą laiką kol vaikas auga ir ugdosi reikia atsiminti, jog jo laukia ilgas gyvenimas priešakį, todėl krizes reiktų ųveikti maksimaliai teigiamai. Dar patarčiau iš savo pusės visiems susidomėjusiems pasiskaityti Freud'o siūlomą raidos psichologiją ir raidos krizes, nes ten kalbama ir apie paauglystę ir detaliau paaiškinta kas bus jei tų krizių neiveiks vaikas. Visiem tėveliams sėkmės ir kantrumo ;)

Manau, kad vaikas iki brandos patiria labai daug krizių. Jam sudėtinga pažinti savo emocijas, suprasti aplinkinį pasaulį. Labai svarbu įsiklausyti į vaiką, pabandyti gyventi kartu su vaiku, kartu atrasti naujus dalykus, padėti jam pažinti ir valdyti emocijas. Dažnai tėvai patys pervargę nuo darbų ir gyvenimo problemų, neskiria vaikui kokybiško dėmesio. Tokiu atveju vaikas, taip pat ištransliuoja savo elgesiu ir tėvų emocijas. Linkiu visiems didelės kantrybės :)

Svarbu padėti vaikui įveikti tam tikrų metų krizes, kartais tėvai to nesupranta ir tiesiog dar labiau pablogina situacija neatkreipdami į vaiką dėmesį kai ištiesu reikalinga pagalba.

Labai informatyvus straipsnis.
Apžvelgiami tiek kriziniai etapai, tiek tai kaip turėtų elgtis ir ko neturėtų daryti tėvai, siekdami padėti savo vaikui įveikti tam tikrą laikotarpį.
Puikus pradžiamokslis tėvams!

Vienas geriausių straipsnių, kiekvienas tėvas turėtų juos žinoti. Džiaugiuosi, kad šiuo metu galima jau daug ką sužinoti, dar prieš kuriant šeimą.

Puikus straipsnis apie vaikų krizes, labai aiškiai išdėstomos amžiaus tarpsiu krizės ir kaip su jomis susitvarkyti.
Itemptas gyvenimo ritmas ir asmeniniai sunkumai, kartais tėvams trugdo suprasti kas darosi su jų vaikais. Todėl šį straipsį rekomenduočiau perskaityti visiems auginantiems vaikus, jis padės atrasti ir suprasti savo vaiko elgesį, ir kaip vienu ar kitu gyvenimo momentu mes galime vaikui padėti ir kaip nevertėtu elgtis, kad jam nepakenkti.
Manau šis straipsnis turėtų būti paverstas atmintine tėvams ir dalyjamas priešmokyklinio ugdymo įstaigose.

Kalbame apie vaikystės krizes, kategorizuojame, bandome sėkmingiau jas įveikti. atrodo, kad vaikystė sudėtingas etapas, kurį įveikus bus lengviau. Deja, tenka nusivilti - ir suaugusiojo gyvenime atsiranda įvairių ir visokiausių krizių ir jas įveikti tenka ne su rūpestingais tėvais, o dažniausiai vienam.

Labai informatyvus straipsnis apie vaikų amžiaus tarpsnio krizes. Manau, tėvai turi daugiau dėmesio skirti tokiems dalykams, domėtis vaikų savijauta, o ne galvot, kad viskas praeis. Svarbu laiku pastebėti besikeičiantį vaiko elgesį ir neignoruoti jo emocijų. Kiekviename amžiaus tarpsnyje vaikui reikalinga pagalba, palaikymas, supratimas iš tėvų.

Komentuoti

Filtered HTML

  • Web puslapių adresai ir el. pašto adresai automatiškai tampa nuorodomis.
  • Leidžiamos HTML žymės: <a> <em> <strong> <cite> <blockquote> <code> <ul> <ol> <li> <dl> <dt> <dd>
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Web puslapių adresai ir el. pašto adresai automatiškai tampa nuorodomis.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
CAPTCHA
Klausimas, skirtas patikrinti ar esate žmogus ir išvengti automatinių komentuotojų.