Vaikų patyčios – didelė problema?

Forums: 

Patyčios Lietuvoje ne tik labai paplitusios, bet ir suvokiamos kaip natūralus dalykas. Patyčios mokyklose ir ikimokyklinėse įstaigose ypatingo dėmesio ir susirūpinimo niekam itin nekelia. Egzistuoja nuomonė, kad visais laikais vaikai tyčiodavosi vieni iš kitų, kad tai natūralus reiškinys vaikui bręstant. Ir į tai per daug nereaguojama, nes nelaikoma itin didelę problema. Tiesiog iš to yra išaugama.

Pagrindinė priežastis patyčių yra ta, kad daugelis bijo kitų bendraklasių nepripažinimo, atstumimo, bijo parodyti save ne taip, kaip, kad gal jį norėtų matyti kiti, ir dėlto imasi smurto norėdami atrodyti prieš visus viršesniais ir mano, kad patyčios padarys juos „kietais“. Bando apsaugoti save.

Nepilnamečių reikalų specialistai siūlo smurtavimo priežasčių pirmiausia ieškoti šeimose. Smurtas mokyklose neretai tampa tendencija – neprižiūrimi, dėmesio negaunantys, tėvams neįdomūs vaikai namuose, taip besikaupiantį pyktį išlieja savais būdais, rasdamas silpnesnį žmogų už save. Ir kai mato, kad jis jam pasiduoda spaudžia ir žemina jį dar labiau. Ir didžiausia bėda ta, kad silpnesni vaikai bijo kam nors tai pasakyti ir kenčia patyčias nuolatos. Tai tampa skriaudžiamo vaiko kasdienybe. Mokyklose patyčios vyksta pačiose įvairiausiose vietose. Tyčiojimasis vyksta tokiu metu ir tokioje vietoje, kuomet mažiausiai yra suaugusiųjų priežiūros.

Pagrindinės patyčių priežastys gali būti labai įvairios:

  • Tyčiojasi, nes nori būti už kitus stipresni ir būti dėmesio centre;
  • Tyčiojasi bandydami išlieti susikaupusį pyktį viduje;
  • Anksčiau būvo tyčiotasi iš jo – jos, ir bando atsilyginti smurtaudamas prieš silpnesnį už save;
  • Tiesiog nori ant kažko išsilieti, nes neturi nuotaikos, ar kažkas supykdė;
  • Tiesiog tyčiojasi iš neturėjimo ką veikti, nes yra tiesiog nuobodu.

Patyčių pasėkmės būna tik neigiamos. Vaikai pradeda vengti tų vietų, kuriose tyčiojamasi, o tai dažniausiai vyksta mokyklose. Ir tai gali būti pagrindinė priežastis dėl ko vaikai nelanko ir bėga iš pamokų, ir pradeda blogai mokintis. Nes tiesiog bijo kam nors išsipasakoti. Kenčiantys nuo patyčių vaikai išgyvena nerimą, tampa nešnekūs, irzlesni ir užsidarę savyje. Nuolatos jaučiantys bendraamžių patyčias pradeda galvoti apie savižudybę, nes vaikas tampa beviltiškas ir silpnas pats sau, jaučiasi visų atstumtas ir niekam nereikalingas. Pradeda jaustis bejėgis ir nieko nesistengia daryti, kad to išvengti. Mokiniai tampa labai nesaugūs patys sau ne tik mokykloje, bet ir už jos ribų.

Kaip galima bandyti sustabdyti patyčias mokyklose?

  • Pasakyti saugusiems, kad iš jų tyčiojamasi.
  • Surenkti mokykloje susirinkimą, skirtą patyčių prevencijai.
  • Parodyti visiems mokiniams, filmą „klasė“ kuris yra tikrai pamokantis ir su pasekmėmis.
  • Išmokyti vaikus bendradarbiauti tarpusavyje.
  • Mokyti skriaudikus kontroliuoti savo pyktį.
  • Rengti visos klasės konsultacijas su mokyklos psichologe.
  • Gerinti mokytojų, tėvų ir vaikų bendravimą ir bendradarbiavimą.
  • Jei problema neišsprendžiama, tada kreiptis į skriaudiko tėvus.
  • Stengtis nenusileisti ir paviešinti šią problemą viešai.

Neretai manoma, kad vaikas pats vienas turi susitvarkyti su patyčių problema. Galima sutikti vaikų, kurie iš tiesų „puikiai“ tvarkosi su bendraamžių patyčiomis – sprendžia šią problemą pasitelkdami fizinę agresiją, mušdamiesi ir kitaip kovodami su skriaudėjais. Tačiau toks sprendimo būdas nepanaikina problemos. Patyčių pasėkmės vaikams būna tik neigiamos ir be galo skausmingos bei susijusios su didelėmis psichologinėmis problemomis. Kurios gali atsiliepti ir ateityje.

O kaip manote Jūs?

Kaip galima spręsti patyčių problemą?

Taip, tai didelė problema. Šis užnurtas ratas sukasi, o dažnai mokytojai ir tėvai apie tai nežino. Sprendimo būdą aprašysiu iš savo asmeninės patirties mokykloje. Į 9 gimnazijos klasę susirinkome visi skirtingi, visi norėjome "pasirodyti" kas mes tokie. Klasės dauguma buvo merginos. Vaikinai, nors jų buvo mažuma, savo vietą klasėje rado greit, o merginos pradėjo "tylųjį karą". Po gerų metų, klasės auklėtojos iniciatyvą, prasidėjo pamokos su psichologe (jos trūko 3 metus). Kartą per savaitę susirinkusi klasė susėsdavo ratu ir turėdavo iškelti problemą. Pirmus mėnesiu visą pamoką tylėdavom, vėliau, po truputi pradėjom kalbėti. Taip vystėsi sunkesnės ir namalonesnės temos. Tačiau patyčios klasėje liovėsi tada, kai po kurio laiko išdrįso kalbėti tie, iš kurių buvo tyčiojamasi. Ir tai darydavo tiesiai skriaudėjui į akis. Taigi mano asmenine nuomone, patyčias pirmiausia turi pamatyti klasės auklėtoja, mokytojai, reguoti tėvai. Skriadžiamas vaikas turi turėti žmogų, kuriam jis galėtu išsipasakoti, kuris galėtų padėti. Čia yra svarbus visų bendras darbas ir noras siekti darnios mokymosi aplinkos.

Patyčios mokykloje yra viena aktualiausių problemų Lietuvoje.Svarbu suprasti, kad patyčios yra netinkamas elgesys ir netinkamai elgiasi būtent tas žmogus, kuris tyčiojasi iš kitų.Pirmiausia reikia pripažinti problemą. Jeigu manysime, kad patyčios yra natūralus dalykas vaikams bendraujant arba susitaikysime su tuo, kad jų buvo, yra ir bus, neįmanoma bus kalbėti apie tinkamą ir efektyvią patyčių prevenciją. mazinimas_ Pripažinkite, kad tyčiotis gali ne tik vaikai, bet ir suaugusieji. Mokykloje surenkite susirinkimą, skirtą patyčių prevencijai. Siūlykite įvairią užklasinę veiklą. Mokykite vaikus pačius apsiginti žodžiu ar veiksmais, jei būtina. Turėkite omenyje, kad patyčios kyla dėl daugelio veiksnių: medicininių, psichinių, psichologinių, vystymosi, šeimos problemų ir pan. Jei mokykloje problemos išspręsti nesiseka, kreipkitės į skriaudikų tėvus.

Pirmiausia reikia pripažinti problemą. Jeigu manysime, kad patyčios yra natūralus dalykas vaikams bendraujant arba susitaikysime su tuo, kad jų buvo, yra ir bus, neįmanoma bus kalbėti apie tinkamą ir efektyvią patyčių prevenciją.

Svarbu pripažinti problemą, o tada ją spręsti. Neužtenka vien paminėti patyčių savaitės mokykloje ir tuo pamiršti tos temos iki kitų metų, reikia kalbėti apie tai ne kartą į metus ir spręsti jas tik tada kai jos iškyla į paviršiu. Dažnai eidami pro šalį numojame ranka ir nieko nedarome, o po kurio laiko prabylame, kada jau būna per vėlu.

Patyčios mokyklose - senai visiems gerai žinoma problemą, apie kurią yra daug šnekama. Sprendimų šiai problemai yra daug. Patyčios yra patiriamos ne tik tarp vaikų, paauglių bet ir tarp suaugusiųjų. Liūdniausios yra pasėkmės, kai ,,auka`` negali susitvarkyti su šią problemą ir nusižudo.. Daugiausia smurto yra rodoma per TV, nuo to viskas ir prasideda. Visų pirmą reikėtų sumažinti tokių filmų, multikų rodymą. Kad išspręsti šią problemą reikėtų stengtis visiems, nebūti abejingiems, nepraeiti pro šalį. Mes visi esame savo gyvenimo sodininkai - belieka tik atsakingiau žvelgti į savo veiksmusir nesitikėti, kad, sodinant dilgėlės, mums žydės gražiausi sodai.

Mano manimu, patyčios yra tikrai didelė problema į kurią turėtumėm kiekvienas pažvelgti atsakingai. Susidūrus su tokia situacija neturėtumėm likti abejingi ir padėti tam, kuris kenčia. Manau ir savo vaikams turėtumėm daug daugiau aiškinti apie patyčias, bei jų pasekmes.

Taip patyčių yra pati su tuo esu susidurusi ir man tai padėjo išspręsti tikri draugai, kad nereikia pasiduoti, būti iškelta galva ir galiausiai nekreipti į dėmesio į skriaudikus kurie nori tave sužlugdyti žodžiais. Niekada negali pasitykėti visais nes tas kažkas ko nelabai pažysti išsipasakojus kokia nelaime gali iš to tsg pasijuokti ir išpasakot kitiems. Geriausia išeitis tai pasikalbėti su skriaudikais ko jie siekia, ar jiem tai jog tu verki sukelia pasitenkinimą, malonumą. Neleisk jam to pajusti turi būti aukščiau skriaudiko kad jam atsibostu šmeišti nesamones. Galiausiai kai viskas baigsis jie prašysis tavęs į draugus bet kaip sakoma kaip šauks taip ir atsilieps . Taigi tai tik lengviausias būdas į žmogaus sugniuždyma bet juk tai yra laikina. Per kančias į žvaigždes.

Patyčios - ryškus nebrandžios visuomenės požymias, be kita ko nesivadovaujančios ar neturinčios vertybinių pamatų. Išeitis - stiprinti įstaigų bendruomenę, skiepyti pakantumą, toleranciją kitoniškumui ir nenuolaidžiauti netinkamo elgesio užuomazgom. Vaikuose kelti savigarbą, stiprinti savikontrolę, diegti praktiškai, savo pavyzdžiu pageidaujamo elgesio formas. Suaugę turi būti prieinami vaikams ir kelti jiems autoritetą savo esybe.

Patyčios viena opiausių problemų Lietuvoje. Lietuvoje kasdien nusižudo 3-4 žmonės, tarp jų yra paauglių ir net mažamečių vaikų, neretai jie būna paliesti egzistuojančios patyčių problemos. Pirmiausiai, manau, svarbu pradėti kiekvienam nuo savęs, kad ir kaip tai skambėtų, reikia atsakyti į klausimą "ar mes visada užkertam kelią patyčioms?" Apmaudu, kad net suaugę žmonės tyčiojasi vieni iš kitų, patyčių gausu elektroninėje erdvėje, žiniasklaidoje. Žinome, kad vaikai perima suaugusiųjų veikimo modelis, taigi derėtų suaugusiesiems būti suaugusiais ir priimti kitą, nepaisant jo "kitoniškumo", o kilus problemai nebijoti kreiptis pagalbos, pradėję nuo savęs, nuo šalies politikų, žiniasklaidos, tikiu, kad pasieksime ir vaikus (aišku, esu ir už mokyklose esančias programas prieš patyčias ir kt.)

Patyčios - deja vis dar viena opiausių ir skaudžiausių problemų Lietuvoje, turinčios skaudžias pasekmes. Mokyklose patyčios itin paplitusios, nes,manau, kad nei vienas vaikas nenori likti nuošaly, o nori pasireikšti, būti dėmesio centre. Tai būdinga ypač tiems vaikams, kurie namuose negauna pakankamai dėmesio, todėl šie nori save realizuoti kitur. Liūdniausia, kad patyčių aukomis tampa ne tik tie, iš kurių tyčiojamasi, bet ir tie, kurie tyčiojasi. Dažniausiai jie patys turi problemų. Patyčių užburtas ratas baigs suktis tik tuomet, kai apie tai nebus kalbama kiekvieną dieną visur, o tada, kai dėl to bus tiek daroma, kiek ir rašoma. Didelį darbą , mano manymu, turi įdėti tiek šeima, visų pirma, tiek mokytojai/auklėtojai, kurie keldami savo lųkesčius, kvalifikaciją, tinkamai ugdys vaikus ir skatins juos suprasti, kad vaikas šaunuolis ne tada, kada pažemins kitą, o tada, kai jį parems, pagelbės, paskatins.

Dažnai manoma, kad pagalbą reikia teikti patyčias patiriančiam vaikui, tačiau pagalba reikalinga ir smurtaujančiam. Patyčių pasekmės yra labai skaudžios, apie skaudžiausias iš jų mes sužinome žiniasklaidos dėka. Pastaruoju metu patyčių tema yra sprendžiama organizuojant prevencinius renginius ugdymo įstaigose ir, mano nuomone, tai yra viena iš efektyviausių priemonių, kad ateityje patyčių neliktų, arba jų skaičius ženkliai sumažėtų. Svarbu pastebėti patyčias patiriantį vaiką ir tą vaiką, kuris linkęs tyčiotis. Būtini individualūs užsiemimai su šiais vaikais.

Patycios yra viena opiausiu problemu Lietuvoje, del ju gali labai pakisti vaiko psichologine busena, zinoma ne paslaptis, kad del ju nusizudo net dauguma vaiku. Su sia problema esame susidure visi ir zinome kaip tai yra skaudu ir nepakeliama. Sia problema butina spresti. Manau yra veiksminga mokykluose daromi projektai "patyciu savaite" tai nera pats veiksmingiausias budas, bet tai kazkiek tikrai veikia. Bet mano nuomone tai reikia "tvarkyti" namuose. Tik nuo seimos auklejimo, vertybiu ir gyvenimo budo priklauso koks zmogus bus ir ar jis bus tas kuris tyciojasi. Tai svarbiausia yra pradeti nuo seimos!

Iš tikro tai skaudi problema. Reikia apie tai kalbėti ir rašyti. Mokyklos viska daro, kad išvengti patyčių, bet kaip galima jų išvengti jeigu yra mokytoju kurie patys tyčiojasi iš mokinių. Labai gaila, kad mokykloje yra tokiu mokytojų kai visi mokiniai kenkia jų nuomones ir komentarus. Jei iš ko tyčiojosi mokiniai, mokytojos tyčiojosi dar daugiau . Tyčiojasi iš mokinių daugiau ir žiauriau nei mokiniai iš savo draugų. Tai mokyklose prevencija reikia pradėti ne nuo mokiniu o nuo mokytoju.

Patyčių problema egzistuoja, tačiau ne visų mokyklų vadovai tai pripažįsta, o patyčių problemos sprendimas priklauso būtent nuo to kokia vadovo pozicija. Ar pripažinti ir išsiaiškinti, kad tikrai mano mokykloje yra patyčių problema, ar tiesiog nieko nežinoti. Manau labai geras patyčių sprendimo būdas, pradedant nuo pirmokų, pripratinti vaikus per pietų pertraukas vaikščioti pas savo užimtumo vadovą. Mokytojams nepalikinėti vaikų vienu, o tik su laisvalaikio specialistu, arba socialiniais darbuotojais, kurių privalo būti ne vienas mokykloje. Jų darbas būtų įtraukti savo buri vaikų į žaidimus, siekiant vaikų energiją nukreipti judria, pozityvia veikla. Tai būtų sveiko gyvenimo būdo propagavimas, pagarba ir savitarpio pagalba.

Patyčios yra labai didelė problema. Su patyčiom susiduria kiekvie mokykla ar daželis. Jau nuo mažens vaikai tyčiojasi vienas iš kito. Jei vaikas stambesnis tai jau žiūrėk dauguma juokiasi ir bado pirštais. Patyčios plinta tiesiog kaip virusas. Dėl patyčių dauguma prieš save pakelia ranką. Manau, kad apie patyčias reikia kalbėti jau nuo mažumės. Tiek tėvai tiek pedagogai turėtu su vaikais kalbeti, kad patyčios skaudiną žmogų iš kurių yra tyčiojamasi. Mokyklose rengti įvairias programas prieš patyčias. Pvz.: "savaitė be patyčių", "tolerancijos diena" ir t.t.

Esu paauglė pati patyrusi patyčias, dabar kai prisimenu, kad iš manęs tyčiojosi tai dėl to, kad apsirengiau blogai ar mano dantys kreivi ar tiesiog esu panaši į čigonę, nes esu tamsaus gymio. Na ir kas? Visi juk vienodi būti negalim, na nes tai nuobodu. Prisiminus aš tiesiog galiu nusijuokti, nes dabar kai pagalvoji, kad jie kalbėdavo apie tave, nes apie nieką kitą jie šnekėti neturėjo, vadinasi mano gyvenimas jiems buvo įdomesnis. Ir pati kaip paauglė kitam paaugliui pasakyti noriu, kad šiandien gali būti sunku, išorėje pati didžiausia šypsena, viduje teka jūros ašarų, bet rytoj mes galim būti kažkur kitur, galime kažko pasiekti daugiau už tuos, kurie iš jūsų tyčiojosi. Atsukite nugaras tiems, kurie jūsų nevertina, nebandykite kažko įrodinėti ar įtikti kitiems, mes turime patikti patys sau, o ką galvoja kiti mums turi nerūpėti. Todėl būkit stiprūs ir nuostabūs, ačiū tiems kas atkreipė dėmesį į mano komentarą ;)

Labai daug yra pasakančių, kad patyčios atsiranda mokykloje, imama kaltinti, jog tai yra leidžiama, skiriama per mažai dėmesio. Bet mano nuomonė mokykla nemoko patyčių, aš manau, patyčias atsineša vaikas į mokyklą. Vaikai yra mūsų - suaugusiųjų veidrodis, tad atsižvelkim į tai, ką vaikas pasiima iš šeimos auklėjimo ir tinkamai jį ugdykime.

Patyčios yra didžiulė problema, kuri gali turėti skausmingas pasekmes. Didžiulėje baimėje ir neviltyje gyvena tas vaikas iš kurio tyčiojamasi, tačiau ne kuo skausmingesnius jausmus išgyvena ir besityčiojantis. Profesionalūs specialistai turi reaguoti į abi puses. Pagalba ir supratimas reikalingas tiek nuskriaustajam, tiek skriaudėjui.

labai geria kad tycijosi nes energijos vaikai gauna. o is to kas tyciojasi tai ir gerai nes supranta koks durns jis yra

Komentuoti

CAPTCHA
Klausimas, skirtas patikrinti ar esate žmogus ir išvengti automatinių komentuotojų.