Vartojimo kultūros įtaka vaikystei

Dr. Sigita BURVYTĖ

Vienintelis būdas išeiti iš užburto vartojimo rato – duoti vaikams mažiau pinigų, pramogų, daiktų bet skirti daugiau laiko.


Vaikams labiausiai reikia tėvų laiko ir dėmesio

Visa žmonijos istorija – tai vartotojų ir kūrėjų kova už pirmųjų sukurtą gėrį. Kas mes esame – vartotojai ar kūrėjai, lemia tai, kokį elgesio modelį vaikystėje mums suformavo tėvai. Jeigu tėvai ir artimiausia aplinka mus išmokė kūrybos, tai mūsų vartojimo poreikis bus minimalus. Tačiau, jei kūryba ir prasminga veikla mums – antraeilis dalykas, matyt, daugiausia savo laiko skirsime vartojimui.

Jeigu kūrybingi tėvai geba materialiai aprūpinti savo vaiką iki gilios senatvės, tai, ko gero, gali jo kūrybingumu nebesirūpinti?.. Bet kas tokiu atveju pasirūpins vaikaičiais? Matyt, derėtų labiau rūpintis savo atžalų kūrybingumo raiška ir neskubėti tenkinti vartotojiškų užgaidų.

Norint sudominti vaiką kokiu nors kūrybiniu procesu, reikia tam skirti daug dėmesio ir laiko ir dar pačiam būti kūrybingam. Ne veltui liaudies išmintis sako, kad obuolys nuo obels netoli krenta... Todėl tikėtina, kad tik kūrybingi tėvai išaugins kūrybingus vaikus: juk negali vaikui duoti to, ko pats neturi.

Gyvenimo tikrovės vaizdai

Ne visi esame visapusiškai kūrybingi, bet suvokdami, kad vaiką reikia lavinti, galime pasitelkti specialistus, o patys dirbti savo mėgstamą darbą ir kurti materialinį pagrindą savo atžalų kūrybingumui reikštis. Tai teoriniai apmąstymai, o kaip iš tiesų atrodo mūsų gyvenimo tikrovė, galima pamatyti savaitgalį užsukus į prekybos centrus, kur galime pastebėti jaunas moteris, sėdinčias ant suoliukų ar kavinėse gurkšnojančias kavą, o šalia pūpsančius pirkinių maišelius.

Kažkur netoliese, namų apyvokos ar kituose skyriuose, jauni mamos ir tėčiai ginasi nuo vaikų zirzimo: vienas vaikas tempia nevilties apimtą mamą į parduotuvę pažiūrėti naujausios pulteliu valdomos mašinos, kitas susierzinęs šaukia, kad tėtis ar mama nenupirko norimo žaislo, o dar vienas mažylis įnirtingai purtomas dailiai apsirengusios, bet labai įniršusios mamos... Tai kone kiekvienam tėvui ar mamai pasaulyje pažįstami vaizdai.

Gyvename vartotojiškame pasaulyje

Apsipirkinėjimas tampa panacėja nuo visų negalavimų. Apsipirkimas nebėra priemonė tikslui pasiekti, jis tapo pačiu tikslu. Vartojimas tapo kone pagrindiniu šiuolaikinių vaikų vaikystės bruožu. Rezultatas – vaikai yra visaverčiai vartotojai: atpažįsta prekių ženklus, tiki, kad jų apsipirkinėjimo užgaidos bus patenkintos, jų žodis svarbus šeimai tariantis dėl išlaidų – pradedant atostogų planavimu ir baigiant sofos pirkimu.

Kodėl tai vyksta?

Gana akivaizdu, kad verslas taikosi į vaikus, siekdamas didinti pelną. Bet priežastys, kodėl tėvai pasiduoda vartotojiškumui, sudėtingesnės ir prieštaringesnės.

  • Pirma priežastis – noras pasirodyti. Mūsų atžalos labiau nei kada nors anksčiau tapo priemone mūsų statusui, turtui ir skoniui demonstruoti.
  • Antra – plaukimas pasroviui. Jei kažką vartoja kitų tėvų vaikai, kodėl to paties negali turėti ir mano vaikas? Svarbus ir bendraamžių spaudimas. Esant kompanijoje, kai vaikų zyzimui pasiduoda vienas tėvas, tada ir kitiems sunkiau atsilaikyti.
  • Trečia – troškimas suteikti vaikams visa, kas geriausia, ir tėvų noras padaryti vaikus laimingus. Jeigu apsipirkinėjant mūsų veidus nušviečia šypsena, kodėl turėtume atimti šį malonumą iš vaikų?
    Ketvirta – daugelis tėvų jaučia kaltę, kad su vaikais praleidžia per mažai laiko, arba pasiduoda vaikų spaudimui, todėl perka jiems daiktus, kad tai kompensuotų.

Sakyti „ne“ – tik pradžia

Nenorėdami ištarti vaikui „ne“, mes verčiau siekiame piniginės, nei rizikuojame nuliūdinti vaiką arba sukelti sceną. Tačiau sakyti „ne“ tėra pradžia. Turime susidoroti ir su padariniais: riksmais („Tu pati blogiausia mama pasaulyje!“) arba spaudimu („Jei nenupirksi... išmaniojo telefono, niekada su tavimi nebedraugausiu!“). Tokia pagieža pasireikš, nesvarbu, mažai ar daug pirksite, nes vartojimo geidulio, ypač vaikų, neįmanoma visiškai užgesinti – tokią kainą mokame gyvendami pertekliaus laikais...

Tačiau galime pradėti tramdyti tuos norus. Jau ruošiantis į parduotuvę reikia žinoti, ką būtina pirkti, nes antraip, tikėtina, nupirksime tai, ko nereikia. Būtina išmokti atsispirti reklamai. Tas pats taikytina ir vaikams. Jeigu perkamas daiktas yra reikalingas kūrybingumui ar darbiniams įgūdžiams ugdyti, jį perkame tiksliai žinodami, kaip naudosime. Jeigu pirkinys – tik malonumui, tai privalu, kad vaikas jį gautų pelnytai.

Kaip galima sustabdyti vartojimo kultūrą?

Vienas būdas – liautis pinigus laikyti laiko ir dėmesio pakaitalu savo vaikams. Kitas būdas – sutramdyti savo apsipirkimo maniją. Žinoma, reikia pradėti nuo savęs, kad savo elgesio savo pavyzdžiu padėtume vaikams užaugti bent iš dalies atspariems materializmo virusui. To turime išmokti visi – ir vaikai, ir suaugusieji. Svarbiau kartu leisti laiką, o ne pinigus.

Suteikdami vaikui „visa, kas geriausia“ iš jo atimame galimybę išmokti, kaip iš to, ką turi, sukurti geriausia. Tai būdinga visiems vaikystės aspektams, bet ypač – nardymui vartotojiškoje kultūroje. Išlepintas vaikas gali išaugti į nemokantį elgtis su pinigais suaugusįjį, kuris pirmiau leidžia pinigus, o paskui galvoja, kaip išgyventi iki dienos, kai gaus atlyginimą. Visame pasaulyje atliekamų tyrimų duomenys rodo, kad pasinėrimas į vartotojišką kultūrą susijęs su depresija, nerimu, valgymo sutrikimais, žema saviverte, narkomanija ir kitomis problemomis (Juliet Schor, 2004).

Vartojimas ne vien lepina

Savaime suprantama, nevaldomas vartojimas ne vien lepina vaikus. Jis taip pat verčia juos greičiau suaugti, šį reiškinį rinkodaros specialistai vadina KAGOY (angl. kids are getting older younger – vaikai anksčiau užauga). Bet ar tai tikrai geras dalykas? Ar turėtume skatinti vaikus anksčiau laiko susidurti su suaugusiųjų problemomis, nuodėmėmis ir baimėmis? Pavyzdžiui, mano vaikai, nugirdę per žinias kriminalinių įvykių pranešimus, vakare klausia, ar durys užrakintos, ar pas mus niekas neįsiverš...

Vaikams iš mūsų labiausiai reikia ir jie nori to, ką mums dažnai sunkiausia duoti: laiko ir dėmesio be jokių išlygų. Vienintelis būdas išeiti iš užburto vartojimo rato – duoti vaikams mažiau pinigų, bet skirti daugiau laiko.

Paversti vaikystę terpe be vartojimo gyvenant vartotojiškoje kultūroje – neįmanoma. Bet atėjo metas nustatyti ribas. Rizikuojame ne vien savo vaikų sveikata bei laime, bet ir planetos ateitimi: žmonija tiesiog nebegali toliau vartoti taip, kaip ligi šiol. Vienintelis pranašumas, kurį turime, – tai, kad vis daugiau žmonių nėra abejingi šiam reiškiniui. Kuo daugiau žmonių tai suvoks, tuo didesnės sėkmės galima tikėtis ugdant vaikų vartojimo kultūrą, padedant jiems suprasti, kad pirkimas yra priemonė įsigyti reikiamų daiktų vaiko kūrybingumui reikštis.

Padėkite vaikams ugdytis norą veikti ir tyrinėti juos supantį pasaulį, kurti ką nors gera sau ir kitiems.

Šaltiniai:

  1. Hohoré C. Duokite vaikams ramybę. Išvaduokime vaikus iš suaugusiųjų gniaužtų. Vilnius: Metodika, 2012.
  2. Juliet Schor. Born to Buy: The Commercialized Child and the New Consumer Culture. New York: Scribner, 2004. Apie autorę: http://www.bc.edu/schools/cas/sociology/faculty/profiles/juliet-schor.html

Daugiau autorės straipsnių:

Paimta iš portalo



44 Komentarai

Sutinku, jog šiame vartotojiškame pasaulyje, vis daugėja tėvų, kurie nusileidžia savo vaikams, nesugeba pasakyti „ne“. Ypatingai prieš šventes pastebėjau, jog tėvai parduotuvėse net nebegali suvaldyti vaikų užgaidų ir jiems nusileidžia. Manau, kad bet kuriems tėvams būtu pravartu sužinoti, kaip įmanoma užgaidas tiesiog „apmalšinti“.

Taip. Gyvename sudėtingame pasaulyje, kuriame pinigai yra užvaldę žmonių protus ir jų niekada nebus per daug. Rinkodaros, reklamos kalvė įgavo tokį pagreitį, jog kur bepasisuksi tave užpuls šie velniai, kurie visada turės viliojantį ir akį traukiantį pasiūlymą, kuriam bus "juk taip sunku atsispirti". Tačiau STOP. Įjunkime galvos mąstymo režimą ir SUVOKIME, jog visų pasaulio gėrybių nenusipirksime, o jei ir stengsimes, tai atneš tik trumpalaikę laimę, kuri tik ir užpildo mūsų nepilnavertiškumo jausmą. O kam save lepinti trumpai trukančiais džiaugsmais, kai į problemas galima pažvelgti iš esmės ir ilgalaikę laimę pagauti niekuo nekainuojančiais dalykais, kaip nuoširdus pokalbis su draugu(e), atėjusi vasara ir visi jos malonumai ar tiesiog megavimasis pabūnant su savimi ir stengiantis suvokti, kas šiame pasaulyje yra teisinga.

Šiuolaikinis gyvenimas yra tikrai labai sudėtingas, tėvai norėdami, kad jų vaikai neatrodytų prastesni už kitus vaikus verčiasi per galvas, pirkdami jiems tai ko jie užsimano, tenkindami jų užgaidas, kompensuodami savo meilę, kad mažai skiria per skubėjimą ir lėkimą jiems laiko, perka kiekvieną daiktą, kad tik vaikui būtų nuo to geriau. Mano galva šiuo metu pasaulis užvaldytas kažkokio materialumo, viskas yra matuojama pinigais, gražiais daiktais, o kur dingo dvasinis pasaulis, juk šimtą kartų manyčiau, būtų geriau su vaiku kartu nueiti į lėlių teatrą, praleisti su juo kuo daugiau laiko bendraujant, nei nuperkant jam kažkokį daiktą.

Labai aktualus straipsnis. Manau, kad reikia mokėti vaikams paaiškinti, kodėl negalima ir nereikia pirkti vienų ar kitų dalykų, kad ne visus žaislus, kurie reklamuojami per televiziją reikia turėti namuose. Tikiu, jog tinkamai ugdomam vaikui pačiu mieliausiu pasaulyje gali tapti ir močiutės megztas meškiukas ar kitoks žaisliukas, o, taip pat, daug žaislų ir kitų reikalingų dalykų vaikas gali pasigaminti su tėvų pagalba - tai gerai, todėl, kad vaikas praleis daugiau laiko kartu su tėvais bei išmoks kūrybingai mąstyti pats. Pritariu straipsnyje pateikiamai minčiai, jog norint sustabdyti vartotojiškumą reikia vaikams skirti ne daugiau pinigų, o daugiau laiko.

Norėdami tinkamai auklėti vaikus, reikia ir patiems tėvams gebėti atsispirti vartotojiškai kultūrai. Matydami vaikai savo tėvus perkant daiktus, paviliotus akcijų, kūrių galbūt nereikia, o jie patys neleis vaikams nieko pirkti, vaikas automatiškai pradės pykti, "kelti ožius". Jis nesupras, kodėl tėveliai gali pirkti sau norimus daiktus, o jų norai yra ignoruojami. Kiekvienas tėvas vesdamasis vaiką į parduotuvę, turi jam parodyti, kad viskas, kas yra perkama yra būtina ir reikalinga, o papildomi pirkiniai yra sau leidžiami tik įpatingomis dienomis, arba vaikui nusipelnius. Kokį pavyzdį vaikai matys iš pačių savo tėvų, taip jie ir elgsis parduotuvėje.

Eilinį kartą galima padaryti išvadą, jog viskas priklauso nuo mūsų pačių. Kokį pavyzdį mes rodysime vaikams, tokie jie ir bus. Jei norime pakeisti pasaulį, pirmiausia reikia pradėti nuo savęs. Tad jei norime, kad mūsų vaikai nebūtų vartojimo manijos aukos, pirmiausia iš šio liūno turime išsikapstyti patys. Tačiau, kai aplinkui tiek daug reklamos, viskas ne tai kad siūloma, bet dažnu atveju net primygtinai brukama mums į rankas, tai padaryti nėra jau taip lengva, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.

Tėvai negalėdami skirti laiko savo vaikams stengiasi dėmesio stygių kompensuoti įvairiais daiktais. Tokiu elgesiu tėvai bando savo vaikams rodyti meilę ir rūpestį. Ne žaislais tėvų meilė turi būti matuojama,žinoma, kartais dovanomis,žaislais galima pradžiuginti ar pagirti vaiką už jo pasiekimus, gimtadienių, švenčių progomis.Tai turi turėti prasmę, kad vaikas žinotų, kad negali gauti žaislo kada tik panorėjas. Jei kievienas tėvas su savo atžala kiekvieną dieną bent valandą laiko pažaistų su savo vaiku, tuomet vaikas kitaip pradėtų vertinti materialius daiktus. Taip susitiprėtų tėvų ir vaikų ryšys, kuris būtų grindžiamas ne daiktų pirkimu, o dėmesio rodymu.

Aš manau, kad didžiausia problema yra pačiuose tėvuose, nes dažniausiai patys tėvai negeba atsispirti nuo per didelio vartojimo, to pasekoje vaikai daro taip pat.

Manau, kad tėvai suformuoja vaikų požiūrį į vartojimą, problemų kyla tada, kai tėvai nepakankamai bendrauja su vaikais.

Labai dažnai tėvai patys ugdo vaikų vartojimo įprotį. Lengviau ir paprasčiau yra nupirkti vaikui norimą daiktą, negu pasikalbėti ir išaiškinti, kad niekas gyvenime lengvai negaunama.

Labai aktualus straipsnis. Vartojimo kultūrą pavadinčiau reiškiniu, nemanau, kad šiais laikais galima vartojiškumo išvengti, todėl daug diskutuojama apie atsakingą vartojimo kultūrą. Labai svarbus suaugusiųjų, tėvų, senelių atsakomybė, požiūris, dėmesys vaikui. Svarbu, kad jie padėtų pažinti ir paaiškintų vaikui kas yra naudinga, ką valgome, kodėl renkamės vienus ar kitus daiktus

Pati vaiku neturiu ir labai sunku isreiksti savo nuomone apie tai,nors visiskai pritariu straipsniui,bet taip pat susiduriu su daugeliu teveliu kurie nors ir supranta pirkimo zala,knygu pakeitima 'ipadais',bendravima su zmonemis i 'chatus' ar zinutes,bet negali to nedaryti,nes aplinkoje kurioje yra ju vaikai visi tuo naudojasi,o mokykloje neturejimas vieno ar kito daikto yra problema.

Negalime paneigti, jog šiandien mes visi esame vartotojai vartotojiškoje visuomenėje. Tiek suaugusius, tiek vaikus supa begalinis prekių pasirinkimas. Tėvams sunku atsispirti materialioms grožybėms, o ką jau kalbėti apie vaikus... Ir šiame straipsnyje ir kituose, sutinku su autore, jog būtina tėvams keisti požiūrį į vaiko auklėjimą, į vertybes, bet tai labai sunku ir reikia įdėti daug pastangų.

Pastaruoju metu pastebėjau,kad vaikai tapo dideliais vartotojais.Jie nori daug gauti, bet nieko tam nepaaukoti ir nedėti savų pastangų . Juk suaugusieji tai turi užsitarnauti, bet šios savybės daugelis tėvų nesugeba įskiepyti savo vaikams. Ir ne vien vaikai tapo dideliais vartotojais, bet ir suaugusieji. Mes save pasitenkiname materialiniai turtais, bet vis atitolstam nuo dvasinių vertybių,šeimos vertybių, nuo tradicijų...
Aš pilnai pritariu autorei, kad svarbu praleisti kiek įmanoma daugiau laiko su šeima, su mus supančiais žmonėmis.
Bent šeimoje turėtumėm pristabdyti ėjimą prie to, kada daugelis gyvens šeimose vieniši, bendraus per virtualią aplinką ir džiaugsis nevertingais materialiniais smulkdaičiais.

Sutinku, kad požiūris šeimoje turi nemažą įtaką vaikų vartojimo įgūdžių susiformavimui. Tačiau, nemažiau lemia reklaminis įtikinėjimas ir daugeliu atvejų reklama tiesiog neatpažįstama, pasiduodama klaidinančios informacijos įtakai. Ypatingai pastebima reklamos įtaka vaikams, dažnai girdžiu vaikų išsakytas mintis, kad tik TA dantų pasta valo geriausiai, tik TĄ šokoladinį kremą reikia skanauti rytais, tik TOKIO žaislo reikia paprašyti Kalėdoms.
Todėl, išstojimas iš vartojimo kultūros vyksta TIK SAVO NORU apsiribojus vartojimą. Ne dėl to, kad tai kažkas liepia, o dėl to, kad tavo vertybių skalėje yra svarbesnių dalykų.
Žmonės, pavyzdžiui, atsisako vartoti atskirus produktus ar paslaugas (žiūrėti televizorių, dalyvauti socialiniuose tinkluose, vairuoti automobilį, pirkti mėsą, alkoholį ir pan.), pakeičia gyvenimo aplinką, būdus linksmintis ir leisti laisvalaikį, kitais kriterijais renkasi darbą, kitaip auklėja vaikus.
Manau, kad dabar jau tokių žmonių yra daug ir jų daugėja. Žmogui būdinga norėti patirti – tai gyvenimo dalis. Ir tik patyręs žmogus gali atskirti, ar jam to reikia. Kol nesupranta, tol jį neša vartojimo banga.

Manau tėveliams svarbu ugdyti vaikų kūrybiškumą: su vaiku piešti, žaisti, pasidaryti patiems įdomių žaislų, kurie nieko nekainuoja. Jei tėvai turi kaimą ar sodą, vaiką galima išmokyti bendrauti su gamta, manau tai labai svarbu. Mažiukams galima užduoti lengvas užduotis gamtoje, pvz. priskinti puokštę gėlių. Didesniems galima užduoti nuravėti morkų lysvę. Labai svarbu tėveliams mokyti vaiką pastebėti gamtos grožį, džiaugtis paprastais, nieko nekainuojančiais dalykais.

Dažnai kartu leidžiame laiką, o ne pinigus,nes gyvename mažame miestelyje, kuriame pramogų ratas apsiriboja upėmis,ežerais ir karjerais,nuostabia gamta ir jaunimui įrengtomis tinklinio,krepšinio aikštelėmis.Dar turime valčių nuoma,jei reikia pasidžiaugti atotrūkiu nuo minios.Džiaugiuosi,kad kol kas straipsnio problemos aktualumas neatitinka mūsų gyvenimo būdo.Valio!

Aš norėjau uždėti ,,like,, ant šios frazės ir taip pat prisijungti prie teisingu ir prasmingu žodžių. Vienintelis būdas išeiti iš užburto vartojimo rato – duoti vaikams mažiau pinigų, pramogų, daiktų bet skirti daugiau laiko.

Sutinku, kad pirmiausia didžiausias iššūkis yra tėvams patiems būti stipriems ir atsispirti visai aplink brukamai reklamai, vaikų iš mokyklos parsineštomis nuoskaudomis ir tarsi ore tvyrančiai nuotaikai varžytis, kieno mašina ar butas geresnis. Stebėjau vieną reiškinį: žmogus turėjo paltą, gražų, šiltą ir visai dar madingą. Panešiojo jį sezoną, reikėjo jau į valyklą nešti, kad išvalytų. Patingėjo žmogus nunešti. Nusipirko naują. Taip senasis ir kabo ant pakabos. Gražus, šiltas ir dar visai madingas. Tik nereikalingas. Ir kaip paaiškinti vaikui, kodėl tas žmogus taip elgiasi? Pasakyti, kad pasidavė vartotojiškai kultūrai? Bet vaikui dar tik 5 metai ir jis nori naujos mašinos, nors sena dar nuostabiai rieda. Tada iš tiesų reikia gerai pakratyti vertybes ir prisiminti, kodėl nepirksi tos naujos mašinytės. Gal todėl, kad senoji keliaus į savartyną, o jų dydis greitai galės varžytis su didmiesčių dydžiu. Negi jis nori gyventi svartyne? O gal todėl, kad žemės ištekliai mažėja, kad pagaminti naują mašinytę, reikia iškirsti daug medžių, kuriuose gyvena vaiko draugės zylutės, kurioms jis kas rytą į lesyklą trupinius neša. Ir kai medžius nukirs, jos neturės namų? Sunku parinkti tinkamus žodžius vaikui, bet kaip rašo autorė, jei nustosime "leisti su vaikais pinigus, o pradėsime laiką", tikrai juos rasime. Kiekvienas savo žodžius savo vaikui suprantamus.

Aš manau nuo pačių tėvų elgesio ir jų auklėjimo priklauso,kad vaikai nebūtų vartojimo manijos aukos.

Man patinka ta liaudies išmintis, kad obuolys nuo obels netoli rieda. Labai svarbus tėvų, senelių atsakomybė, požiūris, dėmesys auklejant vaikus.

Manau, kad vaikai vartotojiškus įgūdžius gauna iš tėvų. Jei mama ar tėtis išlaidauja nereikšmingiems, nereikalingiems dalykams ir vaikas norės taip pat elgtis. Jei šeima moka gyventi kukliau ir vaikas, didelė tikimybė, nebus parduotuvių maniakas. Mes turime patenkinti vaikų poreikius, bet ne kaprizus. (Tik dažnai susipainiojame :))

Nevaldomas vartojimas lepina vaikus. Manau gerai, kai vaikai taupo padovanotus pinigėlius, renka svarbiam pirkiniui, tai ugdo supratimo, pažinimo ir taupumo jausmą. Čia tėvai turi būti pirmieji pagalbininkai kurie nukreiptų vaiko norus teigiama linkme,pasvarstytų su vaiku kas yra geriau? Apie lengvesnį būdą kaip pirkimą, arba pigesnį-pasigaminimą, sudominant vaiką kokiu nors kūrybiniu procesu, bet tada tėvams reikia skirti daug dėmesio ir laiko, nes vaiką reikia lavinti.Matome į kokį vartojimo užburtą ratą papuola tėvai neturėdami laiko ir vis kažkur skubėdami o svarbiausią savo gyvenimo tikslą -vaikus-palikdami besaikio vartojimo liūne.

Manau, kad svarbu rasti kompromisą. Jeigu mano vaikas nori brangaus žaislo, kurio kaina tikrai nėra pagrįstai tokia didelė, aš pasiūlau geriau nupirktį spalvinimo knygelę su tokių žaislų atvaizdais, paaiškinu, kad žaisliukas greitai nusibos, nes nėra niekuo ypatingas, o spalvinti galima žymiai ilgiau. Džiaugiuosi, kad kol kas tai veikia.

"Suteikdami vaikui „visa, kas geriausia“ iš jo atimame galimybę išmokti, kaip iš to, ką turi, sukurti geriausia."

Man rodos, tai be galo svarbus aspektas. Matydama, kaip draugai bei artimieji augina vaikus dažnai susiduriu su situacijomis, kai tėveliai, tikėdami, kad turi suteikti savo vaikui viską, kas geriausia, apipila jį geriausiais žaislais ir madingiausiais rūbeliais anksčiau, nei vaikai pradeda skirti prekės ženklus ir spėja užsimanyti ko nors. Tuomet tėvelių savimeilė būna paglostyta, kad jiems puikiai sekasi suteikti vaikui tai, ką geriausio gali duoti.... O vaikai, paskendę žaislų kalnuose, auga pertekliuje ir neišmoksta vertinti to, ką turi... Taip ir įsisukama į užburtą vartojimo ratą...
Liūdna, kad šiuolaikiniai tėvai nėra pajėgūs užauginti sąmoningų vartotojų, nes patys dažnai yra tobuli reklamų bei prekybininkų manipuliacijos objektai... Ir dedasi sau pliusus suteikdami vaikui materealinę gerovę, tačiau primiršę svarbiausius dalykųs...

Apskritai, kalbant šia tema, į galvą peršasi posakis - "Kas per daug, tas nesveika". Mano nuomone, jei tėvai turi galimybę, yra gražu nudžiuginti savo vaiką, nuperkant jam kokį išsvajotą daiktą, tačiau tai neturi tapti tėvų meilės pakaitalu vaikui, nes šioje situacijoje susidaro lyg užburtas ratas.. Vaikas negaudamas iš tėvų artimo ryšio bei dėmesio, ieško būdo kaip to pasiekti ir tas "vartotojiškumas", tampa vienintelis pasiteisinantis būdas bent tokia forma susilaukti tėvų dėmesio. Tuo pačiu tėvai šioje situacijoje, lyg norėdami pateisinti save dėl mažai rodomo dėmesio vaikui, tenkina visus jo nebūtinus poreikius, neįžvelgdami kas iš tiesų slypi už šių vaiko prašymų. Mano nuomone, neatskleidus tikrųjų vaiko elgesio priežasčių, nesuvokiant, kad vaikas tokiu būdu galbūt tiesiog prašo meilės ir neišeinant iš šio užburto rato, galimos skaudžios pasekmės vaiko asmenybės vystymuisi, jo tolimesniems socialiniams santykiams.

Man atrodo, kad svarbiausia šiuo klausimu yra tėvų suvokimas, jog niekada savęs ir savo dėmesio vaikui negalės pakeisti pirkdami vaikui įvairiausius daiktus, kurių tik jis užsigeidžia. Geriau tėvai surastų daugiau laisvo laiko savo vaikui ir pasitelkę kūrybiškumą sukonstruotų ar pasigamintų kažką įdomaus, pavyzdžiui, kokį žaislą, ar nuveiktų tai, kas skatintų vaiką pažinti pasaulį. O kai tėvai viską perka savo vaikams, tai tik leidžia jiems suprasti, kaip lengvai galima viską gauti ir tai nėra gerai, nes suaugus vaikas susidurs su sunkumais.

Šis straipsnis šiek tiek pakeitė mano nuomonę, nes visada maniau, kad jeigu galimybės leidžia, vaikui galima nepelnytai pirkti žaislus, vien dėl to, kad jį tai džiugina. Visuomet maniau, kad viskas turi būti su saiku, tačiau šiuo atveju to saiko ribos tapo kiek platesnės, mano galvoje.

Manau šiuo klausimu labai svarbu jausti ribas. Jei vaikas kažko nori, nebūtina jam to nepirkti, nes mes skatinsime jo vartotojišką kultūrą, o ne kūrybingumą. Tiesiog nereikia vaiko pripratinti, jog viskas nuperkama. Taikliai pastebėta, kad tėvai kurie patys neturi ir neturėjo jokio kūrybingumo, negali jo perduoti ir vaikams. Bet.. viskas pataisoma. Dar darželyje vaikai mokomi kūrybingumo, pvz. gamindami atvirutes mamai, o ne jas nupirkdami prekybcentryje. Mokykloje taip pat vykdomas kūrybingumo procesas per tam tikras pamokas, tad čia viskas priklauso nuo pačio vaiko suvokimo. Jei jis matė savo vaikystėje mamą nuolat vaikštinėjančią po prekybcentrius arba paprašęs kažko vaikas gaudavo pirktinį daiktą (nors kartais jį galima pasidaryti ir pačiai mamai), tai jis tokį suvokimą ir nešasi toliau. Kartais tėvai neturėdami laiko ir vaiką vesdamiesi į prekybcentrį, kur jam nuperkama tai ko jis nori, nesusimąsto, jog taip pradedamas formuoti klaidingas dėmesys. Visgi, mano nuomone, labai svarbu ribos. Nebūtinai tai kas yra nupirkta yra blogai.

Labai taiklus straipsnis. Dažnu atveju tėvai "atsipirkinėja" prieš vaikus. Kompensuoja savo laiko nebuvimą su vaikais įvairiausiais pirkiniais. Turiu pažįstamą šeimą, kuri pildo visas vaiko užgaidas. Vaikas nenoriai mokosi, todėl tėvai "motyvuoja" jį nauju pirkiniu. Tačiau tokio stimulo užtenka vos kelioms dienoms ir grįžtama prie ankstesnės padėties. Tai yra pavojinga, nes vaikai mokosi manipuliuoti tėvais. Todėl tėvai turi ne tik mokytis sakyti ne, bet kartu daugiau laiko būti su vaikais, atrasti bendrų interesų, veiklų. Žinoma, nereikėtų visiškai pamiršti apie pirkinius. Reikėtų pirkti tai, kas būtina, ko tikrai reikia. Minėjau pažįstamą šeimą. Šiuo metu vaiko kambarys pilnas žaislų, prie kurių jis net neprisiliečia.

Labai aktualus straipsnis. Ypač dabartinės tėvų emigracijos kontekste. Negalėdami bendrauti su vaikais, tėvai savo išvykimą dažniausiai kompensuoja brangiomis dovanomis ar pinigais. Liūdna yra tai, kad auga ne savo artimus žmones, bet pinigus mylinti karta...

Labai aktuali tema šiandien. Ko norėti iš vaikų, jeigu dabartiniai tėveliai taip pat pamiršę savo šeimos tradicijas ir vertybes. Jau darželinukai nešiojasi brangiausius telefonus, tėvai perka viską iš eilės, ko tik jų mažylis užsigeidžia. Kam laukti Kalėdų, jei Kalėdos kasdien? Čia masinė problema, kuri galėtų būti sprendžiama vyriausybės mastu, tačiau nepamirškim - viskas prasideda namuose. Tėvai kalčiausi, jei vaikas gauna ko nori ir kada nori; nei tėvai, nei vaikai nesupranta pinigų vertės...Galbūt kai kurie tėvai tokiu būdu "nusiperka" vaikų meilę ir laiką, kurio vis mažiau skiria savo atžaloms. Labai apmaudu, kad daug kas šiandien matuojama materialiais dalykais, brangiausiais daiktais ir t.t. Ir nedaugelis iš mūsų susimąsto, jog yra skurstančių šeimų, kurių norai nėra tokie dideli ir neįgyvendinami. Labai skaudu TV ekrane pamatyti vaikutį, kuris prašo maisto, nes jau savaitę nieko nevalgė, o tuo tarpu kitas vaikas per savaitę "pakeitė" penkis telefonus... Viskas tuo ir pasakyta...

Labai aktualus straipsnis. Ne kartą teko stebėti "ožiukus" parduotuvėse, kai vaikas negauna norimo daikto.Kai mama nesu patyrusi tokios situacijos, net keista, bet vaikai visada suprasdavo žodį "ne" parduotuvėje(žinojo, kad diedukai nesugebės atsakyti :) Vaikai užaugo ne materialistais, be abejo jiems norisi ir naujesnių telefonų, ir kiekvienam turėti asmenišką "planšetę, bet kad reikalautų......tikrai ne. Dar kartą pasikartosiu, kad požiūris šeimoje turi nemažą įtaką vaikų vartojimo įgūdžių susiformavimui

Straipsnis tikrai labai aktualus. Sutinku su tuo, kad didžiausia problema yra tėveliuose, kurie negali atsispirti žodžiui "ne". Manau vaikui negavus vieno ar kito daikto ir pradėjus rodyti ožiukus, tikrai galima kartu atrasti bendrų sprendimų. Mano nuomone tinkamai ugdomam vaikui patiks ir pats parasčiausias ir kukliausias pirkinys.

Labai aktualus straipsnis ir reikėtų, kad kuo daugiau žmonių jį perskaitytų. Taip, be abejo, mes negalime imti ir tiesiog nustoti vartoti, bet pirkti reikia tik tai, ko iš tiesų reikia, o ne tuos dalykus, kuriuos mums perša marketingas iš visų pusių mirguliuojantis spalvomis, tariamomis nuolaidomis, auksu tviskančiais prekystaliais. Tą pirkimo maniją iš mūsų, be abejo, perima vaikai. O po to, mes pykstame ir baramės, kad jie nuėję į parduotuvę sukelia scenas, kai negauna ko nori. Daug svarbiau, kaip sako autorė, kartu leisti laiką, o ne pinigus. Turiningas laisvalaikis bei dėmesys vaikams turi atstoti pirkimo maniją bei besaikį vartotojiškumą.

Visumenei, kaip visumai reikia susitelkti ir pradėti riboti verslą. Nes verslas diktuoja sąlygas, tiek tėvams, tiek vaikams. Liūdna, kad nupirkdami vaikui žaislą, net nepagalvodami, pasąmoningai, manome, kad tuo būdu kompensuojame laiką ir dėmesį, kurį galime skirti vaikui. Nevartoti vartotojiškame pasaulyje beveik neįmanoma, tik gal galime tą daryti saikingai, atsižvelgiant į naudas ir žalas.

Vartojimo kultūrai atsispirti labai sunku,ypatingai kalbant apie vaikus, kadangi daugelis jų nenori atsilikti nuo bendraamžių ir pamatę naują žaislą ar kt. jiems patinkantį daiktą ir patys nori tokį turėti. Jeigu to daikto negauna, tuomet prasideda karas tarp tėvų ir vaikų-verkšlenimas, maldavimai, kartais net grasinimai(,,Mama, aš tavęs daugiau niekada nebemylėsiu'') ir pan. Svarbu tėvams gebėti atsispirti perdėtiems vaikų reikalavimams ir įsisąmoninti, kad išpildžius vieną vaiko norą po to seks antras, trečias ir taip be pabaigos.Reikia vaikams suteikti progą norimo daikto išlaukti,pačiam pagal galimybes prisidėti prie jo įsigijimo(atiduodant dalį savo santaupų, padedant tėvams nudirbti namų ruošos darbus ir pan), tada vaikas supras, kad norint kažką turėti, reikia įdėti ir pastangų, tuomet įsigytas daiktas tikėtina nepabos ilgiau ir teiks vaikui daugiau džiaugsmo. Sarbu kad tėvai suprastų, jog vaikui svarbesnis yra jų laikas ir dėmesys, o ne dar vienas blizgantis, neaišku, ar tikrai reikalingas daiktas.

Džiugų kad pradedam suprasti jog santykis su vaikų, aplamai su žmogumi yra svarbesnis ir nuostabesnis negu beprasmis vartotojiškumas kuris žmogų ir jo vertybės padaro nežmoniškais. Apie tai daug rašė E. Frommas

Labai liūdna,kad tą perdėtą vartotojiškumą dažnai skatina patys tėvai - "jei nueisi, nupirksiu", "jei padarysi - gausi". Taip žmogiškuosius santykius pakeičia vartotojiškumas...

Tėvų darbas formuoti vaiko vartojimą į daiktus. Vieniems lengviau formuoti vaiko suvokimą, kad neviską taip lengvą gauti ir reikia užsidirbti, kitiems išleisti šimtus, kad tik vaikas būtų ramus.

Vartojimas šiuo metu plačiai išplitęs įvairiose gyvenimo srityse. Vaikų žaislų vartojimo kultūros ugdymui galima pasitelkti vaidybinių situacijų kūrimo, improvizavimo formą. Vaikus vaidybinės situacijos traukia, kadangi žavi ne tik siužetas, bet ir galimybė kurti. Vaikai natūraliai mokosi improvizuoti, skatinami nebijoti klysti, o tuo pačiu mokomi apsispręsti, pasirinkti, kažko atsisakyti.

Vartojimas dabar tikrai didelė problema. Tad tėvai turi mokyti ir save, ir vaikus atsakingo vartojimo. Taip pat mokytojai turi ugdyti vaikus būti atsakingais piliečiais. Manau, kad yra būtina kalbėti su vaikais apie pinigus. Nes tai formuoja vaiko supratimą apie finansus. To moko ir vaiko kišenpinigių panaudojimas. Nereikia per daug kontroliuoti vaikui duodamų pinigų išleidimo. Bet jei vaikas, pavyzdžiui, per kelias dienas išleido savaitei duotus pinigus, reiktų nepasiduoti emocijom ir neduoti vaikui daugiau pinigų, o laikytis susitarimo. Reikia kalbėti su vaiku apie pinigų taupymą ir išleidžiamų pinigų planavimą.

Vartotojiška kultūra tikrai daro didelę įtaką mūsų gyvenimams. Sakyti "ne" nėra lengva, ypač jei vaikas jau didesnis ir pažeria daug argumentų, kodėl jam to reikia. Kai kurie argumentai pakankamai svarūs būna. Tada susiduri su dilema- kaip pasilegti geriau? O teisngą atsakymą rasti būna sunku.

Sutinku su straipsnio teiginiais, kad gyvename vartotojiškame pasaulyje ir tai atsiliepia šeimoje augantiems vaikams. Tėvai turėtų daugiau laiko skirti savo vaikams ir nekompensuoti jo nebuvimą pinigais. Vaikai gali nuo mažens tapti priklausomi nuo vartojimo ir tai nėra gerai.

Komentuoti

Filtered HTML

  • Web puslapių adresai ir el. pašto adresai automatiškai tampa nuorodomis.
  • Leidžiamos HTML žymės: <a> <em> <strong> <cite> <blockquote> <code> <ul> <ol> <li> <dl> <dt> <dd>
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Web puslapių adresai ir el. pašto adresai automatiškai tampa nuorodomis.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
CAPTCHA
Klausimas, skirtas patikrinti ar esate žmogus ir išvengti automatinių komentuotojų.