Žvaigždė ar universalas

Forums: 

Žiūrėdami į savo naujagimį, mes turime pagalvoti, kokį žmogų mes iš jo išauginsime: genijų, žvaigždę ar šiaip sėkmingą, visapusišką ir laimingą žmogų.

W. A. Mocartas, būdamas vos penkerių, parašė pirmąjį savo muzikinį kūrinį, tačiau gyvenimą baigė sulaukęs vos 35 metų, būdamas vienišas. Garsus rusų poetas S. Jeseninas, būdamas savo šlovės viršūnėje, nusižudė, sulaukęs vos 30 metų. Sunku patikėti, kad jie buvo laimingi, nes žudosi žmonės, kai neranda išeities iš susidariusios padėties, kai savo gyvenimą laiko beprasmiu. Viso to pradžia – vaikystėje.

Tik vienoje srityje ypač gerai besireiškiantis žmogus kitose srityse dažnai būna bejėgis. Net genialus vienpusiškumas žmogaus laimingo nedaro.

Neverskime savo vaikų būti vunderkindais, genijais, žvaigždėmis, nes publika juos greitai pamiršta ir pasmerkia dvasinėms kančioms, kai jų šlovės laikas praeina.

Tegu jie būna universalūs, kad jie vidutiniškai gerai mokėtų šokti, dainuoti, groti, žaisti krepšinį, tinklinį, futbolą, gebėtų bendrauti, šeimininkauti, pažinti gamtą ir jos reiškinius.

O ką manote Jūs?

Mano manymu svarbiause isauginti laiminga zmogu.Tai padaryti sunku nes mes duodame vaikams pagrindus auginame juos taip kaip mums atrodo teisinga,taip kad butu geriause juk kiekvienas is musus linkime savo vaikui laimes,kiekvienas is musu savo vaika laikome ypatingu nes jis juk musu..Todel daznai ir tevai perspaudzia laikydami savo vaika ypatingu iekodami jame talentu,taciau juk ir mes ne visada zinome kas musu vaikams yra geriause ,todel manau jog jeigu jusu vaikas nenori butu tuo ypatingu nenori isiskirti jokiais gabumais ar talentais tai ir nereiketu jo versti isiskirti suteikite jam tiesiog vaikyste,leiskite jam buti vaiku...Uzauges jis pats pasirins savo kelia buti genijum, zvaigzde ar tiesiog laimingu zmogum...

Supratau, kad laisvė sekti paskui smalsumą - sveikas dalykas. Tėvai, auklėtojai ir mokytojai turėtų skatinti vaikų smalsumą, kad jie suaugę turėtų norą analizuoti aplinkui vykstančius reiškinius ir daryti apibendrinimus... Tai pagrindinis dalykas kas turėtų būti ugdoma ugdymo institucijose...

Visi tėvai augindami vaikus visų pirma nori, kad jie užaugtų sveiki ir laimingi. Vaikas laimingas tada, kada yra tenkinami jo poreikiai, o ne verčiama daryti tai kas atrodo tėvams naudinga....Dažniausiai tėvai klysta versdami vaikus mokytis pvz: muzikos (jei vaikas neturi tam gabumų ar polinkio į tai) ar studijuoti tokią specialybę, kurios pageidauja tėvai. Tokiu atveju vaikai mokosi per prievartą, bet jiems tai nėra įdomu, tačiau jie nenori įskaudinti tėvų ar negali jiems prieštarauti. Visada reikia atsižvelgti ir į vaiko poreikius, norus ar net svejones. Juk visi kažkada apie kažką svajojome ar net ir dabar svajojame.

Jūs teigiate, kad užaugęs vaikas pats pasirinks savo kelią - būti genijumi, žvaigžde ar tiesiog laimingu žmogumi. Jeigu būtų taip paprasta pasirinkti, aš žinoma rinkčiausi Einšteino likimą. Neblogai būti ir Puškinu, bet jį nesulaukus 40-ties dvikovoje nušovė, Deja, mano norai nesipildo. Gyvenimas pasiūlė statybininko specialybę, nes darželyje gerai stačiau smėlio pilis ir kasiau griovius, tai ir po šiai dienai tuos griovius kasu. Žinoma laimingesnis būčiau jeigu daryčiau atradimus, kuriuos darė ir daro kiti. Deja, norai nesutampa su galimybėmis. kalbant rimtai, nepatartina vaikų daryti žvaigždėmis. Žvaigždžių gyvenimas tik iš toli gražus, bet pasibaigus šlovės periodui seka didelis depresijos ir vienišumo periodas. Manyčiau, vaikus reikia ugdyti visapusiškus, kad ir kur jie bebutų, visur pritaptų, gerai jaustūsi ir visuomenėje priimtinu normų nepažeidinėtų.

Jeigu gamta žmogui, ko jis nori pateiktų ant auksinės lėkštelės, jo norai tikriausiai užsibaigtų noru pavalgyti, išgerti ir pasimylėti. Deja ir šituos dalykus reikia sugebėti pasiekti, t.y. užsitarnauti. Kada šiuos poreikius patenkina, atsiranda noras būti reikšmingu politiku, verslininku ar meno žvaigžde. Deja, to visi nori, bet tai pasiekia, tik tie, kuriuos tėvai tam deramai ruošia. Daugumos žmonių svajonė - atsispirti kaip toje dainoje dainuojama: "Kad vis taip būt, kad vis taip būt, kad visos dienos šventos būt, kad viena būtų dirbama ir ta pati išgeriama". Iki šiol nemačiau spaudoje nei vieno darbdavio, kuris ieškotų "svajotojo".

Manau, kad ne visi ir nori būti tomis žvaigždėmis, tiesiog gyvenimas pats atsirenka kas yra iš tikrųjų geras savo srities specialistas, o kas ne. Laikas viską sudėlioja kur kam vieta, ar žmogaus pavardė puikuosis mokykliniuose vadovėliuose ar tik ant paminklo kapinėse. Ne visi realizuodami save nori tapti žinomais. Visi be išimties garsūs menininkai, muzikantai, kuria savo malonumui, todėl jie ir yra tokie geri. Tėvų noras vaiką matyti didžiosiose scenose, ant žurnalų viršelių yra suprantamas, juk jie nelinki vaikui blogo, jie tik laimę supranta savaip. Aš manau kad vaikas turi užsiimti veikla kuri jam iš tiesų patinka. Aukštas berniukas nebūtinai turi lankyti krepšinio treniruotes vien dėl to, kad jo fiziniai duomenys tam tinkami, o gal jis nori sportuoti ką nors kitą... Viskas kas yra daroma per prievartą , neatneš jokių vaisių, atvirkščiai vaikas taps nelaimingu.

Man atrodo, kad vaiką reikia skatinti siekti ,kuo geresnio rezultato, žinoma nereikalauti. Kalbėdamas apie gerus rezultatus, aš turiu galvoje, gyvenime. Negalvoju, kad aukščiausi pažymiai mokykloje padės vaikui gyventi, man labiau patinktų, jei vaikas suprastų, schemas, kaip veikia pasaulis, kaip jame elgtis, kad žmonės tave megtų, bet tuo pačiu neišsižadėti savęs. Kaip pasirinkti draugus, darbą, nebijoti keisti, jei nebepatinka ir pan. Manau svarbiausia, kad vaikas nebijotų gyventi ir jei ko siekti, tai todėl, kad nori, o ne todėl, kad taip reikia. Nesinori, kad vaikas sakytų, užaugęs noriu būti advokatu, nes žino, kad tėvai džiaugsis, manydami, jog advokatai gerai uždirba. Svarbu mokytis tenkinti poreikius, kad vieno tenkinimas netaptų manija. Manau genijai, jie labai mažai dėmesio skyrė komunikavimui su žmonėmis, tiesiog dalyvavimui visuomenėje, juos užvaldė vienas tikslas. Kuris nesugebėjo pilnai patenktinti būtiniausiu poreikių. Svarbu mokyti vaikus džiaugtis savo mažais pasiekimais, pagirti juos. Galima papsakoti, apie didžius pasiekimus, bet tokia forma, kad jie nesijaustų niekam tikę to nepasiekę.

Manau jog tėvai neturi versti savo vaikų elgtis taip kaip nori jie, bet turi padėti savo vaikui tobulėti ten kur patys vaikai nori. Dažnai tėvai nori matyti savo vaikus tokius kokie jie netapo, va čia ir yra tėvų problema, jog neleidžia vaikams pasirinkti savo kelio o kelią išrenka patys nekreipdami dėmesio ko nori jų vaikas.

Mano manymu, vaikas pats turėtų pasirinkti kuo jam būti. Tik tėveliai tam turėtų padėti. Pavyzdžiui vaikas yra labai gabus muzikoje, kodėl gi nepabandžius jo leisti į muzikos mokykla? gal būt vaikas ten suras save, o nepabandęs nežinos kas tai yra, ir nesupras ar patinka ar ne.

Vaikas turi savo kelia pasirinkti pats jis labiausiai žino ko nori tampi gyvenime, kuom užsiiminėti ir pan, o tėvai turi jiems pritarti tik, o nerinkti jiems ateiti sakyti ką jiems reikia daryt kuom būti. Bet tėvai turėtų vaiką užauginti tolerantišku, sveik,u laimingu ir protingu, o vėliau jis pats išsirinks ką jam gyvenime veik, o gal seks tėvų pėdsakais?

Pritariu, kad vaikai neturi tapti tėvų neišsipildžiusių svajonių atvaizdu. Tačiau vien laukti kol vaikas pats pasakys, ko nori, turbūt irgi kiek naivoka, tad manau reikia sudaryti sąlygas mažyliui rinktis - eiti į spektaklius, knygelių pristatymus, muziejus ar edukacines programas, kurios būna pritaikytos įvairaus amžiaus vaikams. Pažįstu daug žmonių, kurie, paklausti apie savo profesijos pasirinkimą, ima pasakoti: vaikystėje su mama buvau...nuo to laiko... arba: mano tėtis buvo... Leiskime vaikams rinktis, dalyvauti, atrasti, ir svarbiausia - džiaugtis nerūpestinga vaikyste

Visi vaikai yra unikalūs, ir veikla jiems turi būti parinkta taip, kad vaikas pats galėtų siekti aukštumų toje srityje, kuri jam yra arčiau širdies. Tėvų pareiga-tikslingai nukreipti vaiką į pomėgių pasaulį. Savo atžalai reikia parodyti kuo daugiau įvairesnių užsiėmimų. Vėliau leisti vaikui pačiam apsispręsti dėl jo pomėgių. Norėtųsi kad jis būtų žvaigžde vienoje srityje, bet ir daugelyje kitų-irgi turėtų praktikos.

Aš manau abu kraštutinumai blogi. Kai vaikai būna priversti daug siekti arba daug dirbti, neturėdami laisvalaikio ir negalėdami pasidžiaugti paprastais vaikiškais malonumais (be abejo, kartais sunku to išvengti, pavyzdžiui, kai šeimoje auga daug vaikų ir vyresniems tenka prižiūrėti mažesnius broliukus ir sesutes ar padėti tėvams dirbti, esant pinigų trūkumui), visą gyvenimą jie jaučiasi lyg kažką praradę, o savo vaikams leidžia būti „tiesiog vaikais“ ir mėgautis gyvenimu, tai yra, atžaloms perduoda visiškai priešingą požiūrį. Iš kitos pusės, vaikai, augantys šeimoje, kur iš jų nieko nesitikima, iš tiesų ir nežino, ko jiems reikėtų siekti, ko jie gali tikėtis gyvenime ir ką pajėgūs padaryti. Pavyzdys – asocialios, rizikos grupės šeimos, kur tėvams nerūpi, kuo jų vaikai užsiima. Tėvai turi nepamiršti, kad sveikas vaikas – laimingas vaikas. Vaikai mokosi iš vyresnių ir tėvai turi atsiminti, kad jie yra pavyzdys savo vaikams.

Reikėtų pastebėti, kad dauguma pačių tėvų nori, kad jų vaikai būtų pranašesni už kitus savo bendraamžius, jie patys stumia savo vaikus, kad jie kažkuo užsiimtų, nors pats vaikas to nenori, tačiau tėvam atrodo, kad tai teisinga. Žinoma tėvai savo vaikams linki tik gero, tačiau reikia atsiželgti ir į vaiko poreikius. Tėvai turėtų padėti vaikui atrasti save, atskleisti jo gebėjimus. Galbūt su laiku ir išryškės kažkokie išskirtiniai vaiko pomėgiai ir gebėjimai, kuriuos jis pats su tėvų pagalba norės toliau tobulinti.

Tėvų noras iš vaiko nulipdyti vunderkinda yra problema. Toks vaikas auga tenkindamas tėvų užgaidą būti geresniu nei kiti, kuri kyla iš užgniaužto jų pačių nepilnavertiškumo komplekso. Juk vaikas, galbūt, nė nenori būti vunderkindu, tačiau nenorėdamas nuvilti tėvų stengiasi ne dėl savęs, bet tik dėl jų? Taip jis auga su nuostata, kad yra mylimas už tai ką jis daro, o ne už tai, kad jis yra. Toks žmogus ateityje turės problemų su perfekcionizmu, iš kurio kyla daug psichologinių sutrikimų.

Mano manymu svarbiausia, kad vaikas butu sveikas, energingas ir kupinas minciu ir svajoniu. O bus zvaigzde ar ne...Nuspres pats vaikas. Tevu pareiga uzaugint doru zmogumi, supratingu ir saziningu. Ir uzauginus palaikyti kiekviename zingsnyje. Ir galet tik patart ir issakyt savo nuomone. Bet paskutini taska turi padet pats vaikas ir zinot ko pats nori is gyvenimo. O ne nusprest tevam ko nori ju vaikas. Kiekvienas zmogus turi teise nusprest kaip jis nori gyventi ir ko pasiekti.

Mano manymu, vaikams reikia leisti bandyti patiems. Jie patys turi save atrasti. Kad ir pavyzdys su būreliais. Tėvai dažnai patys "prisiriša" prie būrelio. jei jau lanko fortepijono klasę - bus garsus pianistas, bet po metų tas pianistas nori būti lenktyninkas ir lankyti kartingų būrelį. O kaip reguoja tėvai? Aha, nebaigei vieno, nepradėsi kito. Vaikai turi teisę rinktis, bandyti, klysti ir vėl ieškoti. Mes juos turime palaikyti ir neprimetant savo valios pasiūlyti vieną ar kitą užsiėmimą. Turime suteikti sąlygas, kad jų smalsumas neužgęstu, kad noras atrasti ir kažką naujo suprasti būtų tas variklis, kuris juos "vežtu" per gyvenimą.

Aš galvoju, kad tikrai nereikia vaikų versti genijais, dar blogiau- versti juos daryti tai, ko patys tėvai praeityje nepasiekė. Bet tėvai privalo laiku pastebėti vaiko talentus, unikalumą. O tada jau nukreipti tinkama linkme jo talentą. Bet priverstinai tikrai nereikėtų jo ,,kišti" į daug būrelių ir pan. Jis pats turi nujausti kas jam patinka labiau.

tevai daznai matoja viska savimi: manęs tėvai neleido į būrelius, tai aš užrašysiu vaiką iškart į penkis. Arba: vaikystėje lankiau daugybę būrelių, nuo jų man bloga iki šiol, tai tegul vaikas auga laisvas. Vaikas nėra tąsa, o unikalus individas, kuriam turite padėti atsiskleisti taip, kaip geriausia jam pačiam.

Mintyse esu nuolat pastoviose diskusijose pati su savimi, kaip ir visi tėvai- labai norėjau, kad mano vaikai ( o jų turiu 3 biologinius ir 2 įvaikius) būtų laimingi, bet paslapčia troškau, kad baigtų aukštuosius mokslus, gerai gyventų. Kas yra gerai gyventi? - tokį klausimą užduodavo man vaikai, kai aš jiems primesdavau savo nuomonę ar vienokius bei kitokius patarimus. Ši tema, galvoju, neišbaigta ir visuomet ją galėsime gvildenti. Nėra vienos ar dviejų taisyklių, kas būtų, jeigu būtų... Šiandien, kai aš matau savo vaikus laimingus, pagal jų suprantantį laimės suvokimą, - būti gera mama, šauniu specialistu savo darbe, pagal pomėgį turėti hobį ir nuostabius draugus, galiu tarti, kad laimę kiekvienas žmogus atranda pats. Ir nereikia ieškoti tai, kas jau atrasta, nes ne vienu matu laimė yra matuojama. Kiek žmonių, tiek ir laimių. Aš už bendravimą su vaikais: pasakoti, kalbėtis, dalintis išgyvenimais, mylėti ir leisti suprasti, kokie jie svarbūs, ir tada- jau laimė aplanko mane- pajausti ką jie atsirinko iš mano kalbos, jausti ir matyti, kiek girdėjo, kiek stengėsi panaudoti savo gyvenime mano patarimus... Vaikai- mūsų veidrodis, kaip džiugu matyti juose save. Deja, deja mano vaikai nėra nei profesoriai ir nei žvaigždės, bet jie yra puikūs savo likimo kalviai. Taigi mintis persekiojusi iki šiol mane, kas yra vaikui geriau, laiminga vaikystė ir savęs atradimas, ar nuo mažens užsibrėžtas tėvų vaiko modeliavimas- sukurti tobulą universalą, lieka neišsemiama tema. Kalbėkime, diskutuokime tik jose gimsta tiesa.

Teko nemazai dometis apie vaiku auklejima. Skaiciau, jog svarbiausia praktiskai vaiko gyvenime yra auklejimas ir kaip jis auga ir nuo to praktiskai viskas priklausys koks tas vaikas bus uzauges, taciau i detales nesigilinama. Kiekvienas tevas nori, kad vaikas augtu isskirtinis, turetu tam tikru gabumu,Laisve reikia duoti bet taip pat idiegti vaikui, kad laisve eina kartu su atsakomybe ir teoriju nauju neisradinekim . Yra sena patarle "kaip pasiklosi taip ismiegosi" ir zinoma. seimoje zodziai nuo darbu neturi skirtis. Ka girdi ir mato vaikas seimoje taip ir elgsis gyvenime. Velgi 'miske augęs i miska ir ziuri", "obuolys nuo obels toli nekrenta" ir t.t. Kiekvieno receptas skirtingas bet iskiepyt vaikui darbstuma ir atsakomybe,manau, svarbiausia. Nuo mazumes giriamas i gyvenima isejes tikesis esas iskirtinis, gal net is auksto ziures i kitus, o jei vietoj pagyru gaus porcija kritikos? Susidurs su realybe ir pasirodys esas ispaikintas vidutinybe? Pagyrimai dozuotai.

Aš manau, jog svarbiausia išauginti savo vaiką laimingu žmogumi. Padėti jam siekti savo svajonių, užsibrėžtų tikslų, o ne versti jį siekti jūsų neišsipildžiusios svajonės ar sekti jūsų pėdomis, nes tai kuo toliau, tuo labiau jį daro nelaimingu. Ypač tada, kai jis stengiasi dėl jūsų, bet jam tiesiog nepavyksta ir jis bijo, kaip jūs sureaguosite į jo nesėkmes.

Visi tėvai savo vaikams linki tik geriausio. Užaugęs pats nuspres kuo nori būti ateityje: ar žvaigždę? ar universalas? Svarbiausia, kad pasuktų gerų kelių. O jei ir pasitaikys gyvenime kokių sunkumų, tai tik padarys jį stipresnių. Darant klaidas žmonės mokosi, kas iš savo, kas iš kitų. Svarbiausia, kad būtų laimingas ir sveikas.

Manau, jog tėvai turėtų vaikams suteikti galimybes padėti apsispręsti, bet spręsti už juos ar primigtinai piršti savo nuomonės neturėtų. Jei žmogui skirta būti "žvaigždute" jis ir bus, jei ne, nepadės ir prievarta.

Vaikas be to, kad jaustųsi mylimas ir saugus, manau turi turėti galimybę skleistis įvairiose srityse. Išbandyti save ir mene, ir sporte. Yra prielaida manyti, kad išbandęsn jis išsikristalizuos ko gyvenime nori. Tačiau jis privalo turėti galimybę tobulinti ir stiprinti savo asmenines savybes. Jei tėvai laiku tame susivokia ir teisingai interpretuoja - rezultatai kartais gali pranokti lūkesčius. Pabaigai : žinoma, man priimtinas laimingas, visapusiškas žmogus.

Apie sia problema, manau kalbama per mazai. As kaip socialine pedagoge daznai nagrineju smurto seimoje, asocialiu seimu, vaiku patyciu problemas, taciau apie vaikus elitinese mokyklose daznai tylima. Vaikai, kurie mokosi gerai ir yra "protingi" turi ne maziau problemu ir daznai serga depresija.. Tai vaikai, kuriuos daznai perspaudzia tevai, nori, kad jie butu nuostabus ir geriausi visuose srityse: mokykloje, sporto mokykloje, bureliuose ir kitoje veikloje. Kad jeis galima, butu didziuotis pries draugus ar gimineje, taciau tai, kad vaikas, gaves siek tiek zemesni pazimy bijo grysti namo, ar nemiega ir nevalgo visa savaite pries kontrolini, bijodamas negauti auksiciausio ivertinimo nes nuvils tevus, taip pat yra didele problema.

Sutinku, vaikui nereikia piršti savo nuomonės ar neįgyvendintų svajonių, jis pats turi atsirinkti kas jam įdomu ir ką jis nori veikti gyvenime. Manau kiekvienas vaikas turi svajonių ir reikia padėti jas įgyvendinti, bet ne siekti, kad būtent turi daryti ta ir ne kitą.Turiu draugę kurią tėvai nuolatos spaudė mokytis, aišku ji nenorėdama apvilti jų ir mokėsi, bet dabar kai suaugo sako : aš labai dėkinga tėvams, kad mane spaudė, nes aš pasiekiau gerų rezultatų ir aš juos myliu, bet mano kažkuri dalis jų labai nekenčia, nes jei aš gaudau 9, aš bijodavau eiti namo ir specialiai kur nors užtrukdavau ilgiau... Manau per ne lyg spausdami vaikus mes juos tik atitoliname nuo save ir jie nenorėdami mūsų apvilti daro viską kas tik įmanoma.

Manau, kad tėvai turėtų savo vaiką leisti į įvairius burelius, užsiėmimus. Taip vaikas pamatys kas jam patinka, kas jį domina. Manau, kad vaikas pats turi nuspręsti kuo jis nori būti užauges, o ne tėvai turetų spresti uz vaika.

Kai kurie tėvai savo neįgyvendintus siekius nesąmoningai sufokusuoja į savo vaikus. Tai yra didžiulė klaida. Tėvai auklėdami savo vaikus turi atsižvelgti į jų gebėjimus, pomėgius, galimybes. Pastebėjus vaiko unikalų gebėjimą, jį reikia lavinti. Taip auklėjamas vaikas turės galimybę patapti kažkokios srities specialistu. Ne vidutiniškai geru, bet geru. Visų sričių meistrai mes nebūsime.

Komentuoti

CAPTCHA
Klausimas, skirtas patikrinti ar esate žmogus ir išvengti automatinių komentuotojų.