Šeimos probleminė situacija:

„Vaikystės auklėjimo spragų pasekmės paauglystėje“

Vadovaujanti dėstytoja Dr. Sigita Burvytė	Atvejo analizės vadovės Rūta Nefaitė                       Indrė Valėnaitė

Šeimos probleminės situacijos pristatymas:

„Vaikystės auklėjimo spragų pasekmės paauglystėje“

Šeima: tėtis Rūtenis (40 m.), mama Indraja (38 m.), sūnus Pranciškus (15 m.). Šeimoje skiepijamos krikščioniškosios vertybės, sūnus auklėjamas disciplinuotai, laisvu nuo pamokų metu berniukui ribojamas laikas žiūrėti televizorių ir naudotis kompiuteriu. Tėvai nepalankiai vertina sūnaus bendravimą su kiemo draugais. Pranciškui iš katalikiškosios mokyklos perėjo į bendrojo lavinimo mokyklą, jis buvo paskirtas į klasę, kurioje daugumą moksleivių sudaro vaikai iš socialinės rizikos šeimų. Jau nuo pirmosios mokslo metų dienos minėtasis berniukas jautė bendraklasių priešiškumą, pašaipas ir patyčias dėl aprangos, tvarkingos išvaizdos, ramaus būdo bei taisyklingos, inteligentiškos kalbos ir nemokėjimo apginti save.

Kartą pertraukos metu tarp klasės draugų kilus konfliktui, Pranciškus įsikišo ir ėmė ginti bendraklasę, dėl ko buvo smarkiai sumuštas ir prigrasintas nesiskųsti. Į pamoką atėjusi mokytoja nekreipė dėmesio į Pranciškaus žymes ant veido, vedė pamoką lyg nieko nebūtų pastebėjusi. Kai sūnus grįžo namo, kiek vėliau tą dieną tėvų buvo aprėktas už pavėlavimą ir bastymąsi ir gavo nuobaudą savaitę nežiūrėti televizoriaus.

Po kurio laiko berniukas gerokai pasikeitė. Tai galima buvo pastebėti ne tik iš atsiradusio šiurkštaus elgesio, noro maištauti ir nesutikti su kiekvienu aplinkinių žodžiu, bet ir iš aprangos detalių: tvarkingai susagstytus marškinius ir kaklaraištį pakeitė marškinėliai bei apkritę džinsai.

Tėvai nesistengė gilintis į Pranciškaus vidines problemas, tačiau tai kompensuodavo vis didėjančiomis ir nesibaigiančiomis bausmėmis. Santykiai tapo šalti, vis labiau buvo jaučiamas susvetimėjimas. Pranciškus prisitaikė prie situacijos mokykloje radęs bendrą kalbą su klasės „blogiukų vadu“ Tadu ir tapdamas būti vienu iš jų: pradėjo skriausti mergaites, keiktis, dėl ko buvo pakrikštytas klasės „blogiuku“ ir ėmė tyčiotis iš tokių, koks dar visai neseniai buvo jis pats. Tėvai, neapsikentę vis blogėjančio Pranciškaus elgesio, tačiau taip ir neįsigilinę į problemos esmę, perkėlė berniuką į kitą mokyklą.

Šeimos probleminės situacijos:

„Vaikystės auklėjimo spragų pasekmės paauglystėje“

Vaiko elgesys yra ne priežastis, bet pasekmė. Norint pakeisti vaiko elgesį, vertėtų nustatyti tikrąsias priežastis ir ilgalaikiu ir nuosekliu darbu jas paveikti, tuomet elgesys keičia savaime. Mokykla – tai bendruomenė, kurioje dalyvauja vaikai, auklėtojai ir kiti specialistai. Tai aplinka, skirta visapusiškam vaiko ugdymui, visaverčiam jo dabarties išgyvenimui ir tinkamam paruošimui tolesniam mokymuisi universitete ar mokykloje. Kartais susimąstome, kiek iš tiesų yra sveika ir tinkama aplinka harmoningam vaiko asmenybės ugdymuisi ir ką mes galime padaryti, kad užtikrintumėme visapusišką ir visavertį vaiko vystymosi procesą. O galime labai daug – savo teisingais vertinimais, paskatinimais, sudarytomis galimybėmis klysti ir mokytis iš savo klaidų ir t.t.

Diskusiniai klausimai, padėsiantys tėvams ir paaugliams prasmingai pasikalbėti:

1. Ar teisingai elgiasi tėvai, ribodami vaiko laisvalaikį?




2. Kaip reikia auklėti vaiką, kad nebūtų peržengta riba?




3. Ar teisingai pasielgė Pranciškus, pamynęs savo vertybes, kad pritaptų prie kitų?




4. Kodėl mokytoja, nors ir pastebėjo vis gilėjančią problemą, ją ignoravo?




5. Kokių veiksmų turėjo imtis mokytoja, pastebėjusi, kad naujokas klasėje nepritampa?




6. Ar visada aplinkos pakeitimas susidūrus su problema – išeitis?




7. Kas turėtų padėti paaugliui sunkiausiu jo gyvenimo tarpsniu?




8. Kokia klasės pozicija šioje situacijoje, ar klasės draugai galėjo tai pakeisti?




9. Ar griežtas vaiko auklėjimas – raktas į laimingo vaiko auginimą?




10. Kokie Tado ir jo draugų elgesio motyvai?




11. Ar kaukių užsidėjimas – raktas į sėkmę?

Dr. S. Burvytės apibendrinimas

Šią šeimos probleminę situaciją rekomenduojame analizuoti tėvams kartu su savo paaugliais. Diskutuojant apie situaciją, nesusijusią asmeniškai su Jumis, galima geriau pažinti vieniems kitus, suprasti kitų jausmus ir išgyvenimus tam tikrose situacijose. Mūsų turima patirtis gali būti kitokia nei mūsų vaikų, o vaikų ne tokia kaip tėvų, todėl ir patiriami jausmai vienose ar kitose situacijose gali apimti skirtingi. Labai svarbu mokėti tolerantiškai priimti kito patirtį nekritikuojant ir nežeminant kitų.

Paauglystės laikotarpiu paaugliai blaškosi ieškodami savo tapatumo, jiems nėra aiškūs vaidmenys gyvenime, todėl itin svarbu jausti tvirtą palaikymą iš jam artimiausios aplinkos – šeimos. Taip pat ne mažiau svarbu yra ir tai, kad tėvai turėtų pakankamai žinių tam, kad suprastų svarbiausius psichosocialinius vystymosi tarpsnius ir juos atitinkančius bazinius poreikius bei sudarytų tinkamas sąlygas vaiko ar paauglio psichosocialinei raidai, nuo kurios sėkmingų krizių išsprendimo priklauso asmenybės darna. Bet kur kas veiksmingiau yra tėvams suteikti reikiamų pedagoginių ir psichologinių žinių, kad dar vaikystės amžiaus tarpsnyje jie galėtų savo vaikus pastatyti ant teisingų „gyvenimo bėgių“, kad ateityje jų vaikai galėtų sėkmingai išspręsti paauglystės problemas.

Analizuotos situacijos veikėjai kaip veiksmingiausią problemos sprendimą pasirinko mokyklos pakeitimą. Tačiau kyla klausimas, ar tai tikrai buvo pats efektyviausias sprendimas, ar tai išspręs vis labiau progresuojančias problemas, o gal kreips situaciją problemų regreso link? Deja, toks sprendimas vaikui padeda itin retai. Nauja mokykla, nauji draugai, mokytojai, adaptavimosi laikotarpis čia gali būti dar ilgesnis, ir jei jis vėl bus nesėkmingas, tai vaikas gali užsidaryti savyje, pradėti svaigintis narkotikais ar alkoholiu, tarp savęs ir visuomenės pastatyti tarsi psichologinį bloką, kurio niekas negalės peržengti. Žinoma, paauglystės laikotarpiu tėvai gyvena emociškai itin sunkiomis sąlygomis, nes kasdien susiduria su vis naujais iššūkiais. Sunku surasti priėjimą prie vaikų šiuo amžiaus tarpsniu, jeigu tarpusavio ryšys nebuvo stiprus nuo pat vaikystės. Bet tarpusavio santykius reikia kurti nuolat ir niekada nėra per vėlu tai pradėti daryti, bandant įgyti vaiko pasitikėjimą, nepriekaištaujant ir nesmerkiant, o ieškant bendro tikslo ir sprendimo būdų. Itin svarbu tėvams leisti savo vaikui suprasti, jog tėvai jį gerbia, laiko brandžia asmenybe, kuri jau gali savarankiškai priimti protingus sprendimus.

Tipinės tėvų daromos vaikų auklėjimo klaidos:

• Dažnai ugdytojai (tėvai) pradeda per daug akcentuoti ir gilintis į išorinius veiksnius, pavyzdžiui, mokymosi pasiekimus, pamiršdami kur kas svarbesnius dalykus, sudaryti sąlygas ugdytis harmoningai paauglio asmenybei;




• Nesigilina, nesupranta ir nepriima vaiko jausmų tam tikrose gyvenimiškose situacijose;




• Tėvai nelaiko ir nepriima paauglio kaip suaugusio asmens, nepriima jo nuomonės ir poelgių;




• Atsitiktiniais pabarimais stengiasi vaiką priversti elgtis taip, kaip jie nori, kad jis elgtųsi.

Aprašytoje situacijoje galimos įvairios priemonės, kaip rasti sėkmingą krizių išsprendimo būdą. Svarbiausia yra tai, kad tėvai turėtų dėti pastangas ieškodami glaudesnio kontakto su sūnumi, palikti pakankamai erdvės paaugliui savarankiškai priimti lemiančius sprendimus, tačiau prieš tai ta tema atvirai pasikalbėjus ir apsvarsčius galimas vieno ir kito elgesio pasekmes. Tėvai turėtų pasiūlyti du pasirinkimo variantus ir taip juos pateikti sūnui, kad jis savo noru pasirinktų jų norimą variantą. Tie tėvai, kurie auginate jaunesnius vaikus, šį metodą pradėkite taikyti kuo anksčiau.

Šiuolaikinėje visuomenėje vaikui blogą įtaką daro daug veiksnių, todėl svarbu sudaryti sąlygas savo vaikams išsiugdyti tokius charakterio bruožus ir elgesį, kuris padėtų pozityviai prisitaikyti naujose gyvenimiškose situacijose. Svarbu tėvams kurti pozityvius tarpusavio santykius su savo vaikais, vengiant susipriešinimo, atitolimo, kuris užkerta kelią atviram dialogui tarp skirtingų kartų, o ieškoti bendrų sprendimo būdų ir padėti vaikui išsiugdyti pasitikėjimą savo tėvais. Peržengę per save, mes galime veiksmingiau įsijausti į savo vaikus, suprasti jų būsenas, poreikius, norus ir jų inspiruotus tolesnius veiksmus. Žinoma, suaugusieji neturi išsižadėti savo teisėtų reikalavimų ar požiūrio į daugiau ar mažiau svarbius dalykus. Veiksmingiausias auklėjimas yra tuomet, kai tėvai savo įgyta patirtimi ir jau turimomis sukauptomis žiniomis padeda jaunuoliui atrasti naujus savus raidos kelius, parodo įvairias jo galimybes ir įmanomus veiksmų padarinius. Taigi, vertinkime vaikus kaip brandžias asmenybes, venkime auginti juos „šiltnamio sąlygomis“ ir tapkime jiems tais žmonėmis, kuriuos jie vadintų savo sielos patikėtiniais.