Neieškome obuolių po eglėmis, o kankorėžių po obelimis. Žinome, kas nuo ko krinta.
Tačiau kai norime rasti vaiko blogo elgesio ar neigiamų charakterio ypatybių šaknis, neretai ieškome ne ten, kur reikia. Dažnai pasitaiko regėti tėvų, besistebinčių nepakenčiamu savo atžalų elgesiu ir nežinančių, iš kur toks elgesys atsirado. Kad patys vaikai atsirado iš jų, šiaip taip pripažįsta, bet kad blogas vaiko elgesys irgi yra išugdytas tėvų, tai dažniausiai neigia. Reikia pasitelkti visą pedagoginį išradingumą, kad tai pavyktų įrodyti. Didelė dalis tėvų nepageidaujamą savo vaikų elgesį bando aiškinti prigimtimi. Kita dalis kaltę bando suversti tariamai vaiko ligai ar televizijos įtakai. Arčiau tiesos būna tie tėvai, kurie savo atžalos charakterio savybes priskiria šeimai. Paprastai gerosios – sau, o blogosios – sutuoktiniui. O kaip yra iš tikrųjų? Vaikų tapsmo paaugliais, o vėliau suaugusiaisiais procese viskas vyksta pagal bendrus gamtos dėsnius. Vienas jų skelbia, kad niekas iš niekur neatsiranda ir niekur nepranyksta. Kad bet kokia pasekmė turi savo priežastį. O šiuo atveju to priežastis yra tėvai. Tėvo ar motinos charakterio bruožų vaiko charakteryje kiekis priklauso nuo laiko, praleisto kartu. Pas mus iki 5 metų vaikai daugiausia yra auklėjami motinų arba darželio auklėtojų. Jeigu šeimoje yra tėvas ( o tokių atvejų yra apie 70 proc.), vaikas pastebimai pradeda patirti jo įtaką. Todėl pradėjusio lankyti mokyklą vaiko elgesys didžiąja dalimi yra nulemtas jo tėvų elgesio. Bet kodėl tėvai nenori su tuo sutikti? Todėl, kad žmogui sunku pripažinti savo klaidas. Jis ieško priežasčių kitur, randa pasiteisinimą, ir tik argumentų prispirtas prisiima kaltę ir atsakomybę. Sunkiausiai save „perlaužti“ motinoms, nes tik jos gali suteikti gyvybę naujam žmogui. Šis jų pranašumas prieš vyrus lemia tolesnį ypatingą elgesį su vaiku: jam augant ir tampant vis savarankiškesniu, jos ir toliau nekeičia savo elgesio vaiko atžvilgiu, laiko jį bejėgiu kūdikiu. Toks vaikas auga be pareigų, jis laikomas nieko nesuprantančiu ir nieko nesugebančiu. O ši į gyvenimą besikabinanti būtybė godžiai įsisavina ne tik motinos pieną ar kitą maistą, bet ir tai, ką teikia aplinka, taip pat ir tėvų elgesį. Todėl pastabesnis mokytojas ar auklėtojas pagal vaikų elgesį mokykloje gana tiksliai gali nustatyti to vaiko tėvų charakterius, jų elgesį ir tarpusavio santykius.
Ne visus tėvus tenkina jų tarpusavio santykiai, jų partnerių elgesys ir, žinoma, tokioje aplinkoje išsiugdytas jų atžalos elgesys. Tik po ilgo aiškinimosi su tėvais, mokytojais bei psichologais tėvai pripažįsta savo vaidmenį ir auklėjimo spragas. Tai pirmas gana reikšmingas žingsnis į sėkmę. Po klaidų pripažinimo turėtų sekti motyvacija esamą padėtį ištaisyti.
Jeigu tėvas ir motina nori, kad jų atžala nekrėstų išdaigų, kurios būdingos tik pirmos klasės pypliui, pvz., neskriaustų gyvūnų, nežudytų paukštelių, nepripiltų vandens į kuprinę ar nusmailintu pieštuku nesubadytų draugui nugaros, jų motyvacija bus silpna ir neverta to auklėjamojo darbo, kuriuo jie turės užsiimti. Bet jeigu konsultantas suaktyvins tokių tėvų vaizduotę ir sugebės įrodyti, kad po kokių 8–10 metų, kada šiam pypliui bus 15–17 metų, jis sugebės nuskriausti ne tik paukštelį, bet ir svetimą nugarą pagražinti jau ne pieštuku, o peiliu. Būtent tada dalis tėvų jau ryžtasi koreguoti savo atžalos elgesį. Tačiau yra dalis ir tokių, kurie laikosi stručio politikos, t. y. kišti galvą į smėlį ir sakyti, kad nieko svarbaus nevyksta. Žinoma, auklėjimo specialistas: mokytojas, psichologas, socialinis pedagogas ar panašaus profilio konsultantas, gali užsiimti tik su tais tėvais, kurie jo paslaugų nori. Kaip sakoma, siūloma prekė – pigi, o veltui duodama – visai nevertinama. Dalis tėvų problemą bando spręsti mažiau pastangų reikalaujančiomis priemonėmis. Vieni mokytoją bando papirkti dovanomis, kiti šantažu, kad apskųs aukštesnėms instancijoms, treti bando manipuliuoti ir intriguoti bei nuteikinėti auklėtojus vienus prieš kitus aiškindami ar įtikindami, kad kaltas auklėtojas, kuris nesugeba prisitaikyti prie jų atžalos specifinių charakterio bei elgesio savybių. Tokių tėvų pastangų tikslas – mokytojų ir kitų vaikų sąskaita suteikti savo atžalai išskirtines komfortiškas sąlygas. Jeigu tėvai pripažįsta savo apžalos netinkamą elgesį ir savo kaltę, turi stiprią motyvaciją keistis, tada mokytojas ar kitas su auklėjimu susijęs specialistas gali imtis padėti.
Pirmiausia tėvams reikėtų suteikti žinių apie žmogaus charakterio ugdymąsi. Tai gali būti literatūra, paskaitos arba diskusijos, o gal ir visos priemonės kartu. Toliau patys tėvai turi įvardyti, koks vaiko elgesys, charakterio savybės jiems yra nepriimtinos ir kokį vaiko elgesį ir charakterį jie norėtų išugdyti. Labai agresyvių vaikų tėvai turėtų ieškoti būdų, kaip įskiepyti savo atžaloms daugiau švelnumo ir išmokyti malonaus bendravimo. Užsispyrusių (negatyvia prasme), melagių ir veidmainių tėvai turėtų mokyti savo vaikus atsakingumo, ugdyti kritiškesnį požiūrį į savo elgesį.
Pradinukus, kurie savo elgesiu prilygsta 4–5 metų vaikų elgesiui, reikėtų mokyti savarankiškumo ir griežčiau vertinti rimtesnius jų darbus.
Tai labiausiai paplitę netinkamo elgesio atvejai, tačiau gali būti ir šių elgesio tipų variantų. Todėl visada būtina gerai išanalizuoti elgesio patologijas ir paruošti tinkamas šio elgesio koregavimo priemones. Bet net su geriausiais konsultantais sudarytos vaiko netinkamo elgesio koregavimo priemonės nebus efektyvios, jeigu jos nebus ilgalaikės ir jeigu jų nebus šventai laikomasi. Be tvirtos motyvacijos, dar reikalingas abiejų tėvų sutarimas. Jeigu jie vienas kitam nepadės ir nepritars vienas kito auklėjimo nuostatoms ir stiliui, tai teigiamų poslinkių sunku tikėtis. Galų gale kartais geriau netrukdyti tai daryti partneriui, negu viską neigti keliant papildomus konfliktus. Sutuoktiniams būtina pripažinti, kad vaikas priklauso abiem, ir kiekvienas turi teisę auklėti vaiką pagal jam priimtiną moralę. Nebandykite auklėti vienas kito, o užsiimkite vaikų auklėjimu.
Vaiko auklėjimo pagrindą sudaro tėvų tarpusavio santykiai ir jų elgesys. Todėl geriausios tinkamo elgesio pamokos yra tėvų asmeninis elgesio pavyzdys, kurio negali atstoti jokios vaiko moralizavimo, bauginimo ar kitos auklėjimo priemonės. Privalomas minimumas – tėvų pagarba vienas kitam ir mokytojui, kuriam iš dalies patikėtas vaiko mokymas ir auklėjimas. Tėvams ir mokytojams neturint nei valdžios, nei autoriteto, pasiekti gerų rezultatų neįmanoma. Todėl norint pakeisti vaikų elgesį, pirmiausia reikia pakeisti savąjį. Nors tai nelengva, bet dėl geresnės savo ir vaikų ateities verta. Ką pasėsi, tą ir pjausi…
Manau visi nori kad jų vaikai užaugtų gerais žmonėmis, tačiau patys pasistengti pasikeisti, nevisi sugeba arba tiesiog nenori. Vaiko auklėjimas ankstyvoje vaikystėje, mano nuomone, yra pagrįstas pavyzdžiu. Vaikas matydamas aplinką supranta, kad turi elgtis būtent taip. Tokiu pačiu būdu formuojasi ne tik pirmieji įgūdžiai, bet ir charakterio, būdo bruožai, kitos savybės. Ne esu tikras, bet labai abejoju, ar mažas vaikas neigiamą pavyzdį gali išanalizuoti pats ir priimti jį kaip neigiamą. Vaikai yra linkę kartoti tai ką mato, o paaiškinus kad taip nedera, ne visada supranta. Ateityje tai gali sukelti rimtų problemų, todėl reikėtų stengtis būti geru pavyzdžiu, nes tai naudinga ne tik vaikui, bet ir sau pačiam. Manau nereikia bijoti pasiklausti kitų žmonių nuomonės, pasikalbėti su specialistais spręsti ne tik su auklėjimu susijusias problemas, bet ir savo problemas.Patys jų nepastebime.
Veiksmo – atoveiksmio dėsnis šiandien veikia lygiai taip pat, kaip ir prieš daug tūkstančių metų. Manoma, kad kažkada seniai seniai žmogus buvo sąmoningas ir jautrus, ir pastebėjo dėsnius, kurie veikia jį patį ir aplinkinius. Šiendien mes nebeturime laiko mąstyti blaiviai, būti sąmoningu, būti jautriu, tam skiriant laiko ir dėmesio, – mes visi per daug užsiėmę ir norime padaryti tiek daug…
Ir darydami tiek daug, padarome labai daug nekokybiškai – be meilės, pagarbos, nuolankumo, nuoširdumo. Ir visa kas kyla iš mūsų ydų, klaidų, nesuvokimo, nepripažinimo, nesusitaikymo, savęs apgaudinėjimo atsispindi kituose. Ir tada mes juos kritikuojame ir baudžiame, deja nepastebėdami savo klaidų ir įtakos.
Iš tikro mūsų kelias per santuoką, per vaikus, per mus supančius žmones ir ne tik, mus moko ir baksnoja mums į tas vietas, kurios mums nepatinka, iššaukia stiprius jausmus, kad mes į tai atkreiptume dėmesį – tai mūsų dalis, ir jei ji nemaloni, skaudi – vadinasi reikia dirbti su savimi ir jas keisti. Jei tos nemalonios mūsų savybės nėra išdirbtos iki kol ateina į šeimą vaikai – jos pasireiškia per vaikus, – kad mes dar aiškiau tai pamatytume…
Ir visa tai keičiasi ne lengvai, bet pokyčiai prasideda, nuo pripažinimo ir suvokimo. To visiems ir linkiu.
Ugdyti vaiką reikia su meilę ir pagarba, nes gėris suteiktas vaikui grįš atgal.
Labai idomi tema, manau reiktu istikruju tevams susirupinti ir pagalvoti kaip reiktu elgtis vaiko akivaizdoje. Esu stebejusi kelis metus kaip tevai jauni elgiasi prie savo vaiko, pilna keiksmazodziu koliojimosi , musimosi. Vaikui jau 6 metai , nuo tryju metu keikiasi o ir su metais naudoja jega pries kitus, kadangi vaikysteje jam buvo smugiuojama uz kiekviena „oziuka“, taigi yra labai geras ir teisingas posakis obelis nuo obels netoli rieda. Kursu ivairiu ir literaturos taip pat yra nemazai, o kaip priversti pacius tevus tuo pradeti dometis ? va cia tai klausimas, nes kiek tenka matyti daugeliui tevu tiesiog nerupi ir visiskai neidomu kas vyksta mazojo vaiko pasaulyje ir kaip jis turetu ji suprasti , kad galetu isaugti doras , teisingas , saziningas ir t.t.
Teisingai pasakyta, kad vaikas mokosi iš tėvų. Prieš kaltinant vaiką netinkamu elgesiu reikia atkreipti į savo (tėvų) elgesį. Reikia pradėti dirbti su savimi ir tai daryti reikia kol dar vaikas visai mažas, kol dar jis auga ir mokosi iš tėvų bendravimo, o ne iš aplinkinių. „Lenk medį, kol jis dar jaunas“, nes kitaip jį jau bus sunku nukreipti kita linkme.