Asta Girnienė lopšelis – darželis „Bitutė“
auklėtoja – metodininkė
Straipsnis parengtas skaityto pranešimo: „Kaip būti geru ugdytoju?“ pagrindu, mokslinėje – praktinėje konferencijoje: „Pozityvaus ugdymo skatinimas ikimokyklinėse įstaigose“ 2012 spalio 25 dieną.
Auklėdama vaikus norėjau, kad jie būtų saugūs ir laimingi, kad pasitikėtų savimi, gerbtų save ir kitus. Tačiau neretai atsidurdavau kebliose situacijose ir nežinodavau, kaip tai pasiekti. Neturėjau pakankamai žinių, kaip spręsti problemas susijusias su netinkamu vaikų elgesiu, kurti pagarbius tarpusavio santykius. Į „Tėvų ir auklėtojų mokymus“ ėjau norėdama pakeisti esamą situaciją ir atrasti bendravimo su vaikais džiaugsmą. Mes siekiame, kad vaikai būtų paklusnūs ir geri. Bet dažnai elgiamės priešingai. Neigiame jų jausmus ir primygtinai verčiame tikėti mumis, ir klausyti mūsų primestos nuomonės. Laikantis nuoseklumo ir nuoširdumo galime pakeisti santykius tarp savęs ir vaikų.
Pirmas žingsnis. Padėkime vaikams susidoroti su jausmais
Mes, vaikų ugdytojai, siekiame, kad vaikai būtų paklusnūs ir geri. Bet patys dažnai elgiamės priešingai: neigiame vaikų jausmus, primygtinai verčiame tikėti mumis ir klausyti mūsų primestos nuomonės. Elgdamiesi nuosekliai ir nuoširdžiai galime pakeisti savo ir vaikų santykius. Kaip tai padaryti?
Vaiką supažindinti su jausmais yra tėvų pareiga, nes tai labai individualu. Tačiau dalis šios užduoties tenka ir mums, pedagogams. Nustatyta, kad yra tiesioginis ryšys tarp to, kaip vaikas jaučiasi ir kaip elgiasi. Kai vaikas gerai jaučiasi, gerai ir elgiasi. Kaip mes padedame vaikams gerai jaustis? Ar priimame jų jausmus? Problema ta, kad dalis pedagogų ir tėvų nepriima vaikų jausmų. Dažnai patys pasakome: „Iš tikrųjų tu taip nesijauti?“, „Tave užgavo? Na, nieko blogo, juk neužmušė.“
Pabandykime save įsivaizduoti vaiko vietoj. Juk užtektų kam nors iš tikrųjų išklausyti, pripažinti vidinius išgyvenimus, leisti daugiau papasakoti apie tai, kas kelia susirūpinimą ir pasijustume mažiau nusiminę, ne tokie sutrikę, pasirengtume susidoroti su savo jausmais ir sunkumais. Juk kiekvienas norėtų išgirsti atliepimą į savo jausmą.
Empatijos neišmokstame natūraliai, tai nėra dalis mūsų gimtosios kalbos. Dauguma užaugome neigdami savo jausmus, taigi norėdami laisvai kalbėti apie jausmus, patys turime mokytis ir praktikuotis.
Kaip mes, pedagogai, galėtume padėti vaikui? Štai keli būdai, kaip padėti vaikams susidoroti su jausmais:
- Įdėmiai išklausykime.
- Pripažinkime vaikų jausmus vartodami žodelius „ak, ką gi, na taip, hmm.“ Nebūtina atkartoti vaiko pasakytų frazių ar viso pasakojimo, bet užtenka patvirtinimo, kad mes girdime, todėl svarbu pasakyti trumpus žodelius, rodančius mūsų reakciją.
- Įvardykime vaikų jausmus. Jeigu vaikas verkia, kai ilgisi mamytės, tai ir reikia pasakyti „Tau skaudu, kad nėra mamos? Tu labai dėl to nerimauji?“ ir panašiai.
- Išpildykime vaiko norus drauge fantazuodami. Kai mažylis nenori tvarkytis, galime pasakyti: „Jeigu turėčiau burtų lazdelę, tai tuoj pat padaryčiau, kad žaislai būtų savo vietose.“ Šis pasakymas tinka įvairioms situacijoms.
Antras žingsnis. Bendradarbiavimas
Versdami vaikus elgtis taip, kaip yra priimtina mums ir visuomenei, konfliktuojame su jais. Tai, kas svarbu suaugusiajam: tvarka, tvarkinga išorė, etiketas ir pan., vaikams mažai rūpi. Bet yra alternatyvių būdų, kaip tai pasiekti: skatinant bendradarbiauti, nekenkiant jų savigarbai ir mažiau pasiaukojant suaugusiajam.
Štai keli būdai, padedantys sukurti pagarbos ir bendradarbiavimo atmosferą:
- Papasakokime, ką matome, arba apibūdinkime problemą, pavyzdžiui: „Matau išmėtytus drabužius.“
- Pasakykime tai vienu žodžiu: „Drabužiai“.
- Suteikime informacijos: „Saldainių popieriukų vieta – šiukšlių dėžėje.“
- Kalbėkime apie savo jausmus: „Aš supykstu, kai matau netvarką.“
- Parašykime raštelį: „Prašyčiau pakabinti mane. Tavo striukė“. Net jeigu vaikas ir nemoka skaityti, galbūt šis būdas jį sudomins ir vaikas mūsų paprašys, kad perskaitytumėte.
Labai svarbu visada išlikti nuoširdiems, o jei nepavyksta pirmą kartą, dar nereiškia, kad turime grįžti prie senųjų būdų.
Trečias žingsnis. Alternatyvos bausmėms
Dažnai vaikų ugdytojams kyla klausimas: „Bausti ar nebausti?“ Juk baudžiame tik tam, kad vaikai būtų geresni, paklusnesni ir pan. Bet jeigu patys prisimintume, ką jautėme, kai buvome nubausti, turbūt nelabai pasidžiaugtume? Kurdavome keršto planus, smerkdavome, bet mažai kuris iš tokių pasekmių pasimokydavome...
Vaikas turi jausti savo blogo elgesio pasekmes, o ne bausmės kartėlį. Bausmė turi pagrindinį trūkumą: ji neduoda laukiamų rezultatų, o tik atitraukia dėmesį. Kitais žodžiais tariant, bausdami vaiką, sutrikdome labai svarbų vidinį procesą, kurio metu jis pats turėtų suvokti savo blogo elgesio pasekmes. Sutarta ir išanalizuota taisyklė – tai jau ne bausmė, o pasirinkta pasekmė. Pasekmės turi būti nenaudingos vaikui.
Alternatyvos bausmėms:
- Parodykime, kaip būti paslaugiam: „Būtų labai gerai, jeigu tu atėjęs iš lauko pasidžiautum pirštines.“
- Tvirtai nepritarkime vaiko elgesiui (nekritikuodami paties vaiko): „Man nepatinka, kai matau šlapias pirštines.“
- Išdėstykime savo lūkesčius: „Tikiuosi, kad pasidžiausi pirštines.“
- Suteikime vaikui galimybę rinktis: „Jeigu tu nepasidžiausi pirštinių, jos bus šlapios ryt ir dėl to negalėsi eiti į lauką.“
- Imkimės veiksmų, leisdami vaikui patirti jo blogo elgesio pasekmes: „Kadangi šlapios pirštinės, negali eiti čiuožinėti nuo kalniuko.“
Problemos sprendimo žingsniai
- Pokalbį pradėkime, kai esame visiškai ramūs.
- Kalbėkime apie vaiko jausmus ir poreikius. Neskubėkime, stenkimės pabrėžti savo nuostatą. Kai vaikas supras, kad jis yra išgirstas ir suprastas, tai sugebės apsvarstyti ir mūsų jausmus.
- Kalbėkime apie savo jausmus ir poreikius. Ši dalis turi būti trumpa ir aiški.
- Kartu pamąstykime ir sugalvokime abiem pusėms priimtiną sprendimą. Jeigu įmanoma, leiskime vaikui pirmam pasiūlyti sprendimą. Svarbiausia, kad susilaikytume nuo bet kokio vertinimo ar kritikos. Visos vaiko idėjos turėtų būti užrašomos.
- Vaiko mintis užrašykime be išankstinio vertinimo. Nepulkime vertinti numenkindami, geriau apibūdinkime asmenine reakcija.
- Nuspręskime, kurie pasiūlymai mums patinka, kurie – nepatinka ir kuriais ketiname vadovautis.
- Būtinai sudarykime tikslų planą, kaip įgyvendinsime sugalvotą sprendimą.
Ketvirtas žingsnis. Savarankiškumo skatinimas
Kai nuolat skubame, mums, suaugusiems, atrodo, kad bus greičiau ir paprasčiau patiems aprengti ar nurengti vaiką. Taip vaikus skatiname būti priklausomus nuo mūsų, nors iš tikrųjų norėtume, kad vaikai būtų savarankiški ir atsakingi. Daugumoje knygų pabrėžiama, kaip svarbu išmokyti vaiką tapti savarankiška asmenybe, galinčia priiminėti sprendimus be pagalbos, tačiau tikrovėje kyla sunkumų, todėl norėdami skatinti vaiko savarankiškumą laikykimės šių patarimų:
- Leiskime vaikui pačiam pasirinkti.
- Gerbkime vaiko pastangas. Pasakymas „Tai nėra lengva“ arba „Tai gali būti sunku“ leis vaikui net ir nesėkmės atveju suprasti, kad ši užduotis nebuvo lengva.
- Per daug neklausinėkime. Dažniau vaikai patys atsiveria, be jokio klausinėjimo, negu apipilti klausimais.
- Neskubėkime atsakinėti į klausimus. Atsakydami į vaiko klausimus iš karto, mes tik trukdome jiems, nes tarsi pasisaviname jų mąstymą. Kur kas naudingiau klausimus vaikams„sugrąžinti“, kad jie galėtų įdėmiau panagrinėti. Atsakymų ieškojimas yra nė kiek ne mažiau vertingas nei pats atsakymas.
- Skatinkime vaikus semtis patirties įvairioje aplinkoje.
- Neatimkime vilties. Nemažai gyvenimo džiaugsmo vaikai patiria svajodami, fantazuodami, tikėdami ir planuodami. Jei bandysime tarsi parengti vaikus galimiems nusivylimams, atimsime iš jų svarbius išgyvenimus.
Daugiau būdų savarankiškumui skatinti:
- Nepriekabiaukime dėl smulkmenų.
- Nekalbėkime apie vaiką neigiamų dalykų, net jei jie atrodo visai nereikšmingi, vaikui girdint, nepriklausomai nuo to, kokio amžiaus jis yra.
- Leiskime vaikams atsakyti į klausimus patiems. Labai dažnai tėvai auklėtojos teiraujasi apie vaikus, nors šie yra šalia ir gali patys atsakyti. Norėdami parodyti pagarbą vaiko savarankiškumui, pasakykime besiteiraujančiam tėveliui: „Vaikas pats gali atsakyti. Juk jis šalia.“
- Venkime per dažnai sakyti „ne“. Yra daug atvejų, kai tenka prieštarauti vaiko troškimams, tačiau kai kuriems vaikams „ne“ reiškia jų savarankiškumo suvaržymą.
- Apibūdinkime ir aiškiai įvardykime problemą.
- Kai tik galime, „ne“ pakeiskime „taip“.
- Leiskime sau pagalvoti.
Penktas žingsnis. Pagyrimai
Kaip gera ir paprasta pagirti! Užtenka mokėti pasakyti: „Geras!“, „Gražus“, „Fantastiškas!“ Bet šie žodžiai neatspindi tikrosios situacijos. Jeigu siekdami naudingo pagyrimo apibūdintume, ką jaučiame ar matome, o vaikas pats save pagirtų, pasiektume kur kas geresnius rezultatus. Dažnai skubame vaikus kritikuoti, bet delsiame pagirti. Vaikų pasitikėjimas savimi per daug vertingas, kad būtų paliktas likimo valiai. Bus dar daug atvejų, kai visas pasaulis vaikui kartos, kuo jis blogas – garsiai ir dažnai. Mūsų, pedagogų, pareiga yra užtikrinti, kad vaikai žinotų savo gerąsias savybes.
Giriant vaikus reikia žinoti kai kuriuos dalykus:
- Pagyrimas turi atitikti vaikų amžių ir galimybių lygį.
- Venkime pagyrimų, kurie primena nemalonias akimirkas ar nesėkmes.
- Perdėtai entuziastingi pagyrimai gali trukdyti vaikui pačiam siekti tikslo.
- Kartokime, ką vaikas daro tinkamai. Pagyrimai skatina vaiką pakartoti tinkamus veiksmus dar labiau stengdamiesi. Tai labai galinga priemonė, todėl naudokime ją tikslingai.
- Norėdami, kad vaikas padarytų geriau, dažniausiai nurodome, ką jis padarė blogai, tačiau geresni rezultatai būna, kai pasakome, ką jis padarė gerai, tada vaikams atsiranda noras padaryti dar geriau.
- Kai vaikui pažadame atlygį už gerą elgesį, galbūt taip pasiekiaime gerą rezultatą, tačiau jis būna trumpalaikis. Tačiau aiškus mūsų lūkesčių išsakymas skatina vaikus gerai elgtis be atlygio, nes tai jiems leidžia jaustis geriau kaip asmenybėms.
- Kai vaikams nesiseka, pagyrimas ypač būtinas.
Šeštas žingsnis. Vaikų išlaisvinimas iš jiems priskirtų vaidmenų
Iš didelės meilės kartojame savo atžaloms, kad jie mūsų „princai“ ar „princesės“, ir net nepastebime, kaip jie iš tiesų ima elgtis pagal jau priklijuotą etiketę. Jeigu mes galvojame, kad vaikas – netikėlis ar išdykėlis, tai yra tikimybė, kad jis ims demonstruoti, koks išdykęs jis gali būti. Venkime klijuoti etiketes. Dažniausiai šitą darbą padaro tėvai netgi nebūtinai kaskart kartodami vaikui, bet garsiai skelbdami aplinkiniams ar tik taip manydami. Tėvų nuomonė apie vaikus turi įtakos ne tik vaikų nuomonei apie save, bet ir jų elgesiui.
Keli patarimai, kuriuos galima taikyti norint išlaisvinti vaiką iš tam tikro vaidmens:
- Ieškokime galimybės vaikui parodyti gerąsias savo savybes.
- Sudarykime vaikams sąlygas matyti save iš įvairių pusių.
- Leiskime vaikams tarsi netyčia išgirsti, kai apie juos kalbame teigiamai.
- Rodykime vaikams gerą pavyzdį.
- Prisiminkime ypatingas akimirkas.
- Kai vaikas elgiasi pagal senąjį vaidmenį, išsakykime savo jausmus ir (arba) lūkesčius.
- Niekada nenuvertinkime savo žodžių reikšmės vaiko gyvenime.
Kiekvienas suaugusysis, norintis būti geru tėčiu, mama ar auklėtoju, turi stengtis kiekvieną dieną rasti būdų, kaip:
- visiems sugyventi, kad būtų gera, ir padėti gerai jaustis žmonėms, kuriuos myli;.
- gyventi be kaltės jausmo ir išvengti abipusių kaltinimų;
- būti jautresniam vienas kito jausmams;
- išreikšti savo pyktį ar susierzinimą taip, kad nepadarytų žalos;
- gerbti vaikų poreikius ir kartu lygiai taip pat gerbti savuosius;
- išmokyti vaikus būti rūpestingus ir atsakingus;
- pakeisti nenaudingą bendravimą, kuris buvo perduodamas iš kartos į kartą, ir palikti vaikams dovaną – būdą, kaip bendrauti su draugais, bendadarbiais, tėvais ir su savo pačių vaikais.
Jei mes skirsime laiko vaikui išklausyti, jei kalbėsime apie savo jausmus ar sutelksime dėmesį į ateitį ir nebekaltinsime praeities, niekada nesuklysime. Ieškokime ir atrasime įvairių būdų bei metodų savo siekiamybėms įgyvendinti, kad kiekvienas vaikas būtų išgirstas ir suprastas. Pirmiausia pagalvokime apie save kaip apie žmogų, kuris turi galimybę augti ir keistis. Gyvenimo ir darbo su vaikais procesas varginantis ir reikalingas daug pastangų, nuoširdumo, intelekto ir ištvermės. Jeigu vaikai nusipelno tūkstančio progų ir dar vienos progos, suteikime ir sau tūkstantį progų ir galiausiai – dar vieną.
Tikėkime, kad didelis noras būti geru ugdytoju leis save kontroliuoti ir naujai ugdytis kitokius bendravimo įgūdžius.
12 Komentarai
Paskelbė tespol -
Šis straipsnis man labai patiko, kadangi pati dirbu su vaikais. Ne viskas nuo mūsų priklauso ugdytojų, turi atsakomybės dalį prisiimti ir tėvai. O kartais būna taip. kad atvedę tėvai savo vaikučius, pamiršta, ugdymas bei mokymas yra taip pat ir jų pareiga. Tad šiuos metodus galima puikiai pritaikyti ir namuose,
mes dažnai pritrūkstame jėgų ar tiesiog kantrybės. Mano nuomone reikia bendraujant su vaiku atsidurti su juo toje pačioje situacijoje. Kartais mums ugdytojams reikia į viską žiūrėti paprasčiau. Nepamiršti gero žodžio augančiam vaikui labai svarbu jį išgirsti. Ačiū už šį straipsnį, skatina dirbti tik dar geriau.
Paskelbė studentė -
Aš manau, jog norint būti geru ugdytoju, pirmiausia reikia suvokti, jog aš esu žmogus ir aš klystu, ir tam tikrose srityse vaikas iš tiesų gali žinoti daugiau už mane. Todėl išklausymas ir supratimas, jog vaikas yra imlus informacijai ir aš pats, būdamas pedagogas, galiu pasimokyti iš jo - išties vertingas priminimas pedagogams ir, be abejo, tėvams. Visgi tuo pačiu metu, pedagogas turi žinoti, jog jo gyvenimiška patirtis įv.situacijose gali jam padėti vaikui pateikti informacija, siekius, kūrybinga prasme. Todėl verta įjungti fantaziją ir savo pastebėjimus, pamokymus vaikui pateikti žaisminga forma. O svarbiausia, tai būti demokratiškiems ir lyg lygus su lygiu žvelgti į įvairias gyvenimo peripetijas.
Paskelbė studentė -
Aš manau, jog norint būti geru ugdytoju, pirmiausia reikia suvokti, jog aš esu žmogus ir aš klystu, ir tam tikrose srityse vaikas iš tiesų gali žinoti daugiau už mane. Todėl išklausymas ir supratimas, jog vaikas yra imlus informacijai ir aš pats, būdamas pedagogas, galiu pasimokyti iš jo - išties vertingas priminimas pedagogams ir, be abejo, tėvams. Visgi tuo pačiu metu, pedagogas turi žinoti, jog jo gyvenimiška patirtis įv.situacijose gali jam padėti vaikui pateikti informacija, siekius, kūrybinga prasme. Todėl verta įjungti fantaziją ir savo pastebėjimus, pamokymus vaikui pateikti žaisminga forma. O svarbiausia, tai būti demokratiškiems ir lyg lygus su lygiu žvelgti į įvairias gyvenimo peripetijas.
Paskelbė Ilona -
Ateidamas vaikas į ugdymo įstaigą ateina iš savo šeimos jau kaip besiformuojanti asmenybė. Labai daug priklauso ne tik nuo ugdytojo -auklėtojo, mokytojo, kuris ugdys vaiką, bet ir nuo tėvų. Geras ugdytojas visų pirma turi mylėti savo darbą, gebėti priimti kiekvieną vaiką tokį, koks jis yra. Visas ugdytojų darbas geriausia atsispindi vaikuose. Manau, kad nėra vienos taisyklės, kaip būti geru ugdytoju, kadangi ateina vaikai skirtingi skiriasi ir laikai, tad tai pastovus tobulėjimas, savęs kaip ugdytojo savianalizė.
Paskelbė Marija -
Mano nuomone, geru ugdytoju ne tampama, o gimstama. Viskas gyvenime yra išmokstama, tobulinama, bet, manau, ugdytojo kelią pasirinkę asmenys turi turėti tam pašaukimą, gamtos duotą ryšį su vaikais, nes jeigu tu nemyli vaikų, nerandi su jais jokio ryšio, tai ir patys geriausi vadovėliai nepadės.
Paskelbė Roland.sin -
Šį klausimą pirmiausia turėtų užduoti sau tėvai. Dauguma įsivaizduoja esą jie yra geri ugdytojai ir tam nereikia jokių mokslų, žinių, bet ne vienas, perskaitęs šį straipsnį, rastų daug naujo. Geras ugdytojas, pirmiausia, turi suvokti, kad jo veiksmai atsispindės vaiko gyvenime ir su visa atsakomybe tai priimti. Kaip jis ugdys, kokį rodys pavyzdį, kaip padės pažinti pasaulį, kokias dorovines nuostatas puoselės, tokią ir išugdys asmenybę. Vaikas kaip kempinė sugers visas žinias, todėl jau prieš pradėdamas bendrauti su vaiku, turi prisiimti atsakomybę. Kartais ne laiku ir netinkamai pasakyta frazė gali padaryti vaiko sąmonei daug žalos. Reikia visada prisiminti, kad vaikas taip pat yra žmogus, jis yra asmenybė, turinti savo jausmus, savo principus, norus. Negalima demonstruoti savo valdžios, ypač kai esi blogos nuotaikos. Neužtenka vien mylėti vaikus, nes kiekvienas mylime skirtingai. Reikia dar ir mokėti mylėti.
Paskelbė Gintarė -
Manau tai amžinas klausimas, kiekviena kart vis ieškojimas, ką darau ne taip, tobulėjimo ieškojimas.
Paskelbė Jūratė MR -
Jei tėvai neturi (neranda) nė minutės laiko išklausyti vaiko skundo, džiaugsmo, ką nors išmokus ar sužinojus, tuomet vaiką ugdys gatvė, draugai ar kaimynai. Tad bendraudami su vaikais neturime būti formalūs. Reikia atsikratyti negatyvizmo. Aiškiai turime sakyti vaikams, ko iš jo tikimės. Ir nepamiršti žodžio prašau, kuris padeda vaikui norėti, ką nors atlikti. O žodis ne tik sukelia norą prieštarauti.
Paskelbė Renata Glinevičienė -
Visada norisi būti geru ugdytoju, bet to laiko , kurį norėtum skirti vaikui išklausyti tiek mažai..... Klasėje dažnai mokinių daug, pertraukos trumpos, o vaikai kartais taip nori pasikalbėti, būti išgirsti. Negali pasakyti- tam neturiu dabar laiko. Mano nuomone poilsio laikas tarp pamokų turėtų būti daug ilgesnis.
Paskelbė Dovilė Š. -
Visų pirma reikėtų kiekvienam "pažiūrėti" į save ir pagalvoti ar norėčiau, jog taip su manimi bendrautų, elgtųsi.. jei ne, tai jau atsakymas į klausimas. Jei mes patys norim būti išklausyti ir išgirsti, turime išgirsti ir savo vaikus. turime suprasti, kad augančiam vaikiukui, kuris šiame pasaulyje dar toks pasimetęs ir negali pats atsirinkti kas blogai, kas gerai, mūsų rūpestis, pagalba ir dėmesys yra labai reikalinga.
Paskelbė Vadimas LEU -
Patiko šis straipsnis ir jame nurodyti metodai. Manau, kad tapti geru ugdytoju reikia įdėti nemažai darbo bei pastangų. Reikia mokytis pažinti save, o tik po to kitus. Geras ugdytojas žino, ko nori ir siekia to visomis jėgomis, taip pat moka kontroliuoti save. Viso to reikia išmokti.
Paskelbė Studentė -
Visų pirma norėčiau padėkoti už straipsnį, kuriame radau daug naudingų patarimų. Antra, manau, kad sunku konkrečiai apibrėžti, kas yra geras ugdytojas, kadangi kiekvienas jį įsivaizduojame savaip. Tačiau turime nepamiršti, kad kiekvienam vaikui labai svarbu būti mylimam, išgirstam, suprastam. Vaikai ugdymo įstaigose praleidžia nemažą dienos dalį, todėl geras ugdytojas turėtų mokėti sukurti tokią atmosferą, kurioje ugdytinis pasijustų tarsi šeimoje bei antruose namuose. Toks, mano manymu, turėtų būti geras ugdytojas. O kad tokiu taptum, nori to ar ne, bet privalai sugrįžti į vaikystę bei vėl į pasaulį žvelgti vaiko akimis. :)
Komentuoti