Kaip pasikeistų dabartinė ugdymo sistema, jei švietime vyrautų humanistinė ugdymo paradigma

Agneška Ornovskytė

Ne paslaptis, kad XXI amžius labai pakeitė visuomeninį gyvenimą. Informacinės technologijos užvaldė kone visas sferas, kardinaliai pakeitė bendravimo, susisiekimo bei darbų planavimo įgūdžius. Žmonės tapo ,,išmaniais“, beveik nebeliko ranka rašytų laiškų, o mobilius telefonus, automobilius ar kompiuterinę techniką tikrai sudėtinga palyginti su ta, kuri gyvavo prieš pusantro šimto metų. Kaip bebūtų keista, bet keičiantis pasauliui, švietimo sistema keistis neskuba. Praėjus daugiau nei šimtui metų vis dar lieka ta pati klasės struktūra, mokytojai yra informacijos skleidėjai, o mokiniai vis dar yra tik klausytojai, kurių nuomonė retai kada yra svari. Iš tiesų, visas ugdymo procesas labai atsilieka nuo šiuolaikinio pasaulio, keičiantis mąstymui ir požiūriui į gyvenimą, švietimo sistema išlieka ta pati: neskatina mokinių saviraiškos bei siekia vienodo žinojimo ir mąstymo, ko šiais laikais pasiekti yra beveik neįmanoma. Tačiau vis dažniau kalbama apie tai, jog švietimo sistema turi keistis, nes dabartinė situacija veda į degradaciją. Šiame darbe norėčiau aptarti klasikinės ir humanistinės ugdymo paradigmų skirtumus. Peržiūrėjus vaizdo įrašą, kuriame yra pateikiami kaltinimai industriniam ugdymui, remdamasi moksliniais šaltiniais pasistengsiu įrodyti, jog humanistinė ugdymo paradigma gali iš esmės pakeisti švietimo sistemą bei padėti ugdyti kritiškai mąstančią, savarankišką bei kūrybingą visuomenę.

Visų pirma, norėčiau aptarti ugdymo sistemos požiūrį į žmogų ir jo prigimtį. Klasikinėje ugdymo paradigmoje teigiama, jog vaikai yra skirstomi į du tipus: kvailus ir protingus. Tie, kuriems geriau sekasi, yra mokytojų mylimi ir palaikomi, o tie, kuriems mokytis sekasi prasčiau, yra ,,nurašomi“ ir jiems dažniausiai nėra suteikiama galimybė tobulėti, išbandyti save kitose veiklose. Pagrindinė industrinio amžiaus vertybė yra vienodas žinojimas bei vienodos galimybės, pagal tai klasėje yra skirstomi vaikai į gabius ir nieko neišmanančius. Toks požiūris žlugdo mokinius kaip asmenybes ir neleidžia jiems pasireikšti. Peržiūrėtame vaizdo įrašę teigiama, jog šiuo metu ugdymo sistemoje yra visiškai neatsižvelgiama į vaikų individualumą bei jų asmenines savybes. Siekiama vaikus suskirstyti į amžiaus grupes bei visiems suteikti vienodas žinias, kurias jie turi būti įsisavinę baigdami tam tikrą klasę. Tačiau labai mažai dėmesio yra kreipiama į vaiko prigimtį, nesistengiama išsiaiškinti, kam jis yra gabus, o kam ne, nesigilinama į vaiko mąstymo lygį, jo savitumą. Juk prigimtis yra žmogaus gabumų visuma, kuri daro jį unikalų, išsiskirianti iš kitų. Humanistinėje ugdymo paradigmoje priešingai nei klasikinėje nėra ,,žudomas“ vaiko individualumas. Siekiama, kad kiekvienas mokinys galėtų tobulėti, laisvai reikšti savo mintis. Taip pat stengiamasi nustatyti kiekvieno vaiko prigimtinį mokymosi stilių, kad galima būtų suteikti jam reikiamą pagalbą bei paskatinti jį tobulėti jam priimtinose veiklose. Kelmelytė (2015) teigia, kad humanistinė ugdymo samprata remiasi žmogaus prigimties galių atskleidimu, doro, laisvai mąstančio ir mokančio rinktis žmogaus ugdymu. Pagrindinis humanistinės ugdymo paradigmos principas – kiekvieno mokinio kaip asmens pripažinimas ir pagarba jo gabumams, laisvė pasirinkti bei atsakomybės ugdymas. Autorė pabrėžia, kad mokiniai mokykloje turi gauti ne tik pagrindines žinias, kurios numatomos ugdymo programoje, tačiau taip pat pedagogų padedami turi mokytis atrasti save, ugdytis vertybes, rasti savo gyvenimo tikslus. Ugdymas turi būti sutelkiamas ne į žinias, bet į žmogų, turi suteikti galimybę jam išreikšti save. Patenkinus pagrindinius poreikius galima daug lengviau ugdyti vaiką, perteikti jam reikiamas žinias: vaikas turi būti palaikomas ir gerbiamas, jam turi būti suteikiama psichologiškai saugi aplinka, turi būti sukuriamas mokinio ir mokytojo tarpusavio ryšys. Jei mokinys mokykloje jaučiasi saugus, jis gali nevaržomai reikšti savo mintis bei atsiskleisti kaip individuali asmenybė, nes sėkmingai mokytis gali tik toks žmogus, kuris nejaučia baimės. Taip pat labai svarbu, kad pedagogas mylėtų savo darbą ir savo mokinius, kad stengtųsi pažinti kiekvieną vaiką, nuoširdžiai juo domėtųsi bei sukurtų klasėje draugišką atmosferą. Mokytojai turėtų laikytis pagrindinės humanistinio ugdymo idėjos, kuri teigia, jog reikia padėti jaunam žmogui išmokti gyventi remiantis bendražmogiškomis vertybėmis bei atskleisti ir realizuoti savo asmenines galimybes. Taigi, pozityvi prigimtis, anot humanistų, atsiskleidžia savaime, jei mokinys yra nukreipiamas tinkama linkme, jam yra suteikiamos tinkamos ugdymosi sąlygos, jis gali pasitikėti pedagogu ir jo pagalba atrasti savo tikrąjį ,,Aš“.

Antra, norėčiau aptarti asmens ugdymo kryptis bei ugdymo sampratą. Ugdymas, tai yra socialinis reiškinys, kurio pagalba yra perduodamos žinios, suteikiama reikalinga informacija bei padedama bręsti ir tobulėti įvairioms kartoms. Pedagogai ugdo savo mokinius suteikdami jiems dar nežinomos ir naudingos informacijos, kuri ugdytiniams padeda kelti kompetencijas ir žinių lygį. Pagrindinis humanistinio ugdymo uždavinys yra padėti žmogui suvokti jo troškimus ir gebėjimus, padėti juos panaudoti gyvenime. Taip pat šio mokymo šalininkai siekia nukreipti mokinį tinkama kryptimi ir atradus savo norus ir siekiamybes padėti jam rasti tinkamą gyvenimo kelią. Siekiama vaikams parodyti, jog gyvenimas yra brangus, atskleisti gyvenimo grožį, ugdyti tinkamas vertybes. Mokyklos tikslas turėtų būti padėti mokiniui visiškai save realizuoti, atskleisti viduje glūdinčias galimybes. Ugdymo proceso kryptis turi būti nukreipta į individualumą, kultūriškumą, socialumą ir dvasingumą. Vaikas neturėtų būti koncentruojamas vien tik į žinias, nes be tinkamo išsiauklėjimo nebus pasiektas teigiamas rezultatas. Tuo tarpu žiūrėdama vaizdo įrašą radau nemažai kaltinimų klasikinei ugdymo paradigmai, kuri šiai dienai jau yra pasenusi ir nebetinka šiuolaikiniams vaikams. Pirma, klasikinis ugdymo modelis nesikeičia jau daugiau nei šimtą metų, kai tuo metu kasmet modernėja informacinės technologijos bei keičiasi visuomenė. Vadinasi, vaikai, nepaisant pasikeitimų pasaulyje, vis dar yra mokomi pagal senoviškus metodus, kurie neleidžia mokiniui pasireikšti ir yra tarsi užprogramuoti kuriant vienodai mąstančią visuomenę. Vaikams mokykloje yra nustatomos griežtos taisyklės, kada jie gali pavalgyti, kada gali pailsėti, o kada nori kažką pasakyti būtinai turi kelti ranką ir tik mokytojas nusprendžia, ar suteiks jam galimybę pasisakyti ar ne. Taip pat įraše yra teigiama, jog dabartinė mokymo sistema verčia visus atlikti vienodas užduotis, labiausiai orientuotas į matematinius ir verbalinius aspektus. Tačiau kūrybiški mokiniai, kuriems galbūt sunkiau sekasi susikoncentruoti ties logine veikla, neturi galimybės ugdyti savo gebėjimų, nes jiems iš karto yra teigiamą, jog yra niekam tikę ir negebės tinkamai pasirengti baigiamiesiems egzaminams. Šis švietimo trūkumas priveda prie to, jog visuomenėje vis labiau trūksta kūrybiškų žmonių, kurie galėtų nevaržomai reikšti savo nuomone bei įgyvendinti savas idėjas. Klasikinis ugdymo modelis diktuoja viena tiesos kelią, kuris ne visiems yra vienodai suprantamas ir paaiškinamas, o į vaikus žiūrima kaip į konvejerio gaminamus gaminius, kurie turi būti visi vienodai pagaminti, šiuo atveju ugdymo sistema neva ,,pataiso“ netikusius mokinius ir paleidžia juos konkrečiai net nežinodami jų turinio. Kaip visišką prieštaravimą klasikiniam ugdymo modeliui ŠMM leidinyje ,,Ugdymas paradigmų kaitoje“ (2016) pateikiamas vienas iš nedaugelio dokumentų ,,Geros mokyklos koncepcija“, kuris nenurodo kaip ir ką daryti, o parodo tinkama kryptį, kuri skatina tarpusavio bendradarbiavimą visuomenei naudingais tikslais. Iš tiesų šis dokumentas tiesiogiai atitinka humanistinę ugdymo paradigmą, kadangi jis nurodo jog svarbiausias ugdymo procese yra vaikas ir jo poreikiai, o ne tiesiog tinkamai pateiktas mokymo turinys. Taip pat šis dokumentas suteikia galimybę kiekvienai mokyklai susikurti priimtina mikroklimatą, kurioje visa mokyklos bendruomenė jaustųsi saugi ir draugiška. Pabrėžiama, kad mokykloje turi būti skiriamas vienodas dėmesys visų asmens kompetencijų ugdymui, vadinasi, tikslieji mokslai tampa lygiaverčiai kūrybinėms pamokoms, tad mokiniai gali save realizuoti juos dominančioje veikloje. Pripažinta, jog saviraiškus dalyvavimas ugdymo procese yra lygiai taip pat svarbus, kaip ir formalus ugdymas, tad vaikams turi būti suteikiama galimybė pasireikšti, realizuoti save įvairiose veiklose. Kalbama ir apie mokymosi aplinkos keitimą, klases ,,be sienų“, kai mokiniai gali mokytis koridoriuose, bibliotekose ar kitose erdvėse, kuriose jie gali save realizuoti. Taigi, humanistinėje ugdymo paradigmoje nelieka kalbų apie mokymosi prievartą ar nustatytas griežtas taisykles, atvirkščiai, mokinių gyvenime siekiama sumažinti mokyklos baimę ir norima, kad mokiniai suprastų mokymosi prasme ir galėtų gautas žinias pritaikyti tolesniame gyvenime.

Taip pat norėčiau aptarti mokymosi sampratą. Mokymasis, tai nėra vien tik pasyvus informacijos kaupimas. Jis yra susijęs su suvokimu, patirties įgijimu per praktiką, naujų dalykų atradimu, individualiu informacijos ieškojimu ir t.t. Mokymosi procese mokiniui pedagogas nurodo tik kryptį, o toliau jis pats ieško naujos informacijos, analizuoja įgytas žinias, stengiasi jas suvokti ir pritaikyti praktinėje veikloje. C. Rogers humanistinį mokymą aiškina taip : ,,Mes negalime tiesiogiai išmokyti kito žmogaus, mes tik galime padėti jam išmokti“. Tai vienas iš esminių klasikinės ir humanistinės ugdymo paradigmų prieštaravimų. Klasikinėje ugdymo sistemoje vyrauja tik viena tiesa, kuria žino mokytojas. Jis užduoda vaikams įvairias užduotis, kurias atlikti jie turi tokia seka, kokią jis yra numatęs. Ir visai nesvarbu, kad vaikas randa naujų sprendimo būdų, bet vertinamas atitinkamai gerai jis yra tik tada, kai pateikia sprendimus, atitinkančius mokytojo reikalavimus. Visiems mokiniams be išimties pateikiami vienodi testai, kuriuos jie turi atlikti teisingai pagal išmoktą sistemą. Nėra atsižvelgiama į tai ar vaikas gali spręsti testus, galbūt jam reikia užduočių, kuriose jis galėtų išreikšti savo mintis ir nuomonę, bet mokytojas laiko save svarbiausiu asmenimi klasėje, todėl jisai vienas gali spręsti, kokį žinių patikrinimą pateikti vaikams. Be to, taikant klasikinius metodus vaikas turi dažniausiai atsiskaitymo metu kalbėti vadovėlyje parašytais žodžiais, perpasakodamas savo supratimą vaikas gali būti įvertintas neigiamai. Vertinami visi yra taip pat vienodai pagal bendrą sistemą, bet jei mokytojas klasėje yra atsirinkęs mylimus arba nemylimus mokinius, jie atitinkamai visada gali gauti gerus arba blogus įvertinimus. Mokymas klasikinėje ugdymo paradigmoje yra labai susistemintas, nėra kreipiamas dėmesys į vaiko svajones ir norus, nesiekiama mokinių sudominti, o tik pateikti jiems teoriją, kuri yra numatyta programoje. Vis dėlto, keičiantis visuomenei reikėtų keisti ir mokymosi samprata, mokykla neturėtų būti tik sausos informacijos davėja, turėtų būti taikomi nauji, interaktyvūs metodai, kurie sudomintų ir palengvintų vaikų mokymąsi. Šio atveju remiantis Silver, Strong, Perini (2012), mokytojai visais laikais naudojo tam tikrus mokymo metodus, tačiau ilgą laiką po ranka jie turėjo vos kelis bendrojo pobūdžio metodus: diskusiją, rodymą, paskaitą, praktiką ir testą. Visi šie metodai buvo labai tinkami ankstesnėms kartoms, tačiau šiuolaikinių mokinių dėmesį sutelkti yra labai sudėtinga, todėl mokytojai turi turėti įvairių strategijų ir metodų, kurios palengvintų mokinių mokymąsi ir praplėstų jų galimybes. Knygoje ,,Mokytojas strategas“ yra pateikiamos pagrindinės metodų grupės, kurios atitinka skirtingus mokymo stilius: meistriškumo metodai, kurie padeda mokiniams geriau įsiminti informaciją, suvokimo metodai, kurie ugdo mokinių gebėjimą argumentuoti savo nuomonę, saviraiškos metodai, skatinantys mokinių kūrybinę veiklą bei tarpasmeniniai metodai, padedantys vaikams suprasti santykių reikšmę, kuriuos jie užmezga su savo aplinkos žmonėmis. Šiuolaikinio mokytojo tikslas yra nukreipti skirtingus mokinius bendra mokymosi linkme, todėl taikydamas įvairius metodus jis suteikia galimybę vaikams pasireikšti, patiems susirasti tinkamą medžiagą, išsakyti savo nuomonę ir ją pagrįstai argumentuoti. Mokytojas strategas apie pamoką neturėtų galvoti kaip apie tam tikrą planą, kurį jis turi įvykdyti pamokos metu. Strategijas naudojantys mokytojai į pamoką turėtų žiūrėti kaip į vaidinimą, kuriame kiekvienas mokinys gali koreguoti scenarijų, pasiūlyti naujų užduočių sprendimo būdų, naujų mokymo idėjų, kurios galbūt yra labiau priimtinos visai klasei. Humanistinėje ugdymo paradigmoje mokytojas nėra teisėjas, kuris liepia kažką daryti arba visus baudžia, jis yra pagalbininkas, kuris mokiniams ieškant informacijos pagelbėja, užveda ant teisingo kelio. Pedagogas bendradarbiauja su vaikais, išklauso jų nuomonę ir esant reikalui gali iš esmės pakeisti suplanuotą pamokos tikslą, jei tuo metu vaikai nėra pasirengę įvykdyti visų numatytų veiklų. Tad šie taikomi metodai paneigia klasikinės ugdymo paradigmos mokymosi sampratą, nes jie prieštarauja mokytojo kaip ,,Dievo“ vaidmeniui ir suteikia galimybę mokiniams taip pat dalyvauti ugdymo proceso planavime. Pagrindinis mokytojo tikslas yra ne išmokyti vaiką tam tikros medžiagos, o suteikti jam žinių, kaip atsirinkti tinkamą informaciją tokiame plačiame žinių pasaulyje.

Galiausiai reikėtų paminėti ugdymo tikslus, turinį, procesą bei vertinimą. Iš pradžių norėčiau aptarti matytame vaizdo įraše pateiktus kaltinimus klasikinei ugdymo paradigmai. Visų pirma, industrinė ugdymo sistema neleidžia rinktis, ji tiesiog nurodo apibrėžtas mokinių ir mokytojų pareigas, kurių negalima kažkaip keisti, nes turi būti pasiekti bendri tikslai visiems vienodai. Antra, švietimo sistema yra kuruojama politikų, jie sukuria ugdymo programą ir parengia galutinę baigiamąją mokinių vertinimo sistemą, visiškai neatsižvelgdami į kiekvieno mokinio asmeninius poreikius. Norėdami gerai baigti vidurinę mokyklą ir įstoti į universitetą, mokiniai turi laikyti vienodus egzaminus nepaisant to, kad visų prigimtis ir galimybės yra skirtingos. Dėl šios priežasties ir patys pedagogai negali suteikti pakankamai galimybių reikštis mokinių gebėjimams, nes galiausiai vis tiek visi vaikai turės laikyti vienodus egzaminus, tad ir žinių pateikimas yra visiems vienodas. Tuo tarpu humanistinėje ugdymo paradigmoje ugdymo tikslai nurodo visai ką kitą. Remiantis Petty (2007), ugdymo tikslas yra glaustai išdėstyti teiginiai, kuriais remiantis mokytojas ketina kažko pasiekti. Tikslai turi nusakyti, ką mokinys privalo išmokti. Nėra konkrečių taisyklių, kaip turėtų būti apibrėžiami tikslai ir siekiai, tačiau visi vienareikšmiškai sutinka, kad tikslai ugdymo procese yra neišvengiama dalis. Autorius teigia, jog tikslai turi būti tokie, kad atitiktų mokytojo ir mokinių poreikius bei jie neturi turėti griežtų sąlygų, kaip turi būti pasiekiami. Kiekvienas mokytojo užsibrėžtas tikslas ugdymo proceso eigoje gali keistis priklausomai nuo mokinių gebėjimo ir pažangos. Pagal B. S. Bloomo taksonomija, mokymo tikslai turi būti klasifikuojami į tris pagrindinius poskyrius: pažintiniai (intelektiniai įgūdžiai ir gebėjimai), emociniai (sutelkti į dėmesį, smalsumą žinojimą ir t.t.) bei psichomotoriniai (susiję su motoriniais ar fiziniais įgūdžiais, tokiais kaip jutiminis suvokimas, akių ar rankų koordinacija ir t.t.) tikslai. Šios taksonomijos tikslų paskirstymo pagalba suteikiama daugiau galimybių pasireikšti skirtingiems mokiniams, leisti atsiskleisti individualiems vaikų gebėjimams. Tad kitaip nei industrinėje ugdymo sistemoje, humanistinė ugdymo paradigma leidžia kiekvienai mokyklai individualiai išsikelti ugdymo tikslus bei sukuria darną tarp ugdytojų ir ugdytinių. Kalbant apie ugdymo turinį ir procesą, Hattie (2012) knygoje ,,Matomas mokymasis“ pateikiami teiginiai taip pat prieštarauja klasikinei ugdymo paradigmai. Autorius teigia, jog priešingai nei industrinėje ugdymo sistemoje, šiuolaikiniame ugdymo procese nebelieka mokytojų monologo pamokos metu. Per pamokas turi būti užduodami daugiausiai vaikų, o ne mokytojų klausimai. Taip pat dėstant teorinę medžiagą vadovėlis nėra pasitelkiamas kaip vienintelė teisinga ugdymo priemonė. Pamokos metu pedagogai turėtų taikyti vizualines bei audialines mokymo priemones, kurios paįvairintų ugdymo turinį. Be to, pedagogai ugdymo procese daugiausia dėmesio turėtų sutelkti į vaikų asmeninę pažangą, ieškoti vis naujų metodų, kurie skatintų vaikų gebėjimų vystymąsi ir mokytojas turi įsivertinti save kaip ugdymo proceso dalyvį, kad jam būtų aišku, ar teisingai einama užsibrėžtų tikslų link. Pasak Hattie (2012), ugdymo turinys neturėtų būti visiems vienodas, jis turėtų būti keičiamas priklausomai nuo mokinių gabumų. Mokiniai humanistinėje ugdymo paradigmoje yra skatinami plačiau domėtis pateikiama informacija, ieškotis informacijos savarankiškai. Pedagogai kiekvienos pamokos metu turi skirti laiko pamokos refleksijai bei teorijos užtvirtinimui praktine veikla. Petty (2007) išskiria tris pamokos planavimo būdus, keliančius mokinių kompetenciją: tai visos klasės mokymasis, kai visa klasė bendrai nagrinėja informaciją; individualus mokymasis, kai mokiniai tam tikros bendros informacijos ieško atskirai; savarankiškas mokymasis, kai mokiniai ieško skirtingos informacijos atskirai. Šie mokimo būdai puikiai papildo mokymo turinį ir leidžia mokiniams ne tik ,,iškalti“ informaciją, bet tuo pačiu metu ją įsisavinti. Autorius taip pat pažymi, kad labai svarbi ugdymo turinio dalis yra vertinimas. Mokinių vertinimas turi būti kitoks nei seniau, negali būti vertinami visi vienodai. Iš esmės, vaikai turi gebėti patys įsivertinti bei įvertinti vieni kitus. Mokiniui turi būti suteikiama galimybė parodyti žinias jam labiausiai prieinamu būdu. Taip pat vertinimas turėtų būti informatyvus, mokytojas mokiniui turi paaiškinti už ką jis gavo atitinkamą įvertinimą bei kartu aptarti vaiko sėkmes arba nesėkmes. Tad humanistinėje ugdymo paradigmoje ugdymo procese suteikiama galimybė kiekvienai mokyklai individualiai užsibrėžti mokymo tikslus, kurių siekiant naudojamos įvairios mokymo priemonės bei metodai.

Taigi, remiantis aukščiau minėtais autoriais bei pedagogikos paskaitų metu įgyta informacija galiu drąsiai teigti, jog humanistinė ugdymo paradigma gali pakeisti jau daug metų nusistovėjusią švietimo sistemą. Iš tikrųjų, žiūrint į klaikinį ugdymo procesą, vaikai yra užslopinami, jie neturi galimybės pasireikšti ir realizuoti savęs juos dominančioje aplinkoje. Taip sparčiai vystantis informacinėms technologijoms, vaikai nebegali likti tokiais pačiais, kokie buvo daugiau nei šimtą metų atgal. Kiekvienas šiuolaikinis vaikas yra skirtingas, iš masės informacijos vaikai atsirenka tik jiems įdomią, todėl visų poreikiai yra ne vienodi. Jaunuoliams turi būti suteikta galimybė tobulėti, išbandyti save įvairiose veiklose. Tačiau norint, kad kažkas pasikeistų, privalo keistis ir pedagogai. Jei jie nedės pastangų keičiant ugdymo turinį, kuriant tarpasmeninį ryšį su mokiniais bei ieškant naujų mokymo metodų, tai iš esmės niekada niekas ir nepasikeis, nes mokyklos lankymas yra privalomas, todėl bet kokiu atveju vaikai yra tiesiogiai susiję su visu ugdymo procesu ir jame dalyvaujančiais pedagogais. Jeigu ugdytojai ir ugdytiniai sugebės savarankiškai susikurti jiems priimtiną mokymo turinį ir stengsis bendrai siekti užsibrėžtų tikslų, tada bus visai nesunku suteikti sąlygas humanistinei ugdymo paradigmai pakeisti švietimo sistemą, kuri ugdytų visam pasauliui draugišką visuomenę.


Literatūros sąrašas:

  1. Hattie, J. (2012). Matomas mokymasis. Mokytojo vadovas. Kaip užtikrinti kuo didesnį poveikį mokymosi pasiekimams. Londonas ir Niujorkas: „Routlegge“, Taylor & Francis Group. ISBN 978-9955-788-25-6
  2. Kelmelytė, E. (2010). Bihevioristinės ir humanistinės ugdymo filosofijos koncepcijų palyginimas. ISSN 2351-650X
  3. Petty, G. (2007). Šiuolaikinis mokymas: praktinis vadovas. Vilnius: Tyto alba. ISBN 9986-16-475-3
  4. Silver, F. H., Strong, R. W., Perini, M. J. (2012). Mokytojas strategas. Kaip kiekvienai pamokai pasirinkti tinkamą, tyrimais pagrįstą mokymo metodą. Vilnius: Vilniaus tarptautinė mokykla. ISBN 978-9955-923-20-6
  5. ŠMM, (2016). Ugdymas(is) paradigmų kaitoje. Vilnius. ISBN 978-9986-03-677-7

4 Komentarai

Taip, visi esame skirtingi, kad negalima naudoti kiekvienam vienodų kriterijų. Mokinių gabumai skirtingi, mąstymo ir imlumo žinioms lygis skiriasi. Jeigu mokytojas sugeba bendrauti su mokiniais kaip su lygiaverčiais, jis pats yra kūrybiškas ir jei skatina mokinių kūrybiškumą bei žingeidumą, mokiniams tikrai įdomu mokytis.

Viskas skamba labai gražiai, tik šiuo atveju kiekvienam mokiniui reikėtų paskirti po atskirą mokytoją, o tokių galimybių niekada nebuvo ir nebus.

Komentuoti

Filtered HTML

  • Web puslapių adresai ir el. pašto adresai automatiškai tampa nuorodomis.
  • Leidžiamos HTML žymės: <a> <em> <strong> <cite> <blockquote> <code> <ul> <ol> <li> <dl> <dt> <dd>
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Web puslapių adresai ir el. pašto adresai automatiškai tampa nuorodomis.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
CAPTCHA
Klausimas, skirtas patikrinti ar esate žmogus ir išvengti automatinių komentuotojų.