Vaikų savarankiškumas

Tiriant pirmokų adaptacijos mokykloje problemas, jų tėvams buvo pateikta anketa su 30-ia įvairių adaptavimosi sunkumų variantų, kuriuos išskiria daugelis tyrėjų, norėdami sužinoti vaikų patiriamus sunkumus mokykloje. Nustebino tai, kad tarp trisdešimties variantų dauguma respondentų nerado vaikų charakterio bruožo, kuris, jų manymu, yra svarbiausias ir sukelia daugiausiai prisitaikymo sunkumų mokykloje. To, kas juos labiausiai neramina ir kelia didžiausią rūpestį, nebuvo ir jie užrašę 31-jį. Pasirodo, labiausiai tėvus neramina jų vaikų savarankiškumo klausimas. Kaip išugdyti vaikų savarankiškumą?

Jeigu tarp nepageidautinų vaiko elgesio savybių agresyvumą, nedrausmingumą, melavimą, vagiliavimą, netvarkingumą ir kt. nurodė vienas kitas, tai savarankiškumo stoką vos ne kas antras (iš 106 tėvelių 51 išskyrė savarankiškumo problemą). Kodėl tėvams vaikų savarankiškumas toks aktualus? Kodėl jų vaikai šios savybės neįgijo? Kaip savarankiškumą išugdyti? Kada reikia pradėti tai daryti?

Visuomeninėje sistemoje, kurioje užaugo šiandienos pirmokų tėvai ir seneliai ,savarankiškumas buvo slopinamas. Nuo gimimo jais rūpinosi tėvai, vėliau Vyriausybė, o jiems reikėjo klusniai vykdyti nurodymus. Tokiomis sąlygomis užaugę ir gyvenę žmonės savarankiškumu nepasižymi. Kai visagalė partija ir viskuo aprūpinta Vyriausybė dingo, šie žmonės liko pasimetę ir nemokėjo savarankiškai priimti sprendimų, gyventi savaveiksmį ir savarankišką gyvenimą. Šiandienos Lietuvos visuomenėje žmogaus savarankiškumas tapo vertybe. Kiekvienas tėvas savo vaikus nori matyti tarp žmonių, gebančių dirbti, siekti norimo rezultato ir besidžiaugiančių savo pasiekimais, tarp gerų specialistų, sėkmingų verslininkų, o ne tarp malonės belaukiančių, nežinančių kuo užsiimti bedarbių.

Žmogus pasaulyje dominuoja todėl, kad labai greitai sugeba prisitaikyti prie pakitusių sąlygų. Todėl ir šiandieniniai tėvai greitai reaguoja į pakitusią visuomeninę santvarką ir, stengdamiesi išsaugoti savo genus, „projektuoja“ (numato) savo atžalų ateitį. Gaila, kad jie tai daro gerokai pavėlavę. Šiandienos pirmokų savarankiškumo ugdymu reikėjo pradėti rūpintis prieš septynetą metų, t. y. nuo pat gimimo, dabar bereikėtų džiaugtis rezultatais. Naujagimis, palyginti su kai kurių gyvūnų jaunikliais, gimsta nesavarankiškas. Bet nepasakysi, kad jis toks nenori būti. Vos tik gimęs, jis energingai ieško ko nors pačiulpti (saugumo ir maisto). Pajutęs ką nors šilto prie skruosto, jis neraginamas savo burnyte čiumpa. Po kelių mėnesių jis pradeda rankutėmis siekti norimo daikto ir ragauti. Pradeda viskuo domėtis, žvilgsniu sekti judančius daiktus. Vėliau ima sukiotis, šliaužioti, vaikščioti. Dar vėliau viską verčia, atidarinėja stalčius, lipa, ima, ragauja. Dvejų metų bando apsiauti batus, užsidėti kepurę. O dar vėliau pabando daryti viską, ką daro suaugusieji. Visą tą jų veiklą mes, suaugusieji, vadiname vaikų žaidimais. Bet tai galima pavadinti ir mažų žmonių darbu. Savo žaidimais vaikai lavina savo fizinius ir socialinius įgūdžius, taip jie darosi vis savarankiškesni. Bet kokios piktos ir visa galinčios jėgos sutrukdo iš prigimties iniciatyvaus ir siekiančio savarankiškumo žmogaus vystimąsi? Buvusi visuomeninė sistema, pasinaudodama propaganda, žlugdė žmogaus iniciatyvą ir savarankiškumą, o kas kada ir kodėl žlugdo kūdikio iniciatyvą, kuris dar nėra peržengęs namų slenksčio. Gerai paanalizavus pasirodo, kad visų vaiko nelaimių pradžia ir pabaiga yra jo tėvai, kurie deklaruoja, kad jį myli, o iš tiktųjų pasinaudodami jėga, suaugusiojo statusu ir demagogija, tenkindami savo egoistinius poreikius, vaikui užkerta kelią į savarankišką ir laimingą gyvenimą. Dažniausiai tai daro nesąmoningai, bet vaikui nuo to ne lengviau.

Pažiūrėkim, kaip tai vyksta. Vos gimęs kūdikis ieško motinos spenio (maisto) ir džiaugiasi jį radęs, kiek pažindęs nori kvėptelti (gryno oro), atsipūsti, atgauti kvapą po sunkaus darbo, bet skubanti ir gero linkinti mama vėl jam įbruka spenelį į burną, neleisdama jam to padaryti savarankiškai, kada jis pats to panorės.

Po mėnesio vaikas pradeda dairytis. Jam įdomu, kas ten kabo palubėje, ir jis nukreipia žvilgsnį į šviestuvą. Bet motina, pastebėjusi, kad vaikas kažkuo domisi, po nosimi pakiša iš anksto nupirktą ar svetimų padovanotą žaisliuką ir neleidžia jam pačiam net akelių pavartyti, viską pakiša po nosimi.

Vėliau jis bando pats valgyti, bet būna pavalgydintas, apsirengti, bet būna aprengtas, pats išsimaudyti, bet būna išmaudytas. Net kramtyti vaikui neleidžiama, maistas sukramtytas arba susmulkintas, lieka tik praryti. Ir belieka vaikui tik du savarankiški darbai – ryti ir tuštintis, nes to tėveliai už vaiką padaryti negali. Tokioje aplinkoje vaikas neturės sąlygų suvokti, kad jis asmenybė, tą akimirką tėvai viską atliks geriau ir greičiau nei vaikas. Tėvams patogiau padaryti patiems tai už vaiką, šitaip atimama galimybė patirti savarankiškai atlikto darbo džiugesį: „Aš pats tai padariau…“ Kol vaikas nemoka savarankiškai pavalgyti, apsirengti, kol įgyja tam reikalingus įgūdžius, užtrunka daugiau laiko, nei tai daro už jį mama. Mieli tėveliai, neatimkite iš vaiko malonumo patirti laimės pačiam atlikus savarankišką darbą. Jeigu jus erzina rytinis vaiko rengimasis, jeigu jūs nespėjate, tai atsikelkite anksčiau ir skirkite tam daugiau laiko, bet nedarykite už vaiką to, ką jis nori ir gali padaryti pats. Tinkamai jį paskatinkite ir palaikykite jo iniciatyvą. Ilgainiui veikiant tam pačiam prisitaikymo prie aplinkos mechanizmui, vaikui, neturinčiam galimybės pajusti savojo „aš“, noras kuo nors domėtis ar ką nors daryti pranyksta ir jis sėkmingai naudojasi jam aplinkos teikiamais malonumais. Bet vaikui augant jo poreikiai didėja, o tėveliams žaisliuku tarnaujantis vaikas apkarsta. Dažnas tėvelis vaiko dvasinį ir materialinį aptarnavimą bando užkrauti mokyklai ar valstybei. Kiti suvokia, kad reikia keisti taktiką, nes jų vaizduotė primena liaudies patarlę: „maži vaikai – maži vargai, dideli vaikai – dideli vargai.“

Protingesni suvokia, kad užauginti nesavarankišką vaiką tas pats, kas skęstant pasikabinti akmenį po kaklu. Negandos atveju ar senatvėje jokios paramos tikėtis neverta, laukia tik liūdna perspektyva – dar jis pats bandys atimti dalį tėvų senatvės pensijos. Tokia perspektyva nežavi, todėl tėvai bando keisti situaciją, t. y. savo elgesį su vaiku.

Tie tėvai, kurių nuovoka silpnesnė, pasmerkia atžalas visą gyvenimą būti priklausomais pirmiausiai nuo savęs, vėliau nuo kitų malonės – visuomenės pašalpų, Valstybės ar Sodros biudžeto, Europos paramos fondų ir t. t. O jeigu prie šių prasimaitinimo šaltinių nepasiseka prisišlieti, tenka tenkintis Karijotiškių sąvartynu.

Kai šeimos būdavo gausios, o materialinių resursų būdavo mažai, tėvai nesugebėjo savo atžalų lepinti, viską už juos daryti, vaikai turėjo malonumą patirti savarankiško pažinimo džiugesį. Sunkesnėse sąlygose augdami vaikai, gaudami mažiau tėvų dėmesio ir globos, turėjo galimybe viską daryti patys ir patirti sėkmės džiaugsmą, nuo ko stiprėjo jų savęs vertinimas, formavosi vaiko asmenybė, jo stiprus „aš“ ir savarankiškumas. Dabar, kai alkio ir šalčio žmonės nekenčia, o vienam vaikui tenka du–trys auklėtojai, vaikai gyvena šiltnamio sąlygomis. Vaikai nėra pakankamai užsigrūdinę, nemoka patys susidoroti su iškilusiais sunkumai. Iškilus sunkumams dažniausiais griebiasi ašarų, verksmo, pykčio, liūdesio demonstravimo ar kitais būdais bando išsireikalauti, kad tai padarytų kiti už juos, o nesistengia ir nebando sunkumus įveikti savo pastangomis. Tokių vaikų, vėliau paauglių, suaugusių ir senyvo amžiaus žmonių gyvenimas yra priklausomas nuo tų gausių materialinių resursų ir nuo tos didelės globos, kuri neužgrūdina asmenybės, išlepina, padaro neatsakingą už savo gyvenimą, nesugebantį susidoroti su iškilusiais gyvenimo sunkumais.

Ką svarbu žinoti tėvams, norintiems išugdyti savo vaikus savarankiškomis asmenybėmis:

1. Gausybė įvairių skirtingų vaikų auklėjimo teorijų trukdo tėvams turėti aiškią ir tvirtą auklėjamąją poziciją, kuria jie nuosekliais vadovautųsi, kuri būtų pagrįsta tvirtomis tėvų vertybėmis ir įsitikinimais. Neturėtų tėvai vieną dieną vaiką už tą patį bausti, o kitą dieną skatinti ir džiaugtis, tada vaikas nežino, kas yra gerai, o kas yra blogai, dėl to jis jaučiasi nesaugiai.
2. Tas, kuris nori išmokyti nepriklausomybės ir savarankiškumo, pats turi būti savarankiškas ir nepriklausomas, vadinasi, privalo drąsiai apginti savo veiksmus, suprasti jų pasekmes vaikams. Tobulybė išmuša iš vėžių, skatina vaikus priešintis, draskytis taip, kad auklėjimo statinio fasade lieka žymių.
3. Tie, kurie apgina vaikus nuo tikrovės, paprastai atima iš jų sugebėjimą gyventi. Jei vaikai skirti atšiauriam šeimos klimatui pripildyti jausmų, ar vėliau verčiami įgyvendinti tėvų išsilavinimo ir karjeros troškimus.
4. Vis dėlto tokie tinkamo auklėjimo idealai kaip nepriklausomybė, savarankiškumas ir geri santykiai be tvarkos ir atsakomybės yra neįmanomi – kaip neįmanoma be jų ir laisvė.
5. Jei mylint bei gerbiant kitą žmogų, pripažįstant ir vertinant artumą ir atstumą, savarankiškumą ir asmenybę, kitaip sakant, ribas – taip pat ir ribos tarp „aš“ ir „tu“, – tai begalinė meilė iškraipo, ji gniuždo vaikus ir stumia juos priklausomybėn.
6. Vaikai tampa objektais, tam tikromis projekcijomis, skirtomis privalančiomis nugalėti toms sritims, kurios buvo uždraustos jų tėvams.
7. Susiklosto paradoksali padėtis: kol kai kurie tėvai klaidingai mano, kad laisvą mąstymą ir savarankiškumą ugdo ribų ir taisyklių atsisakymas, o vaikai ieško suprantamų ir patikimų autoritetų, kuriais galėtų pasikliauti, su kuriais galėtų ginčytis, į kuriuos galėtų lygiuotis. Užuot tapę tokiais autoritetais, dauguma auklėjimo proceso dalyvių dangstosi tauriais ir gražias žodžiais, smulkmeniškais aiškinimais ir begalinėmis diskusijomis, kurios – neradus su vaikais bendros kalbos – baigiasi nevalingu rėkimu arba užgauliu tylėjimu. Neryžtingumą pakeičia užsispyrimas. O liūdnai pagarsėjęs ilgas pavadėlis neretai tampa šiurkštumo, prakeikimų ir abejingumo priežastimi. Tuomet kai kurie vaikai pasijunta gniuždomi, kankinami ir silpni.
8. Vaikai turi ne tik jausti, bet ir patirti būdo tvirtumą, tada jie turi kuo ir sekti. Būdo tvirtumas – tai ne rėkavimas, fizinė ar psichinė prievarta, troškimas valdyti; priešingai, jo palydovai – kalbos aiškumas ir tikslumas, savitvarda, vidinė ramybė, dėmesys.
9. Vyrams nebeleidžiama būti vyrais. Taigi į ką berniukams lygiuotis, jei jiems nebeleidžiama būti berniukais?
10. Daugybė tėvų nepakankami išsinagrinėja savo pačių gyvenimo ir šeimos istoriją: kaip buvo auklėjamas vaikystėje? kokios ribos man buvo nubrėžtos? kokias patyriau bausmes? kuo pasireikšdavo palankumas man? ar mano poreikių buvo paisoma?
11. Tas, kuris nekreipia dėmesio, kai vaikas nuolat peržengia ribas, yra jam abejingas, ne tik skatina destruktyvų aktyvumą, bet ir trukdo formuotis vaiko savivertės pojūčiui, žlugdo abipusę pagarbą ir dėmesingumą.